2012 m. birželio 20 d., trečiadienis

Tėve mūsų


Gauna žmogus kūną. Tenais, po oda, it paryčiais ežero žuvys ima šokinėti visokios aistros, instinktai, intrigos ir kiti malonumai.

- - -

Vienas, žiūrėk, nusiperka BMW. Važiuoja. Miesto centru. 215 km/val. greičiu. Įsirėžia į minią. Dalį jos pražudo visiems laikams. Iš automobilio – vien atskiros dalys: „B“, „M“ ir „W“. Paskui tupi kaip kanarėlė narve ir niekaip suprasti negali, kodėl durys atsidaro tik iš lauko pusės.

Dienos žvilgis (6)

Fotoreporteris Ledkalnis,
2012 06 19

2012 m. birželio 16 d., šeštadienis

Legenda apie pianistą

Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas (1998 m.), sukurtas remiantis Alessandro Baricco romanu „Novečentas“, atskleidžia žmogaus, gimusio ir aptikto laive istoriją. Našlaitis, aštuonerių netekęs laive jį suradusio ir užauginusio „tėvo“, širdgėlą malšina mokydamasis groti rojaliu ir taip atrasdamas savo vizijų, minčių, miestų pasaulį. Berniukas tampa virtuozu. Jo „netvarkingų“, „neapčiuopiamų“ natų, nukeliančių kažkur ten, kur žmogaus siela išsilaisvina iš skausmo, gyvenimo gniaužtų, klausosi visas tarp Amerikos ir Europos plaukiojantis pasaulis. Patenkama į dar neatrastas erdves arba į ten, kur skrieja vaizduotė ir širdis. Neįtikėtina tai, jog per  30 metų virtuozo koja niekada nestovėjo ant žemės – jis grodavo tik tol, kol laivas plaukdavo vandenynu, o klavišų muzika susiliedavo su bangų virpesiais. Žemė jam – keistai traukianti, bet kartu bauginanti erdvė, kuri neturi nė pradžios, nė pabaigos. Todėl kūrėjas save suvokia tik čia – laive, liūliuojamame vandenyno tarsi motinos, savo gimimo vietoje, kuri jam artima, saugi. Šio žmogaus istorija bei likimas tampa svarbūs kitam kūrėjui, kuris, laivui nusidėvėjus ir jį ketinant susprogdinti, supranta, kad jo draugas tikrai neišlipo ir bando jo ieškoti, o suradęs turi nuryti karčią skausmo piliulę, suprasdamas, jog negali unikalaus muzikanto lemties, pasirinkimo tarsi laivo vairo pasukti kita kryptimi:

Emos laimė

 2006 metų režisieriaus Sveno Taddicken’o puikiai ir linksmai pagaląstas filmas (Vokietija). Iš tos serijos, kai dėl nepagydomos ligos pagyventi lieka ne kažin kiek. Žmones ši tema ir noras kitų akimis pasižvalgyti po visai kitais kampais sužvilgantį pasaulį visais laikais vilioja it širšes bokalas šviežutėlio alaus. Vietoje išsvajotų Meksikos pelikanų – dvasią gaivinanti niekam nežinomo kaimo idilė su daugybe atlėpausių paršų. Filmas, norintiems pasivažinėti (nors ir trumpai) vestuviniu… traktoriumi. Retai pasitaiko tokia proga. Ar skaudėjo, nuspręskite pažiūrėję iki pat galo, kuris neatsiejamai susijęs su pačia pradžia. Jei sutartume, jog tai yra romantinė komedija, keistokai žiūrėtųsi prierašas „Silpnų nervų žmonėms nežiūrėti“. Tačiau… Jei sutiksime, kad tai – saldžiai karti drama, reikėtų dar ir pridurti: „Žmonės dažnai bijo ne pačios mirties, o baimės mirti“.

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Karvė ar..?


Vienerių metų ir devynių mėnesių Dorotėja spokso į iš laukų parginamą karvę ir nusistebi: „Ooooo, žiūrėk, šuo...“

N.L., 2012 05..

Praeivis namo

Jis neturto dvasia
Apsigaubęs
Vėl pro rūmus
Praeina ramus - - -
Nes tyrumą
Dainuojantis kraujas
Teka tiesiai
Į Dievo namus.

N.L., 2012 05 26

2012 m. birželio 6 d., trečiadienis

2012 m. birželio 2 d., šeštadienis

Užuomaršos vizija

Sulos pavidalu
Tu ant manęs
Išlieji Grožį
Ir pincetu
Įspraudi
Skausmo
Į aguonos žiedą,
Kad šitaip
Niekados aš neužmirščiau
Tavo bruožų,
Nes užmaršus esu
Ir man dėl to
Truputį gėda…