2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Gyvenimas va banque


Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Todėl kiršliu iššoku
Viršum Ūlos,
Žinodamas,
Kad niekados
Toks skrydis
Ne-
Pasikartos.

Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Todėl stiebiuosi
Žemuogės daigu
Prospekto vidury
Ir mintyse sukraunu
Uogą,
Kol artinasi
Ratai keturi.

Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Kai lubinu alsuoju
Į birželio dangų
Ir laukiu
Liepos
Mylimos –
Nuskink, nuskink mane
Be rankų!

Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Todėl galvažudžių
Apsuptyje,
Iš marškinių išplėšęs
Širdį,
Rodau:
Imkit
Ir suvokit ją!

Nerijus Laurinavičius
2016-07-16

2016 m. liepos 4 d., pirmadienis

Vasarinė juodojo katino kasdienybė, arba žvirblių rokenrolas

Visas juodas, tik auksinis
Uodegos švelnus galiukas.
Aplink jį keistai pasviręs
Vasaros pasaulis sukas.

Dūsta gatvės ir bobutės,
Dūsauja net duslintuvai,
Aš burzgiu sau ant pievutės,
Traukias laikas ir atstumai.

Mano akys – kiemo sagos
Verias ant šešėlio siūlo.
Kas man darbo, kas čia daros!
Prisimerkiu iš tingumo.

Žvirbliai rokenrolą šoka:
Žvirb-dib-dyba žvirb-dib-miau.
Ūsus įtempia, skaudoka...
Murrrrr, gal galit mandagiau?!

Visas juodas, tik auksinis
Uodegos švelnus galiukas.
Krust į šoną ir išniręs
Liepon jau birželis lupas.

2016-07-03
Nerijus Laurinavičius

2016 m. birželio 6 d., pirmadienis

Ąžuolai ir ąžuoliukai sveikino tėčius

Akimirkos iš vakarykščio Tėvo dienos minėjimo Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje. Tądien, beje, dabartinis „Ąžuoliuko“ tėvas prof. Vytautas Miškinis šventė savo gimimo dieną, su kuo ir buvo „Ąžuolų“ bei „Ąžuoliukų“ audringai pasveikintas. Vėliau netoli paminklo Mindaugui atidengta atminimo lenta ąžuolui, kuris prieš 37 metus buvo pasodintas, kai dėl sovietų represijų choro įkūrėjas Hermanas Perelšteinas turėjo palikti Lietuvą. 2016-06-05. Vilnius.

2016 m. kovo 14 d., pirmadienis

Kaip atsiranda naktis

Jau sutemus Dorotėja (5 m.) su mama grįždama namo klausia:
- Mama, o kur dingo saulė? Taip švietė visą dieną...
- Nusileido, – atsako mama.
- Bet čia juk vandens nėra, tai kur ji galėjo nusileisti? Aaaaaaa... žinau, ji atsitrenkė ir užsimušė...
- Kur atsitrenkė? – nustemba mama.
- Į žemę! – rėžia Dorotėja.

2016 03 13

2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

(Iš)cirkuliavimas

Gatvės-gatvelės –
Gyvenimo siauros
Kraujagyslės.
Kartais tamsios,
Kartais ryškios,
Kartais proziškos,
O kartais sakralios.
Su kišenėlėmis
Ir užančiais,
Su kvapais, slėpiniais,
Katėmis...

Kur tik neįsikuria žmonės!
Kalnuose, vandenynuose,
Upėse ir bedugnėse,
Kraterių pašonėse
Ir džiunglių haliucinacijose,
Terasose, balkonuose,
Kaminuose ir rūsiuos...
Arba tiesiog
Tarpuvartėse.

Visi keliai
Veda į Romą,
Bet geriau
Išcirkuliuokite mane
Į Veneciją,
O paskui
Galbūt
Atrasiu
Savo kanalą
Į atvirą
Kosmoso jūrą.

Nerijus Laurinavičius („Šerkšno tyla“)
2016-02-20
Romos oro uostas. Haliucinacijos, visą naktį laukiant skrydžio į Vilnių.

Nuotrauka – autoriaus, Tivolis, Italija.

2016 m. vasario 6 d., šeštadienis

Šviesos apmąstymas

Gal leisk
Išrauti
Ąžuolą
Su šaknimis,
Jei Dievo
Nebėra,
Tai kam gyvent
Išvis?
Gal leiski
Unguriu
Sugrįžti
Į Sargasą,
Kad vėl atgimęs
Gerčiau
Tyrą ryto rasą...
Gal šoviniu
Parskrist
Į tamsų vamzdį
Verta,
Kad apmąstyčiau
Šviesą
Paskutinį kartą.

Nerijus Laurinavičius
2016-02-06.

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Pulkininkui vis dar parašo

Jau draugai seniai neberašo,
Bet mokesčiai myli be saiko!
Nors ant krosnies sapnuoju be paso,
Jie kas mėnesį skiria man laiko.

Vienas, trys, keturi ir dar nulis,
Štai kablelis, brūkšnys, terminai...
Komunalinė saulė, mėnulis –
Užkoduotosios meilės kerai?

Ir jaučiu, kaip pavydi slapta
Net Gabrieliaus Garsijos herojus,
Jam nerašė gi nieks niekada...
Čia ne krosnis, čia – tikras rojus!

Nerijus Laurinavičius
2016-02-03

2016 m. vasario 2 d., antradienis

Rasos lašelio akiratis

Padovanok man
Rasos lašelio
Akiratį - -
Prieš sudūžtant
Į rytmečio
Žolę,
Prieš išsiskaidant
Į šimtus
Būties veidrodėlių,
Į kuriuos paskui žvelgdama
Prismerkia net - - -
Saulė.

Nerijus Laurinavičius
2016-02-01

2016 m. sausio 25 d., pirmadienis

Vyšninis vairuotojo sapnas

Mano mašinoj užsiveisė... žuvys!
Džiaugiasi, nardo po šviesų saloną,
Kartais tik timpt nepiktai už alkūnės
Ir pasileidžiam į smagią kelionę…

Viena, pažiūrėki, akseleruoja,
Kita gi žiaunomis sankabą mina,
Trečia nuo stabdžių pyst numuša koją,
Ir pučia keleiviams adrenaliną.

Taip skuodžiam į priekį per šniokščiantį lietų,
Per žiedlapius, sniegą, per vyšninį sapną,
Vargu, sustabdyti kas nors ar galėtų,
Nebent iš spynelės ištrauktumei raktą.

Nerijus Laurinavičius
2016-01-25.

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Bengališkoji puota

Man trūko visą laiką kibirkšties
Nuo speigo godžiai kaustomų laidų,
Kai iš visai apkvaišusios nakties
Į nežinią slinkau troleibusu...

Vienintelis tiktai keleivis,
Stikle išpūtęs eketę lėtai,
Kol rytas abejingai raivės,
Po akį vis atmerkdavo namai

Į šią bengališkąją puotą,
Aštriais kristalais smingančią širdin,
Kurią braukiau nesupakuotą
Apnuogintais laidais tolyn - - -

Tolyn.

Nerijus Laurinavičius
2016-01-21

Eschatologinis klausimas

5-erių metų dukra pakeliui į darželį klausia: „Tėti, o kai bus Pasaulio pabaiga ir liks tik vienas žmogus, kas jį palaidos? Jis pats pasilaidos, taaaiiiiip?“

N.L. 2016-01-21

2016 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Balta pabaiga

Aš iš sniego išbrist negaliu,
Nes pripustė batus ir mintis.
Šaipos kuojos po sausio ledu,
Sako, žemėje dingo trintis...

Tad stebiu, kaip pro šalį vis čiuožia
Konsultantai, buhalteriai, klerkai...
Ar vienodai šią žiemą užuodžia
Lietuviai, japonai ir lenkai?

Tuoj ir karvėms reikės jau pačiūžų,
Pasikaustę ant slidžių paršeliai,
Neužtenka Saboniui net ūgio –
Užpustyti takai ir takeliai...

Dar norėjau sakyti kažką –
Prie tvoros - pypt - prilipo liežuvis,
Štai tokia ta balta pabaiga,
Kokios nesapnavo nė žuvys.

2016-01-14
Nerijus Laurinavičius