Penkiametis Elijas įsirita į prekybinį paviljoną-kioskelį ir nosies tiesumu
atsiremia į didelius stiklinius indus su ryškiai rėkiančiais įvairiausių spalvų
kramtomais saldainiais bei rėžia:
- Mama, kodėl čia padėti nuodai?!, – o po to dar piktokai priduria: „Kad daugiau čia nematyčiau tų nuodų!“
Pardavėjos susižvalgo,
nusiprunkščia į kumštelius. Ką daugiau ir bepridursi.
- - -
O kitą rytą eidamas kiemu
drėbteli (tvyrojo tirštas rytinis spalio rūkas):
- Aš nieko nematau per tuos
rūkuotus debesis!
2012 10 12,
Ledkalnis ir Co.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą