Spalio
3 d.
Kol sūnus Elijas sekmadienį su „Ąžuoliuko“ choru
koncertavo renovuotoje Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje (šalia
rekonstruojamos Lukiškių aikštės), Judita su žygeivių klubu iškeliavo į žygį
Dzūkijos takeliais. Dvidešimt keli keliautojai ir vienas šuo, aviganė Džina.
Miško keliais, laukais ir pievomis, palei upę Ūlą ir palei ežerą Lavysą, kur
kažkada leisdavome vėlyvus pavasarius, nutrepsėjo kone 28 kilometrus. Namo
parsirito vėlai, jau sutemus.
Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, jog kitą dieną,
Judita paėmė mane už pakarpos, pastatė ant kojų, liepė autis batus ir ištempė
keliauti kažkur greta namų, Salininkuose. Vienas vakarykščio žygio vadovų mat
jai sakė kitą dieną, jei skaudės kojas, jei blogai jausis ar panašiai,
pamėginti vėl truputį pasivaikščioti. Neva panašiai kaip su pagiriom.
Todėl dukrą Dorotėją pasiėmėme iš mokyklos ir patraukėme
žygin. Praslinkę pro sodų namelius netrukus atsidūrėme miške. Miškas kaip
miškas, gal ir ne iš jaukiųjų, pušys girgžda kaip nesutepti durų vyriai,
šilbaravykis pūpso greta tako. Milžiniški klevo lapai užkloję dar neįšalusią
žemę.
Paskui miškas staiga išvirto į pievą, o pieva įsirėmė į
kažin kokio pastato kontūrus tolumoje. Nutrepsėjome gal 2-3 kilometrus. Ir
pataikėme... į Čigonų taborą! Šiukšlių kalnas suverstas palei vieną lūšną,
kelios čigonės tamsiais veidais smalsiai žvelgia į iš miško netikėtai
išnirusius keistuolius. Priekyje kulniuoja Judita, iš paskos jai bizena
Dorotėja ir galiausiai aš. Čigonėms žiūrėti į mus gana sunku, nes ateiname iš
Vakarų, leidžiasi saulė, todėl joms tenka prie kaktų virš akių priglausti
delnus, kad galėtų įsitikinti, jog nesapnuoja. Tyla pakimba virš taboro, lyg
kas būtų nuspaudęs distancinio pulto mygtuką „Mute“. Gal tai visai netiesa, gal
net ne sapnas, gal mes kažkurio filmo veikėjai, netikėtai atsidūrę gyvenimo
užribyje?
Paklaustos, ar čia kur nors nėra autobusų stotelės (absurdiškas
klausimas?), kelios čigonės vienu balsu atsako, kad yra ir parodo kur eiti.
Padėkojame. Paskui vėl šalia kelio pastebime kelias vietines gyventojas, jos
patikslina, kur eiti toliau. Taip kirtome visą taborą. Klausimas, pasirodo,
visai ne absurdiškas, nes greta liūdnai pagarsėjusios vietos tikrai yra
autobusų stotelė, kuri taip ir vadinasi – ČIGONŲ! Čia stoja autobusas Nr. 3.
Aplinkui – visokios mirtimi dvokiančios pramoninės erdvės, autolaužynai,
sandėliai... Jei po mirties yra Pragaras, visada maniau, kad jis turėtų būti
panašus į pramoninius priemiesčius, į Metalo gatvę... Kažkur horizonte danguje
kyla tiršti dūmai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip debesys. Vėliau
sužinosime, kad Liepkalnio gatvėje degė didžiulis antrinių žaliavų prikimštas angaras.
Prieš išeidami į „žygį“ girdėjome gaisrinių mašinų sirenas.
Autobusu Nr. 3,
vykstančiu į Vaidotus, grįžome į Salininkus. Ir tada nusipirkome... didžiulę
varlę! Žinoma, pliušinę. Naujam spektakliui „Linksmos daržovių istorijos“, kurį
pradedame prsitatyti mažiesiems žiūrovams. Varlę netikėtai atradome įkišę nosis
į padėvėtų rūbų parduotuvę. Pusės suaugusio žmogaus dydžio. Pakeliui juokinom
vaikus, prekybos centrų ir mažesnių parduotuvių pardavėjas. Varlei, tiksliau
tariant, varlinui išrinkome Makrono vardą. Taip, taip, kaip naujasis
Prancūzijos prezidentas! Palei mus zujantys vaikai varliną iš karto ėmė vadinti
Makaronu ir grasino jį suvalgyti. Tokia tad pamokanti istorija apie žygius,
Čigonų taborą ir prancūziškas varles!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą