2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Galynėjimaisi

Kartais gali pasirodyti, jog galynėjimasis protais yra kur kas kilnesnis ir tauresnis dalykas nei galynėjimasis praktiškai pri(si)taikytais plastinės chirurgijos laimėjimais. Tačiau tiek viena, tiek kita dažnai yra vienas ir tas pats, susaistyta tuštybės ir puikybės priklausomybių grandinėmis.

Įsiteikimo masėms principas

Draugas Vilius atsiuntė štai ką:

Labai teisingai, žaismingai bei ironiškai atspindėtas įsiteikimo masėms principas ir visos su tuo susijusios pasekmės.
Griežtai uždraudė žiūrėti vaikams.



2010 m. spalio 26 d., antradienis

Perlų skrynelė (11)

Visi dalykai atsiranda ir išnyksta, o atsiradę tarsi pradeda būti ir auga, kad tobulėtų, o tapę tobuli, sensta ir žūsta; ir nors ne viskas sensta, viskas žūsta. Taigi kai atsiranda ir siekia būti, kuo greičiau auga, kad būtų, tuo labiau skuba, kad nebūtų. Toks yra jų buvimo būdas. Tokį jiems davei, nes jie yra dalis dalykų, kurie neegzistuoja visi kartu, bet vieni išeidami, o kiti ateidami jie veikia kaip visuma, kurios dalys yra. Štai taip atsiranda ir mūsų kalba, susidedanti iš atskirų garsų. Nesusidarytų kalbos visuma, jeigu vienas, anksčiau skambėjęs žodis nepasitrauktų, kad ateitų kitas.

Aurelijus Augustinas „Išpažinimai“

2010 m. spalio 23 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (10)

Štai tavo akivaizdoje, mano Dieve, aš gyvai prisimenu savo dvasios būseną. Vienas aš nebūčiau padaręs tos vagystės, kurioje man patiko ne tai, ką vogiau, o pati vagystė; vienam vogti man nebūtų patikę, nebūčiau to padaręs. O nedraugiška draugystė, nepastebimas dvasios sugedimas, troškimas kenkti vardan juoko ir išdykavimo, noras padaryti kitam žalą, nesiekiant sau naudos, be jokio troškimo atkeršyti, o tik tam, kad kažkas sako: „Eikime, padarykime“, ir gėda nebūti begėdžiu.

Aurelijus Augustinas, „Išpažinimai“.

2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Monis, Laisvonis ir Prusius (dideliems vaikams)

Gyveno kartą Monis ir Laisvonis. Monis labai mylėjo pinigus, o Laisvonis – oranžinį katiną Prusių itin suplotu veiduku, labai panašiu į protingo profesoriaus snukį (akinių tik tetrūko). Prusius buvo ne šiaip sau katinas, bet neregėtai išprusęs bei talentingas pilvūzas, rydavęs ne kokius nors paukštukus ar pelytes, o visą po veiduku pasitaikiusią „kultūrinę“ spaudą. Kadangi šis pasakojimas labiau skirtas Moniui ir Laisvoniui, tai palikime kol kas Prusių ramybėje... Pažiūrėkite, kaip prasmingai jis įsnūdo supamajame krėsle tik ką sudorojęs keletą „Kultūrizmo barų“ ir nuo vakar pasilikusius „Ataušusių atėnų“ likučius!

2010 m. spalio 16 d., šeštadienis

Kiaulpienės šaknis

Padėklas lūžo nuo dailiausių egzotiškų vaisių, kurie čionai buvo visai ne
egzotiški, o tiesiog brutaliai kasdieniški. Ananasas kažkuo priminė tobulą
vazoninę gėlę, lygiažieviai darniai susiglaudę bananai tarsi simbolizavo
niekados nesibaigsiančią (?) jaunystę ir pusiaujo ramybe dvelkiančią kūno bei
minties santaiką. Žaliaskruosčiai avokadai, kaip žindyvės krūtys sunkūs kokoso
riešutai, ūsuotų šarvų gniaužtais saugantys neregėtame baltume tyvuliuojančius
mįslingo gyvenimo syvus. Pastebėtos dar kelios kitos nepažįstamos gėrybės, kurių
pavadinimų greičiausiai nerastumei nei visaaprėpiančioje lotynų kalboje, nei
tarptautinių žodžių žodyne.

2010 m. spalio 15 d., penktadienis

Sužvėrėjusios tulpės

Aš be namo,
Be batų
Ateinu pas tave...
Jei gali,
Pavaišink
Mane arbata - - -
Mano pamatas –
Vieškelių lipniosios dulkės,
O pastogė –
Laukinės
Sužvėrėjusios tulpės.