Aš visada
labiausiai nekenčiau lapkričio. Bet ir dantistų bei chirurgų daug kas
dažniausiai tiesiog negali pakęsti. Matyt, lapkritis iki skausmo apnuogina tai,
kas kitais mėnesiais būna daugiau ar mažiau pridengta. O tas kosmine pasiutlige
užkrėstas vėjas, nuo pakelės krūmų be gailesčio plėšiantis baltas mirties
uogas! Šlapias sniegas, iš kampo į
kampą šlitinėjantis lietus, dulksna, dangaus ir žemės tešla su visais įmanomais
beišsikvepiančio rudens prieskoniais...
2012 m. spalio 30 d., antradienis
2012 m. spalio 27 d., šeštadienis
Gerumo priepuolis
Beveik šešerių
Elijas šeštadienio rytą entuziastingai pažada: „Nuo šiol aš būsiu labai geras:
neerzinsiu tėvų, tvarkysiuosiu žaislus, neskriausiu sesutės…“ Ir tuoj pat
priduria: „Jeigu nepamiršiu…“.
N.L.,
2012
10 27
2012 m. spalio 23 d., antradienis
Horizontas
Tau atrodo, jog tavo sunkios akys tartum suvertos
ant nepajudinamos plieninės ašies. Bet štai ima širdies raktas ir atveržia
prikepusius varžtus. Pasileižia, rieda akelės kaip antaniniai obuoliai per
drenažo griovius, per statybų aikšteles, per plentą, per laukus bei
šunkelius... Mėlynai žalio šaliko link. Tą šaliką žmonės vadina horizontu. Ant
horizonto, tarsi ant skalbinių virvės padžiauti mūsų troškimai, lūkesčiai,
viltys... Ne taip ir svarbu, kas už jo. Tenais greičiausiai niekados nebus mūsų
pėdų. Tik želmenys, šakų galiukai sūnų ir dukterų alsavimu pučiantys prieš
nuolatinį kintamumo, permainų vėją. Tačiau kur tu čia bepapūsi?!
Žinok, net jei vieną dieną tu viską viską
pamirštum, kertinės šaknies užuovėja vis vien liks tavyje. Tau nežinant,
nenutuokiant. O galbūt tyliai žinant, bet nesuvokiant. Tad ganykitės, akys,
mėlynai žalio horizonto tolumose, ganykitės ir niekados nepamirškite: ateitis
juk vis tiek ne mums, bet ir jos kažkada nebeliks amžinybėj. Tenai yra visų
žvilgsnių sankryža.
Nerijus Laurinavičius,
2012 10 22.
2012 m. spalio 14 d., sekmadienis
2012 m. spalio 13 d., šeštadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (15). Skubėjimas.
Negi plačiai upei reikia kur kas mažiau skubėti
nei siauram srauniam upeliūkščiui? Kodėl? Ypač, jei ji teka per miestą...
Mieste ir taip dažniausiai visi skuba. Tai – jokia paslaptis. Tiesa, ne visada.
Kartais ir miestus ištinka sekmadieniai, naktys bei rytai po aršių švenčių. Ar
lėta tėkmė gali savyje slėpti gelmę? Po savimi, jei būsime tikslensi. Gal
sraunus upeliūkštis tiesiog veržiasi neišnykti, tačiau prasliuogia per pievą
kaip įnirtinga gyvatė, o po jos pilvu telieka vien prie žemės paviršiaus
prigludusi žolė, vis mėginanti per skrudintą plutą kaip nors išgirsti nualintos
žemės širdies dūžius.
2012 m. spalio 12 d., penktadienis
Nuodai ir rūkuoti debesys
Penkiametis Elijas įsirita į prekybinį paviljoną-kioskelį ir nosies tiesumu
atsiremia į didelius stiklinius indus su ryškiai rėkiančiais įvairiausių spalvų
kramtomais saldainiais bei rėžia:
- Mama, kodėl čia padėti nuodai?!, – o po to dar piktokai priduria: „Kad daugiau čia nematyčiau tų nuodų!“
Pardavėjos susižvalgo,
nusiprunkščia į kumštelius. Ką daugiau ir bepridursi.
- - -
O kitą rytą eidamas kiemu
drėbteli (tvyrojo tirštas rytinis spalio rūkas):
- Aš nieko nematau per tuos
rūkuotus debesis!
2012 10 12,
Ledkalnis ir Co.
2012 m. spalio 2 d., antradienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)