Nemadingi praeivio užrašai (5). Apie vakarienę su indu, netikėtai sutiktą Valančiūną ir vakarėjančius Trakus

Liepos 3 d.

Tą birželio pabaigos vakarą indas Anupas tęsėjo pažadą ir Didžiojoje gatvėje pasirodė apsivyniojęs ryškiaspalviu šalikėliu (skara?). Labai nudžiugo pamatęs Dorotėją ir iš karto jai pažadėjo nupirkti... keptų obuolių. Kažkur tokius turbūt buvo užmatęs. Atrodė energingas ir pasitikintis savimi, lyg Vilniuje jau būtų buvęs ne antrą dieną, o antrą mėnesį.

Pavadinkime susitikimą ne pietumis, o vakariene, nes susitikome apie 19 val. Iki to laiko Anupas su keliomis turistų grupelėmis spėjo apibėgti keletą alternatyvių turų po sostinės senamiestį. Sakė mėgstąs kiek kitokį turizmą. Pavyzdžiui, kai viešėjo Ekvadore, lankėsi tokiame bare, kuriame lankytojai gulasi į karstus, o vyną jiems padavėjai atneša ne taurėse, o... kaukolėse! Vėliau, parodęs baro nuotrauką žmonai, švelniai tariant, liko nevisai suprastas.

Žmonos vardas – Poorna. Keistas vardas! (sic!) Tarti – Purna. Kol Anupas keliauja po Baltijos šalis, ji Londone ruošiasi gintis teisės bakalaurą (pakraipa – intelektinė nuosavybė, autorių teisės). Spalvingasis indas mobiliajame telefone parodė Poorną dainuojančią. Dar parodė indiškų vestuvių nuotraukų. Anupas su savo gimine nėra artimas, bet labai gerai sutaria su žmonos artimaisiais.

Įsikalbėjome sėdėdami siauros gatvelės kavinukėje, netoli Stiklių, lauke, po skėčiais... Padavėjai skrybėlėti, apsirengę it žydai. Greta – Žydų gatvė. Staliukai aptraukti šviesiai rudu pakavimo popieriumi, ant kurio galima piešti, rašyti ir pan. Mūsų padavėjas, puikiai kalbantis angliškai, su keliais auskarais nosyje, atnešė voką, ant kurio buvo parašyta: „Patiems šauniausiems šio vakaro svečiams“. Šiek tiek sutrikome. Tačiau visai nesutriko dukra Dorotėja. Ji drąsiai praplėšė voką ir iš jo ištraukė stalo įrankius. Netrukus ji jau pjaustė blynelį ir mirkė jį į šokolado padažą (keptų obuolių „žydai“ neturėjo), o mes su Judita iš didelio juodo puodo atsargiai traukėme kriaukles su švelnaus skonio „mėsyte“ (midijos). Anupas graužė šonkaulį, jį pamažėl užsigerdamas krupniku.

Kalbėjomės apie Indiją, Lietuvą ir kitus dalykus. Indijoje jau daugiau nei milijardas žmonių. Tūkstančių kalbų, kvapų, garsų ir spalvų šalis. Kasmet populiacija padidėja menkais 25-iais milijonais. Todėl, kai Anupas lankėsi kažkurioje ne itin gyventojų skaičiumi galinčia pasigirti šiaurinėje šalyje, pašnekovui pasiguodus, kad žmonių vis mažėja, indas visai nesutriko ir nedvejodamas pasiūlė tai šaliai padovanoti vienerių metų Indijos gyventojų prieaugį. Sakė, galėtų ir nykstančiai Lietuvai atseikėti kokius 25 milijonus. Negaila.

Nuvažiavęs 100 kilometrų Indijoje (šalis ištysusi turbūt 4-5 tūkstančius kilometrų), šiaip ne taip dar susikalbėsi savąja gimtąja kalba (gimtojo regiono kalba), bet už 101 ar 102 kilometrų tavęs gali jau visai nebesuprasti.

Anupas gyvena Pietų Indijoje, kur turi namą ir jį prižiūrintį „stafą“ (personalą-tarnus). Pats daužosi po pasaulį kaip išprotėjęs. Jo gimtoji kalba vadinasi cannada. Beveik kaip Kanada. Jis dar vaikas buvo atiduotas į katalikų koledžą, kuriame mokėsi 8-erius metus. Tokio sprendimo tikslas – anglų kalba. Ją išmoko taip, jog mąsto jau nebe cannadietiškai, o angliškai.

Begalės dievų šalies pilietis save laiko ateistu, nors yra krikštytas, o krikšto mama gyvena Kipre. Kur išmokstama puikaus humoro jausmo? Turbūt niekur. Tai įgimta. Nebent jį galima lavinti. Anupas humoro jausmu apdovanotas „iš prigimties“.

Po švelnios vakarienės nenorėjome likti skolingi, todėl Lietuvos svečiui pasiūlėme kartu su mumis nukeliauti į Trakus. Jis neabejodamas sutiko, nors buvo jau apie 21 valanda. Vos pakilę nuo staliukų, kaktomuša susikirtome su... Jonu Valančiūnu. Ką ten kaktomuša – tai tik įmantrus posakis! Kaktomuša su tokiu ilgšiumi susikirsti yra neįmanoma.

„Labas“, – lyg niekur nieko sušuko Judita, tiesdama leteną Jonui. „Labas“, – atsakė Jonas, purtydamas Juditos leteną. „Na tu ir aukštas, aš tokia maža prieš tave!“, – garsiai samprotavo Judita, nepaleisdama Jono rankos. Jonas tik kraipė kažkur ties namų skliautais esančius pečius – ką čia bepridursi. Palinkėjome gero vakaro ir išsiskyrėme.

Apie lietuvių meilę krepšiniui Anupas jau buvo informuotas. Paaiškinome, kad sutiktas aukštas žmogus žaidžia NBA. Anupas kažkada, kai dar Sietlas turėjo savo komandą (dabar tai – „OKC Thunder“), lankėsi NBA rungtynėse, bet draugas nupirko tokius prastus bilietus, kad teko kaip šikšnosparniams kyboti arenos palubėse ir nieko aikštelėje nebuvo galima įžiūrėti. Čia meilė krepšiniui ir baigėsi.

Iš lėto saulei ritantis nuo kalnelio, sėdome į teatro automobilį ir patraukėme Trakų link. Anupas, žiūrėdamas į logotipais ženklintą mašiną, paklausė, ką reiškia teatras „Nieko sau“. Ir kaip jam čia geriau paaiškinti, išversti? „Theatre WOW!“? „Nothing for us, everything for you!“? Maybe, maybe… Tebūnie.

Svečias, paliekant miestą užnugaryje, negalėjo atsistebėti, ar tikrai Lietuvoje žmonės taip dažnai žudosi. Klausė, kokios to priežastys. Kaip atsakyti? Tamsa, lietus, alkoholis, skurdas (turtas?), liga?.. Teiravosi, kokį alkoholį geria esantys ties bedugnės riba. Tą kuris labiau dega ir kuris geriau valo stiklus.

Palei vaizdingą kelią į Varnikus (jachtklubo link) ganėsi pasitempę gražuoliai žirgai, į kurių kailius, regis, buvo susigėrusi vakaro žara, tyla ir ramybė. Nors Anupas išnaršęs, ištaršęs, apkeliavęs daugiau nei pusę pasaulio, Trakai jam paliko neišdildomą įspūdį. Visiška priešingybė Indijos triukšmams, kvapams, garsams… Tiesa, žvelgdamas į spalvotus miestelio namukus, jis nejučia prisiminė Indijos spalvų įvairovę.

Tai buvo toks metas, kai tik kur ne kur galėjai išvysti vieną kitą žmogų, netoli pilies valtininkai prie krantų rišo savo valtis, saulė nakčiai gulėsi į minkštas Galvės ežero pagalves. Tik, prasilenkiant su grupele forsavoto jaunimo, pasigirdo patyčių gaidelės, pubertatinis kikenimas, į kurį su Anupu nė neatkreipėme dėmesio – gal per ryškūs pasirodėme jų vištgaidiškom akutėm… O Judita, eidama pro šalį, priekaištingai mestelėjo stačiakakčiams: „Nu nebūkit toks kaimas!“ Reikėtų kiekvienam pamatyti jų reakciją ir išgirsti intonaciją, kai šokiruotas apšalęs vištgaidukas tesugebėjo ištarti: „Nu nichuja sebe!“ Maniau, kad nuo pilies einant atgal gali tekti išsitraukti sulenkiamą peiliuką, tačiau neprireikė. Jie turbūt iki šiol negali atsipeikėti dėl tokio mūsų įžūlumo.

Anupas apskritai nieko nesuprato, tik pasakojo, kaip jis keliavo po Amazonės džiungles, apie anakondas, apie tai, kaip nardė kažkur Indonezijoje, apsuptas ryklių. Sakė, ryklių šiaip nereikia bijoti – mažiukai dažniausiai nepuola žmonių. Jie jiems neįdomūs kaip maistas. Tik jūrų krokodilai (pasirodo, būna ir tokių!) ėda viską, kas kruta. Motinos net savo vaikus gali trekšt triokšt ir viskas, nė pirštų neapsilaižydamos. Labryt, Jurgi, kaip sako senoliai. Todėl zoologijos soduose gimę jaunikliai dažniausiai atskiriami nuo vaikėdų tėvų.

Dar Anupas labai mėgsta slidinėti, bėgioti pusmaratonius ir skaityti knygas. Galėtų nusipirkti namuką ant Bernardinų-Lukos ežero kranto ir ramiai sau ilsėtis. Vos nesusigundė, kai ėjome pro vieną tokią pakrantės sodybą. Bet kur tau! Kelionės laukia. Netrukus į Latviją, Estiją...

Į Vilnių įsmukome jau su tamsa, nors atrodė, kad žemę užpuolė baltosios naktys ir daugiau niekada nebesutems. Svečias iš tolimosios Indijos vis prašė, kad iš naujo paleisčiau mūsų „Šerkšno tylos“ dainą „Žiūrėk, jau sninga...“. „Snowing, snowflakes, apples...“, – kartojo jis. Už tos dainos ir „užsikabino“, kai anądien išgirdo mus grojančius gatvėje. Muzika suvienija žmones. Paskui paprašė internetu atsiųsti Youtube nuorodą.

Kai privažiavome tarp Pilies gatvės ir Šv. Onos bažnyčios esantį viešbutį, kuriame rezidavo svečias, prieš išlipdamas iš automobilio, Anupas tarė: „Na, ką gi, dabar jūsų lauksiu Indijoje! Jei manęs nebūtų tuo metu, jumis pasirūpins namo personalas. Pasiplanuokite, galite skristi per Frankfurtą...“.

Dievo keliai nežinomi, kaip mėgstama sakyti. O man neretai atrodo, kad Aukščiausiasis savo ateistus myli labiau, nei rožančiais apsikarsčiusias davatkas (davatkinus).

N.L.