Emos laimė

 2006 metų režisieriaus Sveno Taddicken’o puikiai ir linksmai pagaląstas filmas (Vokietija). Iš tos serijos, kai dėl nepagydomos ligos pagyventi lieka ne kažin kiek. Žmones ši tema ir noras kitų akimis pasižvalgyti po visai kitais kampais sužvilgantį pasaulį visais laikais vilioja it širšes bokalas šviežutėlio alaus. Vietoje išsvajotų Meksikos pelikanų – dvasią gaivinanti niekam nežinomo kaimo idilė su daugybe atlėpausių paršų. Filmas, norintiems pasivažinėti (nors ir trumpai) vestuviniu… traktoriumi. Retai pasitaiko tokia proga. Ar skaudėjo, nuspręskite pažiūrėję iki pat galo, kuris neatsiejamai susijęs su pačia pradžia. Jei sutartume, jog tai yra romantinė komedija, keistokai žiūrėtųsi prierašas „Silpnų nervų žmonėms nežiūrėti“. Tačiau… Jei sutiksime, kad tai – saldžiai karti drama, reikėtų dar ir pridurti: „Žmonės dažnai bijo ne pačios mirties, o baimės mirti“.

Ledkalnis,

                2012 06 16