Išlapkritėjo
Visas miestas,
Apnuogintos šakų
Karūnos.
Po kojomis
Gyslotas auksas
Šiugžda.
Ir štai tada
Ant medžių tupia
Sparnuotos juodos
Dėmės,
Tarsi natos,
Lyg gedulo ženkliukai,
Kol saulė
Į kiekvieną debesį
Įsukt vis bando
Vilties neblėstančią
Lemputę,
Bet į bažnyčios bokštą
Netikėtai atsitrenkus,
Ji sienomis
Į spalio grindinį
Jau varva - - -
Vakarėja.
Ant varnų krenta
Pirmos snaigės.
Nerijus
Laurinavičius
2017 10 27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą