2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (6). Gyva eilė.

Man labiau patinka... gyva eilė! Nors tu ką… Galbūt paklausite, kokia ji dar gali būti? Gali būti ir negyva. Negyva eilė, arba mirusi eilė. Kaip kas labiau mėgsta.

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Blakstienų vaikai

Juk jei Gyvenimas
Tiktai akimirka yra,
Aš vis bandžiau
Vėl įsistverti
Į gaivias blakstienas,
Kad nuo kupros
Žemyn
Man nusiristų
Rutina,
O iš širdies
Bedugnėn ištrupėtų
Niūrios sienos...

Ir jei man kartais
Gal pavykdavo
Bent krašteliu
Nuslyst
Už voko,
Visgi - - -
Aš nuolat
Vėl ir vėl
Bandžiau panert
Į išganingą Begalybės
Vyzdį - - -

N.L., 2011 11 22

2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Apylanka - - - Apylanka - - - Apylanka…

stebiu,
Kaip tu išaugi
Iš Miego,
Kaip išnyri
Į saulėtą budrumą
Lyg svogūno laiškelis
Žiemą,
Prigludęs prie lango
Nuogumo.

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

Kilnus reikalas

            Gyveno kartą vienas labai savimi pasitikintis poetas. Jo tikrasis vardas buvo Protenis Visaprotenis. Savimi Protenis pasitikėjo tiek, jog vieną dieną pagaliau nusprendė – pakaks pasitikėti vien savimi, pats metas bent šiek tiek pasitikėti ir kitais! Nukeliavo tuomet Protenis Visaprotenis į Kultūros ministeriją. Atsiklaupė ant kelių prieš atsakingąjį darbuotoją ir sako:

Iš nematomo žmogaus užrašų (5). Karuselės, karuselės...

            Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn, ratu, ratu, ratu... Žemyn, aukštyn, žemyn... Ech, veizėtojai iš apačios, žinau, kad taip ir pamanėte, jog visos gulbės užimtos, tik štai viena sukasi tuščia, vieniša tarp savo skardinių kolegių... Bet ne! Joje, žinokite, esu aš! Taip, taip, tas pats kiaurai perregimas bastūnas, vėjo pamušalas, per metų metus visiškai iškramtytas kandaus Gyvenimo kandžių.

2011 m. spalio 8 d., šeštadienis

Neišgirstas pašaukimas

 Žmonės kartais visą gyvenimą taip garsiai šaukia, jog neišgirsta... savo pašaukimo.

N.L., 2011 10 08

2011 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Vidaus reikalų ministerija, arba klounas (?) ir kiti mamonovai...

2011-ųjų rudenį, rugsėjo 20 d. Vilniuje trepsėjo charizmatiškasis Piotras Mamonovas. Trepsėti jis moka, prikaustyti publikos dėmesį ir visą laiką išlaikyti įtemptą ryšio virvutę – taip pat. Iš visų pašalių į šalia Žirmūnų žiedo dunksantį gremėzdišką pastatą gūžėjo įvairiaplaukė publika – šmėžavo čia ir neblogai prasukti (prasisukę) kunigai, ir dainininkai, ir namų šeimininkės, ir šiaip reginio ištroškę prabangių restoranų lankytojai, ir laikraščių skaitytojai, ir rusiškosios kultūros bei dvasios perlams neabejingi daugiau ar mažiau rafinuoti (arba genetiškai modifikuoti) veizėtojai, ir kiti mamonovai, norintys išvysti tą tikrąjį, vienintelį...


Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek Mamonovas, nebūtinai Piotras, bet visgi... Buvo ir tokių, kurie aiškiai suprato: „Na, aš tai jau tikrai ne toks!“ ir dar neįpusėjus renginiui pakilo iš savo vietų ir patraukė išėjimo link. Kiti juokėsi, plojo katučių, aimanavo... Ne kiekvieną juk dieną ant Didžiosios scenos gali išvysti... apnuogintą patį save. Dažnai mes savo privatumo užsklęstyje esame slaptieji kasdienybės agentai-klounai, bet ne visada tai pripažįstame. Publikai reikia reginio. Ji jo trokšte trokšta. Tokiuose ir panašiuose renginiuose visada iš neregimų pakampių pasigirsta entuziastingų plyšavimų „Bravo!“ – saldu bent jau lyžtelėti įžymybės šešėlį ir taip bent jau akimirkai patraukti dėmesį į patį save? Valdiški „Bravo!“ dažniausiai tėra vien išorinis proplyšis, nesusiturėjimas, o ar viduje kas nors atsiliepia?

2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Užmarškinis ruduo

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo,
Kutena širdį švelniai, o jinai,
Sugundyta jo pirštų stebuklingų,
Galop prieš mirtį išsirengs nuogai...

Štai aš visa, ir jokios jokios sagos
To mano džiaugsmo nebeužsagstys!
Iš kurgi toji atvirybė rados,
Kai į kišenę žvalgos Nebūtis?..

Žinau, kišenvagė ji, ir paleidžiu –
Gyvenimo stoty lai sukas, lai...
Be žodžių šiandien aš gimstu, be raidžių –
Nebeįdomūs Nebūties žaislai...

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo...
Kutena širdį švelniai, o jinai,
Akimirkai vienai tiktai sustingo –
Ir ta akimirka išliko amžinai...

N.L., 2011 08 29

2011 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Mamonovas - Vilniuje!

Dosugi-bugi:

 
Po septynerių metų pertraukos – Piotras Mamonovas („Zvuki Mu“ siela) vėl Vilniuje... 2011 rugsėjo 20 d. VRM rūmai.

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Tą vaiskų rytą atėjau į darbo biržą

Tą vaiskų rytą atėjau - - - į darbo biržą.
Po pažastim – Mačernis, po kita – Maceina,
Ir vaizdžiai išsijuosęs riebų storą diržą
Visiems surūgėliams štai taip išrėžiau: „Einam!“

Einam, visiems visiems visiems jums duosiu darbo:
Tik pažiūrėkite kiek daug dangaus virš miesto!
Jį reiktų apmąstyt – galbūt ir ne iš karto
Norėti užsitept ant duonos vietoj sviesto...

Štai ten Neris rangi į tolumas flirtuoja –
Gal galit išmatuot ūmais jos laisvę?
Ne metrais, ne, ne sprindžiais ir ne žirgo šuoliais,
O ilgesiu širdies, kuris be proto kaista...

Štai ten, virš plikių ir virš stoglangių Saulutė,
Tokia neekonomiškai karšta, žaisminga,
Nors kartą leiskit jai pačiu centru pabūti –
Šiandien jau nebėra nedarbo, dingo birža...

2011 08 04, Nerijus Laurinavičius

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (4). Atvirų durų, langų ir dangaus dienos.

                Anksčiau labai pavargdavau nuo savo kontūrų. Jie mane iš visų pusių imdavo slėgti tarytum cemento maišai. Tarytum visaaprėpiantis nuobodulys paskutiniąją sargybos valandą.
Dabar jau nuo nieko nepavargstu, todėl ir sėdžiu ant dangoraižio stogo atbrailos, tabaluoju basomis kojomis, kurių nesimato nei iš apačios, nei iš viršaus. Net pats savęs nebesuvokiu, apstulbintas šitokio lengvumo jausmo!

2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Ežys-kamuolys

Susiriečiu į ežį
Ir riedu per gyvenimą
Kaip kamuolys...

„Kamuoly,
Kur tavo akys?“ –
Klausia vaikai...

Mano akys –
Spyglių šaknyse,
Ten – ir širdis.

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Nevykęs laiko meistras

Aš laiko vinimis
Prie sienos
Dabartį prismeigt
Norėjau...
Bet tos bjaurybės (!)
Vis atkrisdavo
Lyg būčiau kalęs
Jas į orą...
O Dabartis
Glotniu paviršium
Į grindis – į praeitį
Varvėjo - - -

Iš ateities lubų
Su kiaurai perverta
Širdim
Į visa tai
Žiūrėjau...

N.L., 2011 06 26, Trakai

2011 m. birželio 25 d., šeštadienis

Pamokslininko išpažintis

Vos nulipu
Nuo sakyklos
Ir iškeičiu
Save blaivą
Į tris šlitiniuojančius,
O paskui...

...O paskui
Visų
Parvest namo
Negaliu.

2011 06 07

2011 m. birželio 21 d., antradienis

Pingvinžmogiai

Patys juokingiausi pasaulyje žmonės yra pingvinai… Bet ne… Geriau taip – patys juokingiausi pasaulyje pingvinai yra žmonės.

2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Madingos meilės kapinaitės

Bandos instinktas
Spynų pavidalu
Ant Vilniaus tiltų,
Ant turėklų
Grandinėmis ir rūdimis
Linguoja meilės kapinaitės
Lingu lingu - - -

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Nežinomo kūrėjo laiškai ateities kartoms

Kas man belieka –
Sėdžiu ir rašau laiškus
Ateities kartoms...
Į poezijos-prozos butelius
Užkamščiuoju
Ir metu
Į bekraščius
Literatūros vandnis - - -

2011 m. birželio 14 d., antradienis

Drebulės lapelis

Aš – drebulės lapelis
Ant Gyvenimo šakos,
Priklausomas
Nuo vėjo
Ir Mirties traukos,
Pritraukiu tavo
Žvilgsnį, šypseną
Ir gyslomis
Plukdau į šerdį - - -

Galėsi,
Kai išskrisiu
Kitados,
Kaip reikiant kailį
Man išperti...

Bet geriau, kur kas geriau
DABAR - - -
Aš – drebulės lapelis.

2011 06 13

2011 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (3). Tyros bendrystės staltiesė.

           Manęs niekada niekas nekviečia į vestuves. Tiesa, į laidotuves – taip pat. Tačiau man nėra kada dėl to per daug liūdėti. Net jei kas ir sugalvotų kada nors pakviesti, beveik neabejoju, jog nepavyktų to padaryti. Kur tik sumanau, ten ir ateinu pats, nekviestas. Ne dėl to, kad esu be galo neišauklėtas ir nemandagus, o dėl to, jog dar būdamas visiems matomas liguistai domėjausi ribinėmis žmogaus egzistencijos būsenomis. Kartais nosį kišdavau ten, kur man ją skausmingai priverdavo, o paskui kurį laiką negalėdavau atskirti pačių elementariausių dalykų. Dabar jau nebėra ką priverti, todėl ir išsidrąsinau kaip reikiant. Nors, tiesą sakant, tai, ką patyriau tą rugpjūčio vakarą viename vijokliais apžėlusiame daugiabutyje, mane iki šiol kartkartėmis maloniai ir šiurpiai pašiaušia lyg kokia žaisminga elektros srovė.

2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Žinau, tikrai reikės palikti...

Gyvenimo trapume, leisk nupūsti
Šias laiko apnašas nuo tavo delno,
Grįžtu namo per klaikią spūstį
Aš be turėklų ir be pelno...

Ir paukščiai grįžta, – štai tenai!!!
Ar parnešat mums brandą?!
Įkaitę saulėje snapai
Vėl žemės plutą kanda.

O gerklėje lyg skruzdėlyno skonis,
Lyg prasmės gomurį kutena,
Štai pilnas ašarų ąsotis –
Aš pabučiuoju priešą seną...

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Absurdo kepštelėjimai


Jis atsisėdo ant taburetės. Ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo, dainavo... Ilgai dainavo. Išgėrė šiek tiek alaus, paskui dar truputį... Išgėrė alaus kaip vokietis, o dainavo kaip koks rusas. Ilgai ilgai dainavo. Iš pradžių pasibaigė virtuvė, kurioje stovėjo taburetė. Paskui pasibaigė visi kiti kambariai bei patalpos. Po to pasibaigė namas, mikrorajonas, savivaldybė ir miestas. Galiausiai pasibaigė valstybė, sąjunga, makroekonomika, santvarka ir visas pasaulis. O jis vis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo... Tik žmonės dar buvo nepasibaigę. Jie vis žiūrėjo į jį negyvų silkių žvilgsniais, o jis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo. Ir tebedainuoja. Jei netikite, įsiklausykite.

2011 m. vasario 25 d., penktadienis

Idiotas, arba nuoširdi asilo šypsena


Iš Rojumi tebealsuojančių kalnų pašlaičių į isteriškomis intrigomis perisunkusią visuomenę idant vėlei sugrįžtumei į nesvarios ramybės būseną. Laukinis moteriškos stichijos šėlsmas, tuščiavidurė vyriška puikybė, svoris visuomenėje, gramzdinantis į irzlios apatijos ir nebeįveikiamo nuobodulio dugną. Prieš visa tai – vaikiškai tyra MEILĖ kiekvienam artimui. Idioto meilė. Vaikiškas atvirumas. Laukuose, pievose, miškuose, kalnų papėdėse, pačiuose kalnuose nėra durų. Nėra įmantrių spynų, signalizacijų, kodų, nes nėra jų išvis. Pati lengviausia užduotis žmogui (širdies gelmėse neuždusinti savojo vidinio VAIKO) kartais tampa pačiu sudėtingiausiu galvosopiu visam gyvenimui (arba visiškai užmiršta paskirtimi), kad galbūt kada nors sugrįžtumei prie to, nuo ko visą laiką taip beatodairiškai bėgai.

2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

Pavasardarystė

Ledinėse
Žiemos statinėse
Jau bręsta
Mums pavasaris
Kaip dar viena
Aukščiausiojo
Aukščiausia dovana
Žemyn
Iš begalybės

2011 m. vasario 20 d., sekmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (2). Egoizmas.

Aš dažnai piktnaudžiauju savo egzistencine padėtimi. Tiksliai nebeprisimenu, kodėl tą beprotiškai karštą liepos popietę patogiai įsitaisiau ant galinės automobilio sėdynės. Išvydę tokią kipšiškai prabangią susisiekimo priemonę, dauguma vyrų nebesuvaldo seilių – jos be paliovos tįsta žemyn. Visai kaip kūdikiai, kuriems ką tik pradėjo kaltis dantys.

2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Skrydis žemiau gegutės lizdo

 (One flew below the Cuckoo’ s nest)

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau yra amerikietiškų filmų, kuriuos žiūrėti „galima“. Vienas tokių – kultiniu vadinamas Milošo Formano režisuotas „Skrydis virš gegutės lizdo“, 1975-aisiais metais pastatytas pagal Ken Kesey to paties pavadinimo knygą. Sakau „galima“, nes didžioji dalis amerikietiškos produkcijos bent truputį linkusiam mąstyti žmogui yra nesuvokiama ne tik protinėje, dvasinėje ar panašiose plotmėse, tačiau, regis, yra neįmanoma ištverti net ir fiziškai. Tokio kino produkcija veiksmingesnė už bet kokią lobotomiją, o pats šlykščiausias žanras iš visų – turbūt trileris, ne ką mažiau šlykštesnis už pornografijos ir siaubo žanrus (jei pornografiją išvis galima vadinti žanru).

2011 m. sausio 25 d., antradienis

Sugrįžimas

Ar girdi? – Lėktuvu padangėje ūžia vaikystė...
Miškuose, virš miškų ir netgi po jais…
Ar galėčiau taip grubiai beviltiškai klysti? –
Štai ir čia ji siūbuoja šiaudiniais eglutės žaislais…
Štai ir čia – tarp sulipusių puslapių pasakų miego
Tingiomis raidėmis amžinai atmintin įsispaudžia,
Sukietėjusu oru nuo jos sapnuose vis miegodamas bėgu,
Bet rytojuj pabudęs į vakar vėl traukiu, nes maudžia…
Ar girdi, kaip truputį liūdėdamas tirpsta užmiesčio sniegas?
O pavasario vėjas virtuoziškai groja pakelių tvoromis,
Kai arbatos jaukumą įsiurbdamos traukiasi žiemiškos pėdos,
Vieversiais aš apgirtęs vaikystėn šuoliuoju jomis…

2011 m. sausio 11 d., antradienis

Sakralus sąstingis


Už lango – tai snaigės, tai lapai

Šoka kartų rokenrolą,

Plasnoja sezonų pelekai

Jaunystės tinkle kaip papuola.