2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis

Perlų skrynelė (1)

/…/ Ne šlovę, o ne! Bet tai, ką aš vadinu amžinybe. Tikintieji tai vadina dievo karalyste. Aš manau, mes žmonės, mes visi, reiklesnieji, pažįstantys ilgesį, turintys vienu matmeniu daugiau, mes visiškai negalėtume gyventi, jei, be šio pasaulio oro, nebūtų dar ir kito oro, jei, be laiko, neegzistuotų dar ir amžinybė, o ji ir yra tikrumo karalystė.

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Tyliai

Ti - - ti - - ti - -
Tyliai - - -

Ant pirštų galiukų.

Svarbu neišgąsdint vagies.

Juk triukšmo ir taip iki soties.

2010 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Nelogiškas žmogus

Logiškai mąstančių žmonių pasaulyje gyveno vienas nelogiškas žmogus. Be abejo, tokių buvo kur kas daugiau, tačiau mus domina būtent šis, kadangi jis greičiausiai iki šiol tebesėdi ant taburetės kažkur netolimoje kaimynystėje. Pats žodžių junginys nelogiškas žmogus truputį nelogiškas, bet mūsų herojaus (?) mąstymo būdas ir net povyza sufleravo būtent tokį apibūdinimą, kuris ilgainiui tapo nepakeičiama ir logiška pravarde, prieš kurią visiškai nublanko vardas, pavardė ir kiti asmens duomenys.

2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Kultūristas


Ant tiesmukai juostuoto čiužinio tyso filosofiškai sustingęs kultūristas ir kontempliatyviai bando įsisavinti paskutinį sultingąjį kibiną su aviena. Jis jau šiek tiek įklimpęs į tobulo skonio nirvaną, tik raumenys, kaip ežero paviršius kartkartėmis suraibuliuojantys, liudija kultūristo priklausymą žemiškajai sferai.

2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Iškalbinga antkapių tyla

Švelniai tariant, Rytis jau buvo nebejaunas. Šmaikštus ir iškalbingas plunksnos mylėtojas galėtų drąsiai brūkštelėti tokius žodžius: „Ryčio saulė pamažu leidosi vakarop“. Jis, be abejo, būtų teisus, nes vos žvilgtelėjęs į ilgą pieno baltumo Ryčio barzdą bei žydinčius žilus plaukus, kurie beveik siekė žemę, galėjai įsitikinti, kad iškalbingas plunksnos mylėtojas nemeluoja.

2010 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Klausimas gulbei

Tuo metu jau buvau šiek tiek pramokęs gulbių kalbos, todėl ir paklausiau: „Gulbe, tavo kaklas beveik kaip klaustukas mano egzistencinių paieškų, nuolatinės vidinės nerimasties akligatviuos, užakusiose savimonės kūdrose, kur nesibaigianti baimė kunkuliuodama kvarkia karnavališkomis varlių gerklėmis... Kaip baltas paskutinės vilties klaustukas, neuždarantis jokiuose galutiniuose teiginiuose, atsakymuose, proklamacijose, šūksniuose...

2010 m. balandžio 4 d., sekmadienis

Šviesos misterija

Kai langas įformina šviesą
Regimumo lankais, puslankiais
Ir aureolėm...
Iš amžių tranšėjų,
Iš metų maniežų
Išnyra pavasariai,
Buvę prieš protėvių protėvius,
Kaip gimnastiškai
Lanksčiai
Jie moka atgimti
Kaskart kitokie
Ir susieti viską
Į VIENĮ!