2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Lobis

Jie visą savo amžių nė neįtarė, kad gyvena ant lobio. Tiesiogine žodžio prasme. Aprašomas namas buvo nepaprastai didelis. Daugybė kambarių, kambarėlių, kambaraičių pragariškai riaumojo nesutramdomu instinktyviu veržlumu gyventi. Gyvenimo sąlygos? Panašios kaip džiunglėse, kur mažesniam ir silpnesniam be galo sunku išvengti didesniojo bei galingesniojo šešėlio. Tikslaus gyventojų skaičiaus niekas niekada nežinojo, net rūsčioji ekonomė Severija, kurios Didžiojoje Namų knygoje atguldavo kiekvienas menkiausias dvikojo ar keturkojo plaukelis. Keturios-penkios kartos čia tarpo tarsi savaime, natūraliai, vieni kitų gerai nepažinodami, nors visus juos siejo vienas ir tas pats Didžiojo namo stogas. Galbūt šiek tiek paradoksalu, tačiau namo gyventojai akis į akį susitikdavo gana retai. Dažniausiai jie vienas prieš kitą tik miražiškai šmėžuodavo tolimesniame-artimesniame akiratyje.

2012 m. lapkričio 27 d., antradienis

Priešnaujametinis „Šerkšno tylos“ koncertas Kaune!


Visus kauniečius (ir ne tik) nuoširdžiai kviečiame į priešnaujametinį vilniečių grupės „Šerkšno tyla“ koncertą Kaune! Tai bus puiki galimybė „Miesto muzikos“ renginių cikle išgirsti naująjį mūsų skambesį, kurį nuo šiol kartu su mumis kuria ir solo gitaristas Gintaras Sungaila. Pasimatuokime žiemą kartu!

Vieta: Kaunas, Laisvės alėja 56, „City Cafe“ restoranas.
Laikas: 2012 gruodžio 28 d., Penktadienis, 21:00 val.
Įėjimas NEMOKAMAS!

Iki,
Pagarbiai, „Šerkšno tyla“.

2012 m. lapkričio 26 d., pirmadienis

Kas geresnio?


- Kas geresnio? – klausiame Elijo 6-erių metų draugės Veronikos.
- Aš! – kiek pamąsčiusi atsako ji.
- O kas blogesnio?
- Elijas! – jau per daug nesvarstydama rėžia Veronika.

2012 11 25,
N.L.

2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Siauri briliantiniai keliai


Ilja Kormilcevas (1959-2007) – rusų poetas, vertėjas, muzikos ir literatūros kritikas, leidyklos „Ultra. Kultūra.“ vyr. redaktorius, kuravęs radikalios literatūros leidybą, pagrindinis muzikinės grupės „Nautilus Pompilius“ dainų tekstų autorius. Būtent Ilja Kormilcevo tekstai padėjo šiai grupei tapti rusų roko žvaigždėmis.

Poetas gimė Jekaterinburge, baigė specialią anglų kalbos mokyklą, o 1976 metais įstojo į Leningrado valstybinio universiteto chemijos fakultetą. Siauruose ratuose buvo kalbama apie kelias šios asmenybės puses: triukšmingąją – studentas-chemikas mėgo gaminti bombas ir jas sprogdinti; ramiąją – jis rašė eilėraščius.

2012 m. lapkričio 20 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (18). Ir vėl apie laiką...


Nuo nesulaikomų žirgų kanopų dūžių kietai suploto sniego gabalai kaip skaldomų malkų skeveldros lėkė į beribiu lauku nusidriekusio vieškelio pakeles. Visi mes sėdėjome kinkytose rogėse ir į plačiai atsivėrusius plaučius pasimėgaudami traukėme šviežut šviežutėlę žiemos gaivą. Linksmai pasiutę vežikai azartiškais botagų kirčiais skatinte skatino savuosius žirgus veržtis į Ateitį, į Ateitį, į Ateitį... Vis sparčiau ir sparčiau. Ristūnai, regis, visai dėl to nepyko, o tik geranoriškai šypsodamiesi smeigė palinkusias pasišiaušusias galvas tiesiai į beviltiškai besipriešinančio vėjo skvernus.

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Perlų skrynelė (23)


/.../ Kas piktžodžiauja Šv. Dvasiai, tuo pačiu ją paneigia, nuo jos nusigręžia, ją atstumia. Tačiau Šv. Dvasia yra imanentinis, pačioje būtyje gyvenąs, ją kuriąs ir ją palaikąs Dievas. Šv. Dvasia yra tikroji mūsų pačių prigimtis, mūsų pačių pirmavaizdis, mūsų pačių dieviškasis paveikslas bei panašumas. Nusidėti tad Šv. Dvasiai reiškia paneigti šį mumyse pačiuose gyvenantį imanentinį Dievą, mūsų vidaus Dievą, mums artimesnį už mus pačius. Visos kitos nuodėmės susikerta su Dievu kaip gyvenančiu anapus mūsų, kaip su transcendentiniu Dievu. Nuodėmė Šv. Dvasiai atstumia Dievą kaip gyvenantį mumyse pačiuose, kaip mus laikantį mūsų buvime. Jeigu išmąstysime ligi galo, ką šitoks mūsų vidaus Dievo atstūmimas reiškia, nesunkiai galėsime įžvelgti, kad Dievo kaip mus kuriančio bei palaikančio atstūmimas reiškia pastangą atsistoti būtyje, kaip sakoma, „ant savų kojų“, mėginti atsiremti į save ir patį save būtyje laikyti. Dievas mums yra be galo artimas kaip imanentinis Dievas, tai yra kaip mus kuriąs bei palaikąs. Tačiau nusidėdami Šv. Dvasiai, mes kaip tik paneigiame šį imanentinį Dievą. Savo nuodėme mes jį ištremiame iš savęs. Nuodėmė Šv. Dvasiai padaro, kad žmogus pasilieka absoliučiai vienas, nes sunaikina anuos vidinius saitus, kurie jį jungia su Dievu. Nusidėdamas Šv. Dvasiai, žmogus paneigia Dievą Kūrėją bei Palaikytoją, paneigia dieviškąją Apvaizdą, paneigia tuo būdu savo pirmavaizdį, pripažindamas tik savo kasdieninę tikrovę, kokia ji yra. Kūrinys šioje nuodėmėje bando atsipalaiduoti nuo Kūrėjo. Nuodėmė Šv. Dvasiai yra visados liuciferiško pobūdžio: netarnauti, tai yra neprisipažinti esant kūriniu ir mėginti iškelti savo būties sostą aukščiau žvaigždžių.

2012 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

Griūvančio dangaus lietus


Beveik šešerių sūnus važiuojant automobiliu staiga susirūpina:

- Tėti, o kas būtų, jei dangus imtų griūti?
- Nieko, paremtume kokiu nors pagaliu...

Pamąsto, pamąsto ir sako:

- Bet juk tuomet toje vietoje, kur durs pagalys, dangus prakiurs ir ims lyti... Tada reikės kažkaip užkimšti...

N.L., 2012 11 08.

2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (17). Prezidento vienatvė.


Visi šakalai jau buvo pakirsti kliedesingo įmygio kerų. Jų sunkus ir nerimastingas alsavimas tarsi nestiprus žemės drebėjimas virpino švieslaidžių horizontales. Šakalai irgi miega. Ir pabunda tada, kada reikia.

Prezidento kabinete tvyrojo tiršta svaiginanti prieblanda. Iš pradžių net sunkiai Jį atpažinau. Kai galutinai apsiprato rega, Jo ekscelencijos veido bruožai palaipsniui ėmė ryškėti. Lyg senų gerų laikų fotografija ryškalų tirpinyje. Graikiška nosis, kaktą pusiau dengiantys vos vos garbanoti plaukai, jau gerokai lyžtelėti išmintingojo žilumo liežuvių. Sunkūs akių vokai periodiškai kilnojosi – tai Prezidentas keletą minučių visiškai užsimerkdavo, tai kurį laiką paslaptingai sustingęs stebeilijo į vieną vienintelį tašką priešais save. Nė krust! Daugelis moterų, nepaisant tam tikrų netaisyklingų Prezidento bruožų, būtų pasakiusios, jog Jis buvo gražus. Veido visuma švytėjo sunkiai paaiškinama harmonija bei neapčiuopiamai užburiančia rimtimi. Tai lėmė visai ne tiršta prieblanda, ne viešųjų ryšių įbruktas matymas ir ne aukščiausio šalies vadovo įvaizdžio formavimo mechanizmai.

2012 m. lapkričio 5 d., pirmadienis

Ji kareiviui įpila pieno


Ji kareiviui įpila pieno
Į rasos išskalautą stiklinę.
Na, išgerk, balandėli, su Dievu - - -
Akimis štai prabėga Tėvynė...