Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas (1998
m.), sukurtas remiantis Alessandro Baricco romanu „Novečentas“, atskleidžia
žmogaus, gimusio ir aptikto laive istoriją. Našlaitis, aštuonerių netekęs laive
jį suradusio ir užauginusio „tėvo“, širdgėlą malšina mokydamasis groti rojaliu
ir taip atrasdamas savo vizijų, minčių, miestų pasaulį. Berniukas tampa
virtuozu. Jo „netvarkingų“, „neapčiuopiamų“ natų, nukeliančių kažkur ten, kur
žmogaus siela išsilaisvina iš skausmo, gyvenimo gniaužtų, klausosi visas tarp
Amerikos ir Europos plaukiojantis pasaulis. Patenkama į dar neatrastas erdves
arba į ten, kur skrieja vaizduotė ir širdis. Neįtikėtina tai, jog per 30 metų virtuozo koja niekada nestovėjo ant
žemės – jis grodavo tik tol, kol laivas plaukdavo vandenynu, o klavišų muzika
susiliedavo su bangų virpesiais. Žemė jam – keistai traukianti, bet kartu
bauginanti erdvė, kuri neturi nė pradžios, nė pabaigos. Todėl kūrėjas save
suvokia tik čia – laive, liūliuojamame vandenyno tarsi motinos, savo gimimo
vietoje, kuri jam artima, saugi. Šio žmogaus istorija bei likimas tampa svarbūs
kitam kūrėjui, kuris, laivui nusidėvėjus ir jį ketinant susprogdinti, supranta,
kad jo draugas tikrai neišlipo ir bando jo ieškoti, o suradęs turi nuryti
karčią skausmo piliulę, suprasdamas, jog negali unikalaus muzikanto lemties,
pasirinkimo tarsi laivo vairo pasukti kita kryptimi:
