2012 m. spalio 30 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (16). Vienuolė ir prostitutė.


Aš visada labiausiai nekenčiau lapkričio. Bet ir dantistų bei chirurgų daug kas dažniausiai tiesiog negali pakęsti. Matyt, lapkritis iki skausmo apnuogina tai, kas kitais mėnesiais būna daugiau ar mažiau pridengta. O tas kosmine pasiutlige užkrėstas vėjas, nuo pakelės krūmų be gailesčio plėšiantis baltas mirties uogas! Šlapias sniegas, iš kampo į kampą šlitinėjantis lietus, dulksna, dangaus ir žemės tešla su visais įmanomais beišsikvepiančio rudens prieskoniais...

2012 m. spalio 27 d., šeštadienis

Gerumo priepuolis


Beveik šešerių Elijas šeštadienio rytą entuziastingai pažada: „Nuo šiol aš būsiu labai geras: neerzinsiu tėvų, tvarkysiuosiu žaislus, neskriausiu sesutės…“ Ir tuoj pat priduria: „Jeigu nepamiršiu…“.

N.L.,
2012 10 27

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Horizontas


Tau atrodo, jog tavo sunkios akys tartum suvertos ant nepajudinamos plieninės ašies. Bet štai ima širdies raktas ir atveržia prikepusius varžtus. Pasileižia, rieda akelės kaip antaniniai obuoliai per drenažo griovius, per statybų aikšteles, per plentą, per laukus bei šunkelius... Mėlynai žalio šaliko link. Tą šaliką žmonės vadina horizontu. Ant horizonto, tarsi ant skalbinių virvės padžiauti mūsų troškimai, lūkesčiai, viltys... Ne taip ir svarbu, kas už jo. Tenais greičiausiai niekados nebus mūsų pėdų. Tik želmenys, šakų galiukai sūnų ir dukterų alsavimu pučiantys prieš nuolatinį kintamumo, permainų vėją. Tačiau kur tu čia bepapūsi?!

Žinok, net jei vieną dieną tu viską viską pamirštum, kertinės šaknies užuovėja vis vien liks tavyje. Tau nežinant, nenutuokiant. O galbūt tyliai žinant, bet nesuvokiant. Tad ganykitės, akys, mėlynai žalio horizonto tolumose, ganykitės ir niekados nepamirškite: ateitis juk vis tiek ne mums, bet ir jos kažkada nebeliks amžinybėj. Tenai yra visų žvilgsnių sankryža.

Nerijus Laurinavičius,
2012 10 22.

2012 m. spalio 13 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (15). Skubėjimas.


Negi plačiai upei reikia kur kas mažiau skubėti nei siauram srauniam upeliūkščiui? Kodėl? Ypač, jei ji teka per miestą... Mieste ir taip dažniausiai visi skuba. Tai – jokia paslaptis. Tiesa, ne visada. Kartais ir miestus ištinka sekmadieniai, naktys bei rytai po aršių švenčių. Ar lėta tėkmė gali savyje slėpti gelmę? Po savimi, jei būsime tikslensi. Gal sraunus upeliūkštis tiesiog veržiasi neišnykti, tačiau prasliuogia per pievą kaip įnirtinga gyvatė, o po jos pilvu telieka vien prie žemės paviršiaus prigludusi žolė, vis mėginanti per skrudintą plutą kaip nors išgirsti nualintos žemės širdies dūžius.

2012 m. spalio 12 d., penktadienis

Nuodai ir rūkuoti debesys


Penkiametis Elijas įsirita į prekybinį paviljoną-kioskelį ir nosies tiesumu atsiremia į didelius stiklinius indus su ryškiai rėkiančiais įvairiausių spalvų kramtomais saldainiais bei rėžia:

- Mama, kodėl čia padėti nuodai?!, – o po to dar piktokai priduria: „Kad daugiau čia nematyčiau tų nuodų!

Pardavėjos susižvalgo, nusiprunkščia į kumštelius. Ką daugiau ir bepridursi.

- - -

O kitą rytą eidamas kiemu drėbteli (tvyrojo tirštas rytinis spalio rūkas):

- Aš nieko nematau per tuos rūkuotus debesis!

2012 10 12,
Ledkalnis ir Co.

Ir nieko.