Nemadingi praeivio užrašai (18). Čia gyvena žmonės

Spalio 31 d.

Aną savaitę lankėmės Nacionalinio dramos teatro apektaklyje „Apreiškimas Marijai“ (Paul Clodel). Režisierius – Jonas Vaitkus. Į salę prigūžėjo ne vienas šimtas žmonių: teatro mylėtojai, snobai ir šiaip pasikultūrintojai (koks baisus šitas žodis!). Trukmė – 3 valandos. Lauk išėjome nesulaukę pirmo veiksmo pabaigos. Mirtinai nuobodu ir ištęsta.

Režisierius – korifėjus, auksinis scenos kryžius ten už kažką... Tegul man (ne)atleidžia paviršinio religinio psichologizmo apologetai – nyku kaip kaimo laidotuvėse. Na taip – laikmetis, na taip – tokia tema, bet... Keisčiausia buvo tai, jog publika ar dėl nuobodulio, ar dar dėl kažin kokių priežasčių kartais suprunkšdavo iš tokių scenų, kurios nejuokingos nė per nago juodymą. Scenoje viskas priminė pigią muilo operą, o dauguma žiūrovų turbūt mėgino pateisinti savo kilnų atėjimą į salę, vardan „Apreiškimo Marijai“.

Aktorių vaidybos tendencijos tokios, kurios nuo vaikystės mane baidyte baidė nuo teatro: tai neišvaidinama iki galo, tai staigus pervaidinimas, kai, pavyzdžiui, netikėtai užšokama ant stalo ir imama psichopatiškai skeryčioti. Mano vargana galva, toks nesubalansavimas yra pati kraupiausia teatro disharmonija.

Begalė teksto monotoniškai beriama, tarsi žirniai į sieną. Be jokio įsijautimo, išgyvenimo. Viskas tarsi šalia, viskas tarsi pro šalį. Be ugnies, be kibirkšties, nepaisant psichopatinių išpuolių. Ne man vienam taip pasirodė. Užmuškite mane renginio programa, tačiau nepatikėsiu, kad antras veiksmas visas šias blogybes atsvėrė. Bet negi uždrausi kam nors tuo tikėti?.. Korifėjizmas, reklama, įtaka, ryšiai ir t.t.

Kitą dieną jau sėdėjome pamėgtoje „Palėpėje“. Ir čia širdis atsigavo! Dvi valandas išbuvome beveik nekrustelėję – tiek prikaustė dėmesį jaunieji aktoriai Atolo Fugardo spektaklyje „Čia gyvena žmonės“. Režisierius – Olegas Kesminas. Puikus įsijautimas, puiki kamerinė aplinka, šviesų ir garso dermė, minimalistiniai kūrybingi scenografiniai sprendimai. Filosofinis užtaisas ir humoro kibirkštys. Aktoriai puikiai atskleidžia prieštaringus herojų charakterius, jų tarpusavio santykius.

Man ypatingai patinka aktorius Dmitrijus Jarašius, matytas ne viename „Palėpės“ spektaklyje. Boksininką Šortį taip pat gerai vaidina Mantas Žemaitis, kartais juoku taip užkrečiantis publiką, jog sunku vėl surimtėti. Ir pakvaišusią Milę vaidinanti Akvilė Šliterytė išlieja daug širdies.

J. jau antrą kartą žiūrėjo šį spektaklį, bet jai nebuvo nuobodu. Išeidami visiems aktoriams paspaudėme letenas ir nuoširdžiai padėkojome. Iš dangaus tamsos virto visi įmanomi krituliai – beveik lapkritis. Vėl atsukus laikrodį valanda atgal, penktą popiet jau visiškai tamsu, nors pirštu durk… Čia gyvena žmonės.

N.L.