2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (6). Gyva eilė.

Man labiau patinka... gyva eilė! Nors tu ką… Galbūt paklausite, kokia ji dar gali būti? Gali būti ir negyva. Negyva eilė, arba mirusi eilė. Kaip kas labiau mėgsta.

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Blakstienų vaikai

Juk jei Gyvenimas
Tiktai akimirka yra,
Aš vis bandžiau
Vėl įsistverti
Į gaivias blakstienas,
Kad nuo kupros
Žemyn
Man nusiristų
Rutina,
O iš širdies
Bedugnėn ištrupėtų
Niūrios sienos...

Ir jei man kartais
Gal pavykdavo
Bent krašteliu
Nuslyst
Už voko,
Visgi - - -
Aš nuolat
Vėl ir vėl
Bandžiau panert
Į išganingą Begalybės
Vyzdį - - -

N.L., 2011 11 22

2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Apylanka - - - Apylanka - - - Apylanka…

stebiu,
Kaip tu išaugi
Iš Miego,
Kaip išnyri
Į saulėtą budrumą
Lyg svogūno laiškelis
Žiemą,
Prigludęs prie lango
Nuogumo.

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis

When the May rain comes...

Despite the fact that November is knocking at your door - „When the May rain comes“ of Current'93 secretly reveals at your heart...

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

Kilnus reikalas

            Gyveno kartą vienas labai savimi pasitikintis poetas. Jo tikrasis vardas buvo Protenis Visaprotenis. Savimi Protenis pasitikėjo tiek, jog vieną dieną pagaliau nusprendė – pakaks pasitikėti vien savimi, pats metas bent šiek tiek pasitikėti ir kitais! Nukeliavo tuomet Protenis Visaprotenis į Kultūros ministeriją. Atsiklaupė ant kelių prieš atsakingąjį darbuotoją ir sako:

Iš nematomo žmogaus užrašų (5). Karuselės, karuselės...

            Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn, ratu, ratu, ratu... Žemyn, aukštyn, žemyn... Ech, veizėtojai iš apačios, žinau, kad taip ir pamanėte, jog visos gulbės užimtos, tik štai viena sukasi tuščia, vieniša tarp savo skardinių kolegių... Bet ne! Joje, žinokite, esu aš! Taip, taip, tas pats kiaurai perregimas bastūnas, vėjo pamušalas, per metų metus visiškai iškramtytas kandaus Gyvenimo kandžių.

2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (21)

/.../ Gal mes nepakankamai mylime gyvenimą? Ar pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime ką tik mus palikusius draugus, ar ne? Kaip žavimės tais savo mokytojais, kurie jau nebekalba, nes jiems pilna burna žemių! Pagarba tada atsiranda savaime, ta pagarba, kurios jie galbūt laukė iš mūsų visą gyvenimą. Bet ar žinote, kodėl mes visada teisingesni ir kilnesni mirusiems? Priežastis paprasta! Jiems mes niekuo neįsipareigoję. Jie nevaržo mūsų laisvės, neatima laiko, pagarbą jiems galime pareikšti tarp kokteilio ir pasimatymo su žavia meiluže – žodžiu, kai turime laiko... Jeigu jie mus kam ir įpareigotų, tai tik atminimui, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylime tik nesenus atsiminimus apie draugų mirtį, skausmingą mirtį, savo susijaudinimą, žodžiu, pačius save! /.../

Alberas Kamiu, „Nuopuolis“

2011 m. spalio 8 d., šeštadienis

Neišgirstas pašaukimas

 Žmonės kartais visą gyvenimą taip garsiai šaukia, jog neišgirsta... savo pašaukimo.

N.L., 2011 10 08

2011 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Žemaitiškas trikampis. Fotoreportažas iš rudeninės pasakų šalies.

Taip jau pastaruoju metu nutinka, jog kartais savąją pasakiško grožio šalį tenka patirti trikampiais… Šį kartą trikampis ne dzūkiškas, o žemaitiškas. Gerokai didesnis:

Tauragė-Lauksargiai-Griežpelkiai-Piktupėnai-Bardinai-Bitėnai-Pagėgiai-Rukai-Usėnai-Juknaičiai-Šilutė-Rusnė-Kintai-Ventės ragas-Šilutė-Žemaičių Naumiestis-Vainutas-Žygaičiai-Tauragė.

Na gal visai net ir ne trikampis (nebent jei geometriškai paaštrinę akį paviršutiniškai žvelgtume į Lietuvos žemėlapį), o neaiškios formos ir būsenos daugiakampis.

2011 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Vidaus reikalų ministerija, arba klounas (?) ir kiti mamonovai...

2011-ųjų rudenį, rugsėjo 20 d. Vilniuje trepsėjo charizmatiškasis Piotras Mamonovas. Trepsėti jis moka, prikaustyti publikos dėmesį ir visą laiką išlaikyti įtemptą ryšio virvutę – taip pat. Iš visų pašalių į šalia Žirmūnų žiedo dunksantį gremėzdišką pastatą gūžėjo įvairiaplaukė publika – šmėžavo čia ir neblogai prasukti (prasisukę) kunigai, ir dainininkai, ir namų šeimininkės, ir šiaip reginio ištroškę prabangių restoranų lankytojai, ir laikraščių skaitytojai, ir rusiškosios kultūros bei dvasios perlams neabejingi daugiau ar mažiau rafinuoti (arba genetiškai modifikuoti) veizėtojai, ir kiti mamonovai, norintys išvysti tą tikrąjį, vienintelį...


Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek Mamonovas, nebūtinai Piotras, bet visgi... Buvo ir tokių, kurie aiškiai suprato: „Na, aš tai jau tikrai ne toks!“ ir dar neįpusėjus renginiui pakilo iš savo vietų ir patraukė išėjimo link. Kiti juokėsi, plojo katučių, aimanavo... Ne kiekvieną juk dieną ant Didžiosios scenos gali išvysti... apnuogintą patį save. Dažnai mes savo privatumo užsklęstyje esame slaptieji kasdienybės agentai-klounai, bet ne visada tai pripažįstame. Publikai reikia reginio. Ji jo trokšte trokšta. Tokiuose ir panašiuose renginiuose visada iš neregimų pakampių pasigirsta entuziastingų plyšavimų „Bravo!“ – saldu bent jau lyžtelėti įžymybės šešėlį ir taip bent jau akimirkai patraukti dėmesį į patį save? Valdiški „Bravo!“ dažniausiai tėra vien išorinis proplyšis, nesusiturėjimas, o ar viduje kas nors atsiliepia?

2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Užmarškinis ruduo

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo,
Kutena širdį švelniai, o jinai,
Sugundyta jo pirštų stebuklingų,
Galop prieš mirtį išsirengs nuogai...

Štai aš visa, ir jokios jokios sagos
To mano džiaugsmo nebeužsagstys!
Iš kurgi toji atvirybė rados,
Kai į kišenę žvalgos Nebūtis?..

Žinau, kišenvagė ji, ir paleidžiu –
Gyvenimo stoty lai sukas, lai...
Be žodžių šiandien aš gimstu, be raidžių –
Nebeįdomūs Nebūties žaislai...

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo...
Kutena širdį švelniai, o jinai,
Akimirkai vienai tiktai sustingo –
Ir ta akimirka išliko amžinai...

N.L., 2011 08 29

2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Tamsusis Mu

Nežinau, kodėl man toks artimas šitoks požiūris į sceną ir jos meną...

Mamonovo apsilankymo Lietuvoje artėjimo proga:

2011 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Mamonovas - Vilniuje!

Dosugi-bugi:

 
Po septynerių metų pertraukos – Piotras Mamonovas („Zvuki Mu“ siela) vėl Vilniuje... 2011 rugsėjo 20 d. VRM rūmai.

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Tą vaiskų rytą atėjau į darbo biržą

Tą vaiskų rytą atėjau - - - į darbo biržą.
Po pažastim – Mačernis, po kita – Maceina,
Ir vaizdžiai išsijuosęs riebų storą diržą
Visiems surūgėliams štai taip išrėžiau: „Einam!“

Einam, visiems visiems visiems jums duosiu darbo:
Tik pažiūrėkite kiek daug dangaus virš miesto!
Jį reiktų apmąstyt – galbūt ir ne iš karto
Norėti užsitept ant duonos vietoj sviesto...

Štai ten Neris rangi į tolumas flirtuoja –
Gal galit išmatuot ūmais jos laisvę?
Ne metrais, ne, ne sprindžiais ir ne žirgo šuoliais,
O ilgesiu širdies, kuris be proto kaista...

Štai ten, virš plikių ir virš stoglangių Saulutė,
Tokia neekonomiškai karšta, žaisminga,
Nors kartą leiskit jai pačiu centru pabūti –
Šiandien jau nebėra nedarbo, dingo birža...

2011 08 04, Nerijus Laurinavičius

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (4). Atvirų durų, langų ir dangaus dienos.

                Anksčiau labai pavargdavau nuo savo kontūrų. Jie mane iš visų pusių imdavo slėgti tarytum cemento maišai. Tarytum visaaprėpiantis nuobodulys paskutiniąją sargybos valandą.
Dabar jau nuo nieko nepavargstu, todėl ir sėdžiu ant dangoraižio stogo atbrailos, tabaluoju basomis kojomis, kurių nesimato nei iš apačios, nei iš viršaus. Net pats savęs nebesuvokiu, apstulbintas šitokio lengvumo jausmo!

2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Ežys-kamuolys

Susiriečiu į ežį
Ir riedu per gyvenimą
Kaip kamuolys...

„Kamuoly,
Kur tavo akys?“ –
Klausia vaikai...

Mano akys –
Spyglių šaknyse,
Ten – ir širdis.

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Nevykęs laiko meistras

Aš laiko vinimis
Prie sienos
Dabartį prismeigt
Norėjau...
Bet tos bjaurybės (!)
Vis atkrisdavo
Lyg būčiau kalęs
Jas į orą...
O Dabartis
Glotniu paviršium
Į grindis – į praeitį
Varvėjo - - -

Iš ateities lubų
Su kiaurai perverta
Širdim
Į visa tai
Žiūrėjau...

N.L., 2011 06 26, Trakai

2011 m. birželio 25 d., šeštadienis

Pamokslininko išpažintis

Vos nulipu
Nuo sakyklos
Ir iškeičiu
Save blaivą
Į tris šlitiniuojančius,
O paskui...

...O paskui
Visų
Parvest namo
Negaliu.

2011 06 07

2011 m. birželio 24 d., penktadienis

Paūlių dienoraščiai (6). Privaloma vasara.

             Po truputį atostogos Rūgpienių..., tfu, atleiskite, Paūlių kaime iriasi pabaigos, kranto link. Maždaug už 130 km į giedrą vasaros dangų panaudotais naftos produktais ir tepalais prakaituoja trisdešimčia laipsnių karščiuojantis Vilnius. Buduliai savo automobilius sumerkia į jų pačių perprievartautus ir pasišlyktėtinai apšnerkštus priemiesčių vandens telkinius.
O čia virš galvos, virš daržo, kurį kaip patyręs kurmis neseniai baigiau rausti apžėlusioje pievoje, sklando plačiasparnis gandras. Apžiūri, įvertina iš viršaus. Mano kritikas. Pabučiuočiau į snapą, jei pasiekčiau... Jei atsarginius akinius turėčiau. Kaip sklandytuvas, kaip Kairys... Bet ne – nei kairys, nei dešinys, o tiesiog gandras. Jam negresia susirgti puikybe, „padangių“ ligomis... Laisvas kaip paukštis. Nors būti laisvam kaip paukščiui visai ne tas pats, kas būti laisvam kaip žmogui.

2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Paūlių dienoraščiai (5). „Draugams, kurių jau nebėra ir kurių dar nėra“.


           Kai baigėsi Paūlių kaimo alkoholinio kuro atsargos, teko prie planuotos išvykos iki Lavyso ežero (apie 4 km) pridurti dar apie 5 km miško keliuku iki Perlojos. Tiksliau sakant, iki Merkio, nes automobiliu siauru pėsčiųjų tiltu persikelti į pačią Perloją galėtų tik jau gerokai įkaušęs vairuotojas. Pavežėjome iš Perlojos kilusią, o dabar jau apie ketverius metus Paūliuose gyvenančią L., kuri kitų kaimo gyventojų buvo įgaliota pasirūpinti minėtomis atsargomis. L. greičiausiai vėliau pasigailėjo, kad mus supažindino su gan keistoka dailininke Juzefa Bagdoniene, nes jai teko ilgokai trypčioti vietoje kol mes baigsime pokalbį. Dailininkė visai netoli bažnyčios, namų valdose, įrengusi savo darbų parodą. Pirmojo apsilankymo Perlojoje metu matėme iškabą, kviečiančią į šią parodą, tačiau į ją taip ir nepatekome, nes visos spynos buvo užrakintos.

2011 m. birželio 21 d., antradienis

Pingvinžmogiai

Patys juokingiausi pasaulyje žmonės yra pingvinai… Bet ne… Geriau taip – patys juokingiausi pasaulyje pingvinai yra žmonės.

Paūlių dienoraščiai (4). Perlojos perlai.

        Nuo Merkinės važiuojant Senosios Varėnos link, pasiaukelėje (truputį arčiau Senosios Varėnos), dešinėje plento pusėje šalia Merkio įsikūręs kaimas Perloja. Raudonplytė neogotikinio stiliaus lotyniško kryžiaus plano Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, apglėbta kapinaičių ir keli paminklai šalia jos: vienas – žuvusiems už Perloją ir visą Lietuvą, o kitas – Vytautui Didžiajam su ant aukšto postamento baltomis raidėmis švytinčiu užrašu – „Vytaute Didysai! Gyvas būsi kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šio 1930 metais pastatyto paminklo sovietams išversti nepavyko. Ir ne vien dėl į jį įlietų geležinkelio bėgių bei armatūros. Vytautas gyvas.

2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Paūlių dienoraščiai (3). Dzūkiškai aplink pasaulį.

              Prieš kelias dienas pasijutome lyg būtume apvažiavę aplink Žemę. Iš vieno taško išvykome ir apsukę maždaug 100 km ratą į tą patį tašką sugrįžome. Nedidelis atstumas? Viso labo Vilnius-Kaunas? Tačiau jame turbūt telpa netgi ne vienas pasaulis... Kilometras po kilometro kaimais ir kaimeliais, miestais ir miesteliais: Paūliai-Žiūrai-Zervynos-Marcinkonys-Kašėtos-Puvočiai-Merkinė-Perloja-Senoji Varėna-Varėna-Žiūrai-Paūliai. Keliaudamas kartais tiesiog negali nesistebėti kai kuriais Lietuvos vietovardžiais, pavyzdžiui: Viršurodukis, Milijoniškės, Burokaraistis... Tikroji šalies poezija. Maršrutas išties nuostabus, visas apglėbtas paslaptingų miškų ir upių. Dzūkijos Nacionalinis parkas. Dainingi Dainavos kraštovaizdžiai.

Madingos meilės kapinaitės

Bandos instinktas
Spynų pavidalu
Ant Vilniaus tiltų,
Ant turėklų
Grandinėmis ir rūdimis
Linguoja meilės kapinaitės
Lingu lingu - - -

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Nežinomo kūrėjo laiškai ateities kartoms

Kas man belieka –
Sėdžiu ir rašau laiškus
Ateities kartoms...
Į poezijos-prozos butelius
Užkamščiuoju
Ir metu
Į bekraščius
Literatūros vandnis - - -

2011 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Paūlių dienoraščiai (2). Kaimo facebook‘as.

Kaime kartais būna facebook‘as. Ne, ne tas, kur visi lyg kalėjime kalbasi, bučiuojasi ir valgo ledus per stiklą, o tikrų tikriausias socialinis tinklas! Facebook‘as kaime būna tada, kai atvažiuoja „parduotuvė ant ratų“. Tuomet iš visų kampų išlenda tie keli vieni nuo kitų pasislėpę žmonės ir ima labai bendrauti. Kalbasi, kalbasi, dzūkiškai, dzūkiškai, akis į akį, veidas į veidą – tikroji veidaknygė! „Parduotuvės ant ratų“ pardavėjas-vairuotojas taip pat prisijungia (sign-in) ir visi kurį laiką netgi pamiršta ko gi čia susirinko. Spokso prekės iš praverto furgono, nesulaukia pirkėjų rankų... Kasos aparato furgone nėra, skaičiuotuvo taip pat. Bet užtat yra skaitliukai iš amžių glūdumos! Iškart pasijunti trumpam patekęs į vaikystę. Niekados nesibaigia kasos juosta ir neišsenka maitinimo elementai. Ant iešmelių suverti skrituliukai slankioja iš amžiaus į amžių – buhalteriškai tiksli atmintis! Vis kita duona, sausainiai, gira vis kitiems žmonėms, o skrituliukai – tie patys. Kas suteiktų mūsų bendrystei šitokio skonio, jei ne viską „rišantis“ Gyvenimo sūrumas? Mūsų gyvenimai išlieka ateinančioms kartoms, nes mes juos nuolatos nedegančių rankraščių induose konservuojame sūdydami nenuspėjamą svorį turinčių žodžių druska. Mes tarsi be atvangos rūpinamės būsima žiema, kurioje jau mūsų nebebus. Bet ne, būsime mes, kur mes pasidėsime?! Per žodį ir žodžiu būsime savo vaikuose ir vaikaičiuose, nors ir ne visada aiškiai suvokiami, apčiuopiami, pačiupinėjami, bet būsime tarsi genai, kurių irgi nejaučiame ir kurių neskauda, tačiau jie niekur nedingsta.

Paūlių dienoraščiai (1). Vilkų mokykla.

Sugrojo ragas girios viduryj.
Ir prunkšdamas žvėris nunėrė per tankynę.
Viršūnėse lizdai siūbuoja atdari
Lyg vėjuje vainikai išsipynę.

Girdžiu kaip vejoje nepalytėtoj
Myluoja vėjas pienę šilkaplaukę.
Kaip kūne bunda džiaugsmas ir iš lėto
Niūnuodamas viršūnėmis atplaukia.

O kūne mano, mano broli!
Tave kaip ryto šilimą jaučiu.
Iš žemės dykumų, išdegusių, plačių.

Visi pavargę grįžtame namolei.
Bet tu, nors tu nepasilik tame mįslingam tolyj,
Nors tu nebūki greit pradingstančiu svečiu!

Antanas Jasmantas

O mes lygiai po metų pertraukos grįžtame į Paūlių kaimą. Kaimas tas pats, troba ta pati, Ūla ta pati tiek, kiek nekinta jos vardas, girios tos pačios ir tuo pačiu ne tos pačios. Juk jos keičiasi kiekvieną mielą akimirką: kartu su kiekvienu skruzdėlės žingsneliu, kartu su kiekvienu gegutės sukukavimu, kartu su kiekvienu stirnos išgąsčiu, kartu su kiekvienu šakelės ūgtelėjimu ar nukritimu ant žemės. Kiekvienas naujas į Ūlą išvirtęs medis savaip poetiškai rimuoja ir ritmuoja tamsias jos garbanas, savaip įspaudžia, įrėžia krantų kūnus... Tik pati Idėja nekinta šioje Kintamumo karalystėje. Kad ir kaip ten kas bevirstų ar begriūtų, Ūla vis tiek įsilies į Merkį – gal kiek grubiau, o gal kiek švelniau... Tobula visų tikrovės sluoksnių subordinacija. Raminantis Tobulojo Kūrėjo minčių dvelksmas iš kiekvieno pakalnutės varpelio, iš kiekvieno į skruzdėlyną sunešto spyglio gėluonies, iš kiekvieno saulėje įkaitusio akmens, garuojančio kaip ką tik iškepta duona. Svari nesulaikomos egzistencijos, būties duona. Lyg obuolius krosnyje saulė mums iškepa akmenis. Sunkumas virsta lengvuma, o lengvumas liudija begalinį Visatos svorį, gelmę. Iš tikrųjų akmenys moka skraidyti, nors tuo greičiausiai suabejotų žmonės ir paukščiai, o minčių pritvinkęs nužydėjusios pienės pūkelis kartais negali pakilti nuo žemės... Bet juk yra vėjas! Tobula saitų dermė, nepriekaištingai suderinti Kūrinijos vargonai. Net jei nuolatinis kintamumas ilgainiui ima erzinti...

2011 m. birželio 14 d., antradienis

Drebulės lapelis

Aš – drebulės lapelis
Ant Gyvenimo šakos,
Priklausomas
Nuo vėjo
Ir Mirties traukos,
Pritraukiu tavo
Žvilgsnį, šypseną
Ir gyslomis
Plukdau į šerdį - - -

Galėsi,
Kai išskrisiu
Kitados,
Kaip reikiant kailį
Man išperti...

Bet geriau, kur kas geriau
DABAR - - -
Aš – drebulės lapelis.

2011 06 13

2011 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (3). Tyros bendrystės staltiesė.

           Manęs niekada niekas nekviečia į vestuves. Tiesa, į laidotuves – taip pat. Tačiau man nėra kada dėl to per daug liūdėti. Net jei kas ir sugalvotų kada nors pakviesti, beveik neabejoju, jog nepavyktų to padaryti. Kur tik sumanau, ten ir ateinu pats, nekviestas. Ne dėl to, kad esu be galo neišauklėtas ir nemandagus, o dėl to, jog dar būdamas visiems matomas liguistai domėjausi ribinėmis žmogaus egzistencijos būsenomis. Kartais nosį kišdavau ten, kur man ją skausmingai priverdavo, o paskui kurį laiką negalėdavau atskirti pačių elementariausių dalykų. Dabar jau nebėra ką priverti, todėl ir išsidrąsinau kaip reikiant. Nors, tiesą sakant, tai, ką patyriau tą rugpjūčio vakarą viename vijokliais apžėlusiame daugiabutyje, mane iki šiol kartkartėmis maloniai ir šiurpiai pašiaušia lyg kokia žaisminga elektros srovė.

2011 m. balandžio 22 d., penktadienis

Nepriklausomybė

Pasaulyje yra daug nepriklausomybės dienų, tačiau tikriausia nepriklausomybės diena - tai Velykos.

N.L., 2008

2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (20)

/.../ apskritai nėra kitokių poetų, tiktai nepripažinti. Poetas, jau savaime abejotinas reiškinys, žmonių minioje atrodo aiškiai turįs paskirtį tapti nepripažintu, regis, šitai yra jo tikra ir svarbiausia misija. Žinoma, ne visada šitai vyksta šiurkščiu pavidalu – kaip vienišas badavimas nešildomoje palėpėje arba ne mažiau pamėgta išprotėjimo forma. Yra poetų, kurie nepripažintais laikytini todėl, kad jie neskaitomi /…/ kitų poetų likimas toks, kad jų knygos išleidžiamos dešimtis ir šimtus kartų, bet dėl to jie netampa labiau pripažinti. Nes poetas normalių žmonių tikrai pripažintas nebūna, tai tik literatūros istorikų fikcija. /…/

2011 m. kovo 26 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (19)

/.../ Tuo tarpu išdidumas yra melas. Išdidus žmogus elgiasi taip, tarsi jis turėtų savo būtį pats iš savęs. Jis mėgina būti nepriklausomas ir savarankiškas. Be abejo, psichologiškai visa tai yra galima. Kaip yra galimas psichologinis ateizmas, taip yra galimas ir psichologinis išdidumas. Tačiau kaip psichologinis ateizmas nepadaro, kad žmogus iš tikro nuo Dievo atitrūktų pačia savo būtimi, taip lygiai psichologinis išdidumas nepadaro, kad žmogus iš tikro pasidarytų savos būties savininkas. Net ir didžiausias puikuolis pasilieka toks pat būties elgeta, kaip ir nusižeminęs šventasis. Todėl išdidumas yra ir pasilieka tiktai psichologinis. Jokio pagrindo būtyje jis neturi. Priešingai, išdidaus žmogaus valios linkmė nesiderina su jo būties linkme: valia puikuolė nori būtį laikyti savarankiška, tuo tarpu pati būtis yra dovana, tiek savo kilme, tiek savo išsilaikymu. Štai kodėl tokiame žmoguje nėra tiesos. Išdidus žmogus yra melagis ne tik savo mintimi ar žodžiu, bet ir pačiu savo gyvenimu. /.../

Antanas Maceina „Saulės giesmė“

2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Žinau, tikrai reikės palikti...

Gyvenimo trapume, leisk nupūsti
Šias laiko apnašas nuo tavo delno,
Grįžtu namo per klaikią spūstį
Aš be turėklų ir be pelno...

Ir paukščiai grįžta, – štai tenai!!!
Ar parnešat mums brandą?!
Įkaitę saulėje snapai
Vėl žemės plutą kanda.

O gerklėje lyg skruzdėlyno skonis,
Lyg prasmės gomurį kutena,
Štai pilnas ašarų ąsotis –
Aš pabučiuoju priešą seną...

2011 m. kovo 15 d., antradienis

Aktorius Pavasaris

„Актриса Весна“. Kaip čia išvertus? „Aktorius Pavasaris“...? Na, jei taip, tai jau vos ne lyties keitimo operacija... :)

Dėde Myša, duok mums pavasarį!

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Absurdo kepštelėjimai


Jis atsisėdo ant taburetės. Ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo, dainavo... Ilgai dainavo. Išgėrė šiek tiek alaus, paskui dar truputį... Išgėrė alaus kaip vokietis, o dainavo kaip koks rusas. Ilgai ilgai dainavo. Iš pradžių pasibaigė virtuvė, kurioje stovėjo taburetė. Paskui pasibaigė visi kiti kambariai bei patalpos. Po to pasibaigė namas, mikrorajonas, savivaldybė ir miestas. Galiausiai pasibaigė valstybė, sąjunga, makroekonomika, santvarka ir visas pasaulis. O jis vis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo... Tik žmonės dar buvo nepasibaigę. Jie vis žiūrėjo į jį negyvų silkių žvilgsniais, o jis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo. Ir tebedainuoja. Jei netikite, įsiklausykite.

Perlų skrynelė (18)

(apie turtą ir naudą)

/…/ Tuo tarpu krikščioniui visa šiapusinė tikrovė yra tiktai trumpas praėjimas. Krikščionis iš esmės yra keleivis žemėje, o ne pastovus jos gyventojas. Keleivinis buvimas, tasai „homo viator“ yra Krikščionybei pagrindinis. Jeigu tačiau turtas esmingai būna šiapus, jeigu mes jo kaip turto negalime pasiimti į anapus, vadinasi, jis savaime stabdo mus mūsų kelyje, neigia keleivinį mūsų pobūdį ir verčia mus pasilikti šiapus, kaip ir jis pats. Turtas žmogų-keleivį paverčia sėsliu žemės gyventoju. Širdis, būdama pas turtą, daros šiapusinė širdis. Žvilgis, glamonėdamas naudą, daros žvilgis žemyn. Turtas žmogaus buvimą ne tik sudaiktina, bet ir prapuldo pasaulyje. Turtuolis nebetenka anapusinės tikrovės ilgesio. Jam atrodo, kad amžinybę jam galinčios atstoti naudos vertybės. /.../

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“

2011 m. kovo 2 d., trečiadienis

Perlų skrynelė (17)

/.../ Mes būname pakeliui ne tik laiko prasme, kad kinta mūsų kūnas, mūsų sielos gyvenimas, mūsų pažiūros ir nusistatymai; ne tik erdvės prasme, kad mes pačiu savo organizmu nesame, kaip gyvuliai, pririšti prie vienos erdvės, bet turime prieš akis visą pasaulį ir todėl nuolatos keičiame savo gyvenamąją vietą; bet svarbiausia metafizinės mūsų sąrangos prasme, kad nešame savyje Absoliutą ir todėl negalime nurimti tol, kol Jis mumyse visiškai bei tobulai apsireikš ir kol mes patys virsime Jo transparentu. Kol mes kaip Viešpaties paveikslas nesame sutapę su savo Originalu, tol mūsų egzistencija yra nerami pačia savo esme: mes virpame kaip kompaso adatėlė, nerandanti šiaurės poliaus.

2011 m. vasario 25 d., penktadienis

Idiotas, arba nuoširdi asilo šypsena


Iš Rojumi tebealsuojančių kalnų pašlaičių į isteriškomis intrigomis perisunkusią visuomenę idant vėlei sugrįžtumei į nesvarios ramybės būseną. Laukinis moteriškos stichijos šėlsmas, tuščiavidurė vyriška puikybė, svoris visuomenėje, gramzdinantis į irzlios apatijos ir nebeįveikiamo nuobodulio dugną. Prieš visa tai – vaikiškai tyra MEILĖ kiekvienam artimui. Idioto meilė. Vaikiškas atvirumas. Laukuose, pievose, miškuose, kalnų papėdėse, pačiuose kalnuose nėra durų. Nėra įmantrių spynų, signalizacijų, kodų, nes nėra jų išvis. Pati lengviausia užduotis žmogui (širdies gelmėse neuždusinti savojo vidinio VAIKO) kartais tampa pačiu sudėtingiausiu galvosopiu visam gyvenimui (arba visiškai užmiršta paskirtimi), kad galbūt kada nors sugrįžtumei prie to, nuo ko visą laiką taip beatodairiškai bėgai.

2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

Pavasardarystė

Ledinėse
Žiemos statinėse
Jau bręsta
Mums pavasaris
Kaip dar viena
Aukščiausiojo
Aukščiausia dovana
Žemyn
Iš begalybės

2011 m. vasario 20 d., sekmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (2). Egoizmas.

Aš dažnai piktnaudžiauju savo egzistencine padėtimi. Tiksliai nebeprisimenu, kodėl tą beprotiškai karštą liepos popietę patogiai įsitaisiau ant galinės automobilio sėdynės. Išvydę tokią kipšiškai prabangią susisiekimo priemonę, dauguma vyrų nebesuvaldo seilių – jos be paliovos tįsta žemyn. Visai kaip kūdikiai, kuriems ką tik pradėjo kaltis dantys.

2011 m. vasario 14 d., pirmadienis

Perlų skrynelė (16)


Ir vis dėlto tarp gyvulio kūno ir mūsojo esama didžiulio skirtumo. Gyvulys ne turi kūną, bet jis yra kūnas. Jis yra tiktai gamta, todėl gyvena savarankiškai: gyvulio kūnas yra kūnas sau, būtis savyje, tikra substancija senąja prasme. Tuo tarpu žmogus nėra kūnas, bet jis turi kūną. Žmogaus kūnas yra palenktas mūsajam Aš ne tik moraline, bet ir ontologine prasme. Jis jau yra kito „nuosavybė“; jis jau turi „šeimininką“. Žmogaus kūnas veikia ne iš savęs, bet iš dvasios, nes dvasia jį formuoja ir valdo ligi pat jo ląstelių. Todėl jis yra „nepilna substancija“ (šv. Tomas Akvinietis). Pagrindinis kūno uždavinys yra ne būti sau, bet tinkamai atsakyti į dvasios reikalavimus ir vykdyti jos norus. Todėl žmogaus kūno paskirtis yra ne paprastai būti, bet visų pirma reikšti per save žmogaus dvasią. Kūnas žmogiškoje būtyje visų pirma yra prasmuo. Būtis jis yra tik tiek, kad galėtų būti prasmeniu. Tačiau ne šitas jo būtiškumas padaro jį žmogiškuoju kūnu, bet anas gilus jo prasmeniškumas, anas dvasios apreiškimas visu savimi. Ir tik tol gamta mumyse yra kūnas, kol ji mūsų dvasią neša ir reiškia, vadinasi, kol ji yra prasmuo. Virtusi gryna būtimi, ji tuo pačiu nustoja buvusi mūsų kūnu. Tai įvyksta mirties valandą. Mirtis atitraukia dvasią iš gamtos, ir kūnas nustoja buvęs dvasios reiškėjas. Todėl jis ir virsta lavonu. Jis grįžta atgal į žemę, iš kurios buvo paimtas. Kūno atsipalaidavimas nuo dvasios, jo pastanga virsti savarankiška būtimi reiškia jo paties žlugimą.

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.

2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Skrydis žemiau gegutės lizdo

 (One flew below the Cuckoo’ s nest)

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau yra amerikietiškų filmų, kuriuos žiūrėti „galima“. Vienas tokių – kultiniu vadinamas Milošo Formano režisuotas „Skrydis virš gegutės lizdo“, 1975-aisiais metais pastatytas pagal Ken Kesey to paties pavadinimo knygą. Sakau „galima“, nes didžioji dalis amerikietiškos produkcijos bent truputį linkusiam mąstyti žmogui yra nesuvokiama ne tik protinėje, dvasinėje ar panašiose plotmėse, tačiau, regis, yra neįmanoma ištverti net ir fiziškai. Tokio kino produkcija veiksmingesnė už bet kokią lobotomiją, o pats šlykščiausias žanras iš visų – turbūt trileris, ne ką mažiau šlykštesnis už pornografijos ir siaubo žanrus (jei pornografiją išvis galima vadinti žanru).

2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (15)

Krikštas yra Kristaus atpirkimo įvykdymas individualinėje žmogaus prigimtyje. Tiek gimtoji nuodėmė, tiek bet kuri kita atskiria žmogų nuo Dievo, pastato jį nebūties kelin ir, Šventojo Rašto žodžiais kalbant, pasodina jį mirties unksmėje. Nusidėjėlio kelias eina į visišką nuasmenėjimą, į visų būties galių suglebimą, į dvasinę ir net kūninę prostraciją. Žmogus, būdamas laikomas Aukščiausiojo valia ir sykiu nuo šios Valios nusigrįžęs, negali nieko kito laukti, kaip tik visiško išsekimo. Jeigu tad psalmininkas, lygindamas teisųjį su nusidėjėliu, sako, kad bedieviai yra „kaip pelai, sklaidomi vėjo“ (Ps 1,4) arba kad „jie greitai kris kaip šienas ir suvys kaip žalia žolė“ (Ps 36,2), tai jis čia kaip tik ir turi galvoje šį esminį išsekimą, nors iš viršaus ir atrodytų, kad piktiesiems nėra „jokių kentėjimų“, kad „jie nedalyvauja žmonių varguose ir neplakami kaip kiti žmonės“ (Ps 72, 4-5). Nuodėmė yra nusigrįžimas nuo Dievo ir tuo pačiu atsigrįžimas į nebūtį. „Aš mačiau, - sako psalmininkas, - bedievį, kuris kėlėsi puikybėn ir plėtėsi kaip šakotas kedras; praėjau, ir štai jo nebebuvo; ieškojau jo ir neberadau“ (Ps 36, 35-36). Nuodėmės pažadintas putlumas yra netikras: jis nėra būtis, bet tiktai būties kaukė, todėl nykstanti kaip ir visos apgaulės.

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.

2011 m. sausio 25 d., antradienis

Sugrįžimas

Ar girdi? – Lėktuvu padangėje ūžia vaikystė...
Miškuose, virš miškų ir netgi po jais…
Ar galėčiau taip grubiai beviltiškai klysti? –
Štai ir čia ji siūbuoja šiaudiniais eglutės žaislais…
Štai ir čia – tarp sulipusių puslapių pasakų miego
Tingiomis raidėmis amžinai atmintin įsispaudžia,
Sukietėjusu oru nuo jos sapnuose vis miegodamas bėgu,
Bet rytojuj pabudęs į vakar vėl traukiu, nes maudžia…
Ar girdi, kaip truputį liūdėdamas tirpsta užmiesčio sniegas?
O pavasario vėjas virtuoziškai groja pakelių tvoromis,
Kai arbatos jaukumą įsiurbdamos traukiasi žiemiškos pėdos,
Vieversiais aš apgirtęs vaikystėn šuoliuoju jomis…

2011 m. sausio 22 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (14)

Visa kūrinija yra vienas didžiulis šauksmas Dievop, nes visa kūrinija liudija dieviškąją savo kilmę. Reikia tik ją paklausti, ir ji tuojau apreiškia savo gelmėse glūdintį dieviškąjį pagrindą. O kai šis pagrindas žmogui atsiskleidžia, kai žmogus suvokia, kas gamta yra Viešpaties prasmuo, jis negali su ja elgtis taip, tarsi ji neturėtų su Dievu nieko bendro, o būtų tik grynas mūsų valdžios ir mūsų įgeidžių objektas. Įsidaiktinęs Viešpaties žodis yra vertas gilios pagarbos ir meilės, nes jis neša savimi Jį patį ir Jį mums apreiškia. Todėl ir šv. Pranciškus gerbė gamtą ne baimės pilna senovės pagarba ir ją mylėjo ne sentimentalia apšvietos laikų meile, bet krikščioniškai, vadinasi, ne kaip dievybę ir ne kaip mūsų pojūčių kutentoją, bet kaip didįjį Dievo ženklą.

Antanas Maceina „Saulės giesmė“.

2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (13)

O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, nors ir juos tu atlikai ilsėdamasis, mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes tu mums juos dovanojai, ilsėsimės tavyje amžinojo gyvenimo šeštadienį.

Juk tada ir tu ilsėsiesi mumyse taip, kaip dabar veiki mumyse, ir tas atilsis bus taip per mus, kaip šie tavo darbai yra per mus. Bet tu, Viešpatie, visada darbuojiesi ir visada ilsiesi. Ir nei matai laike, nei judi laike, nei ilsiesi laike, ir vis dėlto padarai ir matymą laike, ir patį laiką, ir atilsį pasibaigus laikui.

Aurelijus Augustinas („Išpažinimai“).

2011 m. sausio 11 d., antradienis

Sakralus sąstingis


Už lango – tai snaigės, tai lapai

Šoka kartų rokenrolą,

Plasnoja sezonų pelekai

Jaunystės tinkle kaip papuola.