Liepos 6 d.
Lygiai
25 metai praėjo nuo mamos mirties. Vėliau visos Mindaugo karūnavimo dienos mam
niekada nebuvo šventė. Mamos mirtis mane nukarūnavo, kai buvau vos trylikos
metų. Mamai buvo vos 39-eri. Lygiai prieš 25 metus viskas aplinkui Lietuvoje
degė kone tiesiogine žodžio prasme. Įsismarkavo 40-ies laipsnių karštis. Žalių
plotų beveik neliko. Mirtis karštais padais sutrypė viską. O dar sako, kad ji
šalta!..
-
- -
Kaip
nekenčiu buities! Ji turbūt reikalinga tam, kad trukdytų būčiai. Įkyriai. Net
ir buities panašus skambėjimas (buitis-būtis) yra klastingas, siekiant
apgauti besiblaškantį žmogų. Kažkas minėjo apie netikrus pranašus. Sakė, jų
reikia saugotis. Velnias, apsimetantis Kristumi. Buitis, apsimetanti Būtimi.
-
- -
Dangus
spjaudėsi kaip išprotėjęs katinas. „Kot naplakal“, mėgsta sakyti rusai apie
kažką, ko yra labai nedaug. Kot ne naplakal trečią vasarą iš eilės – žliaugia
ir žliaugia, net ir liepą. Tiesa, šiandien kažkas parvarė dezertyravusią saulę.
Kai
iš Tauragės maždaug prieš savaitę išsiruošėme keliauti Plungės link, dangus
taip pat niaukstėsi ir nuolat virkavo. Nepaisant to, „supakavome“ vaikus į
automobilį ir patraukėme pirmyn. Ties Rietavu pasitiko iki sąmonės netekimo
pageltę rapsų laukai.
Ne
pageltę, o geltonuojantys, atsiprašau. Rietavo centrinėje aikštėje mus pasitiko
išprotėjęs gandras! Drąsiai priėjo ir jau maniau, paprašys paso ar dar ko nors.
Paskui
ėmė vaikytis mūsų dukrą Dorotėją ir net timptelėjo snapu už suknelės apačios.
Tada jau mes ėmėme jį gainioti. Kuo mes prastesni? Ir išlindo yla iš dangaus –
pasirodo, sužeistas, negali skraidyti. Vos pakyla ir tupia, vos pakyla ir
tupia... Tad vaikštinėja kaip inspektorius, kabinėjasi prie svečių. O ką
daugiau veikti? Aš irgi taip daryčiau.
-
- -
Rietave
visai jauku. Įspūdinga Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.
Smagus
parkas su dideliu tvenkiniu.
-
- -
Plungė
pasirodė nemaža. Šalia bažnyčios dunkso storakamienis medis.
Buvome
išsilaipinę netoli vandens telkinio, prie kurio žmonės ateina pasimelsti
Mergelei Marijai.
Plungėje
paplūduriavome gana trumpai, epizodiškai. Pamenu, maždaug prieš metus, kai per
Varnius keliavome į Telšius, toji kelionė paliko daugiau įspūdžių. Tiesa, patys
kalti, jog neužsibuvome. Galvoje vis sukosi planas-chuliganas po ilgesnės
pertraukos šiek tiek grybštelėti Latvijos: nukakti iki latviškosios Priekulės,
o paskui per Mažeikius, Telšius, Šilalę grįžti Tauragėn. Tačiau tokiam
ketinimui kelią užkirto kelios netikėtos aplinkybės. Kažkur už Skuodo, Latvijos
pusėje, sukiojosi deguto pritvinkę debesys, visai nenorintys, kad kas nors
brautųsi į svečius. Tik jie gali brautis, kur papuola!
Kaip
tyčia, tuo pat metu dešinėje kelio Plungė-Skuodas pusėje pastebėjau rudą lentą
„Orvidų sodyba-muziejus“. Iki tol čia neteko lankytis. Sodybą saugo tikrų
tikriausias tankas.
Tokį
pridavus į metalo laužo, būtų daug smagių pinigų kūrybai ir kelionėms.
Šį
kartą nepridavėme, pasigailėjome. Lai saugo šią unikalią vietą, kuri,
girdėjome, iš lėto nyksta. O aplankyti ją vertėtų kiekvienam, net ir save
gerbiančiam latviui. Tegul jie važiuoja pas mus. Be to, saulės kraštelis
išlindo ir šaiposi dabar Ugningoji princesė iš virš Latvijos kabančio deguto.
Nusipirkome
bilietus. Vėliau atvažiavo dar keletas žmonių čionai pavaikštinėti. Tyla ir
ramybė. Gigantiškas pražydusių jazminų krūmas (jau medis!) puikuojasi savo
baltaisiais turtais.
Spalvos
ryškios ir vaiskios. Akmenis itin mylėjusi Orvidų dinastija (senelis, sūnus ir
anūkas Vilius Orvidas, nugyvenęs vos keturias dešimtis) metų metus kūrė šią
jaukią akmenų samanų ir kryžių karalystę. Tai, ką sovietai visuotinės (taip pat
ir smegenų) melioracijos laikotarpiu būtų negailestingai sunaikinę, rado
prieglobstį Orvidų sodyboje, kuri iš pradžių tebuvo plynas laukas.
Keisti
labirintai. Čia tvyro dvasia, fantazija ir kūrybingumas. Čionai galima būtų
kurti fantastinius filmus.
Grįžtant
į Tauragę, dangus apsibliovė kaip aikštingas vaikas. Liepa tai ar spalis?
-
- -
Apie
kūrybingumą. Lietuvoje, niekam to nereikia. Beveik niekam. Ypač tiems, kurie
daugiau mažiau atsakingi už kūrybos sklaidą. Žmonėms tikrai reikia. Jau
prieštarauju pats sau?.. Ne, neprieštarauju. Nuneškite savo talentus
atsakingiems (?) priperstų šiltnamių klaneliams, besirūpinantiems savo rūšies
pratęsimu, ir jie juos, tuos talentus, abejingai užkas. Užkas jūsų nė
nepastebėję. Bet kokiu atveju, kūrėjas privalo būti nepriklausomas. Jis
neprivalo gvieštis dėmesio ir geresnio gyvenimo. Laikas daug ką perkeičia
savaip. Kultūros archeologai (čia pats sugalvojau), būna, kai ką supranta po
daugelio metų, dešimtmečių, šimtmečių ar net tūkstantmečių. Gal Orvidų sodyba nesugrius? O gal greičiau
ateis Kristus?
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą