2010 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Nevandens atminimui

- - -

man patinka patikti be skonio
ir lietaus pasiklydusio laukiu
kai meluoja rugsėjis nuobodų
vakarėjantį užmiesčio jauką
ir namai susipynę be žodžių
susigėdę prieš svetimą ranką
mano kiemsargio veidas beodis
o švelnumas ne glosto bet tranko
o liūdnumas ne šildo bet migdo
pastoralinį greitkelio kursą
be perono be rankų tranzito
šoksim miegantį tango užburtą
kai scenarijus aktorius gena
vis tolyn nuo stoties labirintų
o naktis tarp vagonų kūrena
paskutinę išvykstančių viltį
kol patinka patikti be gėdos
ir rudens vasarėjančio laukti
o rugsėjis meluoja nuobodžią
pasiklydusią perkėloj lemtį

(„Skrenda gervės“, Vandis Chamrovski)

2010 m. rugpjūčio 25 d., trečiadienis

Perlų skrynelė (6)

/.../ laisvė yra vienintelis pagrindas žmogui santykiauti su Dievu, vadinasi, turėti religiją. Jeigu Dievas žmogų sukūrė laisvą, tai ne tam, kad paskui jį priverstų į Jį tikėti, Jį garbinti ir Jį mylėti. Religijoje žmogus stovi priešais Dievą kaip asmuo prieš Asmenį. Religinis santykis nėra santykis priežasties ir padarinio, bet dviejų konkrečių ir gyvų asmenybių.

2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Dorotėja

Atėjo į pasaulį mūsų Dorotėja –
Dievo dovana
Atėjo
Į pasaulį
Mūsų Dorotėja –
Dievo dovana
Atėjo...
...į Pasaulį...

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Veido knyga

Iš to kaimo autobusas į rajono centrą (ir atgal!) važiuodavo... Taip, važiuodavo... vieną kartą per mėnesį. Pirmąjį mėnesio pirmadienį. Tai net buvo visai ne autobusas, o tikrų tikriausias... „krepšas“, kaip pasakytų mano dėdė. Štai šiame į visas puses išsibarsčiusių keliolika apylinkės kaimų pravažiuojančiame „krepše“ ir vykdavo visa socializacija. Reikėtų sakyti ne „pravažiuojančiame“, o „pradundančiame“. „Krepšas“ šiuo atveju irgi itin tinka, nes žmonės vieni kitiems bent keliasdešimt minučių tapdavo artimi tarsi vieno likimo grybai nedidelėje pintinėje. Keliasdešimt minučių interaktyvios akistatos per mėnesį (skamba beveik kaip gydytojo receptas!). Čia galėdavai sužinoti labai daug (savotiška veidaknygė?!): ties kuriuo meldu sukinėjasi gerokai ištysusi lydekaitė, po kuria samana slapstosi pirmasis sezono baravykas ir kiek dantų dar liko jau keturiasdešimt trejus metus iš stikliuko (iš stiklainio?) niekaip neišsikapanojančio atlapaširdžio eigulio Prudencijaus Barsuko srėbtuvėje.