2012 m. birželio 20 d., trečiadienis

Tėve mūsų


Gauna žmogus kūną. Tenais, po oda, it paryčiais ežero žuvys ima šokinėti visokios aistros, instinktai, intrigos ir kiti malonumai.

- - -

Vienas, žiūrėk, nusiperka BMW. Važiuoja. Miesto centru. 215 km/val. greičiu. Įsirėžia į minią. Dalį jos pražudo visiems laikams. Iš automobilio – vien atskiros dalys: „B“, „M“ ir „W“. Paskui tupi kaip kanarėlė narve ir niekaip suprasti negali, kodėl durys atsidaro tik iš lauko pusės.

Dienos žvilgis (6)

Fotoreporteris Ledkalnis,
2012 06 19

2012 m. birželio 16 d., šeštadienis

Legenda apie pianistą

Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas (1998 m.), sukurtas remiantis Alessandro Baricco romanu „Novečentas“, atskleidžia žmogaus, gimusio ir aptikto laive istoriją. Našlaitis, aštuonerių netekęs laive jį suradusio ir užauginusio „tėvo“, širdgėlą malšina mokydamasis groti rojaliu ir taip atrasdamas savo vizijų, minčių, miestų pasaulį. Berniukas tampa virtuozu. Jo „netvarkingų“, „neapčiuopiamų“ natų, nukeliančių kažkur ten, kur žmogaus siela išsilaisvina iš skausmo, gyvenimo gniaužtų, klausosi visas tarp Amerikos ir Europos plaukiojantis pasaulis. Patenkama į dar neatrastas erdves arba į ten, kur skrieja vaizduotė ir širdis. Neįtikėtina tai, jog per  30 metų virtuozo koja niekada nestovėjo ant žemės – jis grodavo tik tol, kol laivas plaukdavo vandenynu, o klavišų muzika susiliedavo su bangų virpesiais. Žemė jam – keistai traukianti, bet kartu bauginanti erdvė, kuri neturi nė pradžios, nė pabaigos. Todėl kūrėjas save suvokia tik čia – laive, liūliuojamame vandenyno tarsi motinos, savo gimimo vietoje, kuri jam artima, saugi. Šio žmogaus istorija bei likimas tampa svarbūs kitam kūrėjui, kuris, laivui nusidėvėjus ir jį ketinant susprogdinti, supranta, kad jo draugas tikrai neišlipo ir bando jo ieškoti, o suradęs turi nuryti karčią skausmo piliulę, suprasdamas, jog negali unikalaus muzikanto lemties, pasirinkimo tarsi laivo vairo pasukti kita kryptimi:

Emos laimė

 2006 metų režisieriaus Sveno Taddicken’o puikiai ir linksmai pagaląstas filmas (Vokietija). Iš tos serijos, kai dėl nepagydomos ligos pagyventi lieka ne kažin kiek. Žmones ši tema ir noras kitų akimis pasižvalgyti po visai kitais kampais sužvilgantį pasaulį visais laikais vilioja it širšes bokalas šviežutėlio alaus. Vietoje išsvajotų Meksikos pelikanų – dvasią gaivinanti niekam nežinomo kaimo idilė su daugybe atlėpausių paršų. Filmas, norintiems pasivažinėti (nors ir trumpai) vestuviniu… traktoriumi. Retai pasitaiko tokia proga. Ar skaudėjo, nuspręskite pažiūrėję iki pat galo, kuris neatsiejamai susijęs su pačia pradžia. Jei sutartume, jog tai yra romantinė komedija, keistokai žiūrėtųsi prierašas „Silpnų nervų žmonėms nežiūrėti“. Tačiau… Jei sutiksime, kad tai – saldžiai karti drama, reikėtų dar ir pridurti: „Žmonės dažnai bijo ne pačios mirties, o baimės mirti“.

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Žvilgsnis pro langą - Domantas Razauskas ir grupė

Stipru ir iš tikro griebia...

N.L.,
2012 06 07

Karvė ar..?


Vienerių metų ir devynių mėnesių Dorotėja spokso į iš laukų parginamą karvę ir nusistebi: „Ooooo, žiūrėk, šuo...“

N.L., 2012 05..

Praeivis namo

Jis neturto dvasia
Apsigaubęs
Vėl pro rūmus
Praeina ramus - - -
Nes tyrumą
Dainuojantis kraujas
Teka tiesiai
Į Dievo namus.

N.L., 2012 05 26

2012 m. birželio 6 d., trečiadienis

Biurokratiniai niuansai?


Vėjas sklaido knygos lapus. Elijas (5 m.) klausia: „Mama, o tu leidi vėjui knygą paskaityti?“.

Katinautiškės dienoraščiai (7). Atgalios.

2012 05 29, Antradienis

Po pažastimis – du trilitriniai stiklainiai šviežut šviežutėlio pieno ir... beveik 10 dienų Katinautiškėje, ramiai skaičiuojančioje jau trečiąjį savo šimtmetį. Norėčiau kada nors čionai atvežti bent vieną katiną. Galėtų ramiai sau burgzti ant kokios kupetos. Kupetiniame kaime. Karvei palei nosį. Manau, turėtų jis čia ką veikti.

2012 m. birželio 5 d., antradienis

Katinautiškės dienoraščiai (6). Kai žvaigždės nebežiūri į žemę.

2012 05 27, Sekmadienis
 
 Krosnies remontuotojai turbūt visgi nusprendė, jog jau prasidėjo vasara (o gal žiema?) – nebepasirodo keletą dienų. „Kas remontuoja krosnį vasarą? Kas remontuoja krosnį žiemą?..“, – makaulėje tebesisuka universali retorika. Galbūt ruduo būtų ne pats blogiausias sprendimas? Jei ne šių, tai bent kitų metų…

2012 m. birželio 4 d., pirmadienis

Katinautiškės dienoraščiai (5). Aukštaitijos nacionalinio parko pasaka, arba kiaurai šviesos pervertos lūšys.

2012 05 26, Šeštadienis

Vakar kulnais ir širdimi palietėme tai, kas Lietuvoje yra nuostabiausia. Užnugaryje palikę didžiulius nuo žvyrkelio atplyšusių dulkių kamuolius, pasukome į kairę ir pasienio ruožo plentu pajudėjome Ignalinos link:

Išorinės mirties zonose pagaliau pavyko pastebėti vieną kitą žmogų (!). Galbūt dėl to, jog ore tvyrojo vidurdienis, o ne vakaras, kai šiomis vietomis į jaukiąją Katinautiškę važiavome pirmąjį kartą. Tuomet akį ir sielą rėžė visiškas sodybų tuštėjimo metas – tartum nejučia būtumei patekęs į niūraus fantastinio filmo pradžią. Tad pirmieji išvysti žmonės jau reiškė Gyvenimo sugrįžimą. Panašiai kaip A. Kamiu „Mare“ į išmirusį miestą sugrįžta žiurkės, skelbiančios, kad ši terpė jau tampa įmanoma gyvybei išlikti. Ne, nelyginu žmonių ir žiurkių, ginkdie... Net jei jie dažnai būna labai panašūs padarai. Štai ir pirmoji „Ž“ raidė lyg ir sieja... Tai tik paralelė.

Katinautiškės dienoraščiai (4). Driežas „Kaizerio“ šulinyje

2012 05 24, Ketvirtadienis

Iš negilaus „Kaizerio“ šulinio kartu su šaltutėliu vandeniu pasėmiau… juodą driežą. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt… Turbūt… Driežą „Kaizerio“ šulinyje. Užkūriau pirtį. Ne, ne, ne driežui (jį kartu su vandeniu šliūkštelėjau į apkepusią žolę – tegul gyvena lietuviškas krokodilas), o tikrą garinę pirtį šalia Svylos upelio. Rūksta garas, virsta garelis…

BUS DAUGIAU…

2012 m. birželio 2 d., šeštadienis

Tamsioji mėnulio pusė - Domantas Razauskas

Gražu!

Pagarbiai,
N.L.

Užuomaršos vizija

Sulos pavidalu
Tu ant manęs
Išlieji Grožį
Ir pincetu
Įspraudi
Skausmo
Į aguonos žiedą,
Kad šitaip
Niekados aš neužmirščiau
Tavo bruožų,
Nes užmaršus esu
Ir man dėl to
Truputį gėda…

Katinautiškės dienoraščiai (3). Gyvenimo salos, pirkios, entuziastingos pelės ir kiti pasienio ruožo ypatumai.

2012 05 23, Trečiadienis

Vakar vėlai vakare ir šiandien vos patekant saulei iš Svylos plūdine meškere iškrapščiau tris nedidelius ešerius. Būčiau nedvejodamas padovanojęs kuriam nors pirmam po ranka pasitaikiusiam katinui, bet kol kas nė vieno tokio Katinautiškėje dar neregėjome. Paradoksalu? Gal ir ne. O štai išpampęs ešerys atsikabino nuo spiningo visai palei pat nosį, šalia lieptelio, ir patenkintas grįžo atgal į savo stichiją. Už nugaros sunkiomis pėdomis it meškinas kaimo trobų link nubildėjo riebus zuikis, o virš galvos gagena praskrendančios ilgakaklės žąsys. „Ga-ga-ga-ga, dar ne pabai-ga-ga-ga“... Rytas. Kadangi kėliausi prieš keturias, įtariu, jog ši diena tikrai gali tęstis mažiausiai 72 valandas.

- - -

Entuziastinga pelė senovinės radijos nugarėlėje surado nedidelę angą ir... joje paliko  savo nugarą. Įstrigo visiems laikams pasidalindama lygiai į dvi dalis (be liekanos) – dvi kojos viduje, dvi išorėje.


 Taip ir sudžiūvo. Matyt labai norėjo dirbti arba gyventi „Lietuvos radijuje“. Ko tik nepadarysi dėl svajonės įgyvendinimo!

2012 m. birželio 1 d., penktadienis

Katinautiškės dienoraščiai (2). Apie laiką, skaičius, krosnį, šiukšles ir duoną.

2012 05 22, Antradienis

Aleksas sakė, kad para Katinautiškėje trunka mažiausiai 48 valandas (o gal net ir 72). Reikės patikrinti. Paskaičiuoti. Mažojo piršto didumo žuvelių Svyloje suskaičiuoti turbūt neįmanoma. Žiūrint, kieno tie pirštai. Bet kam viso to reikia... Kažkada sodybos šeimininko dėdė siūlė jam: „Aleksai, nenori tapti milijonieriumi? Amerikiečiai už milijardą uodų sparnų duoda milijoną dolerių.“ Aleksas pagūžčiojo pečiais, suprask, „Nesąmonė, negali būti!“ Išradingasis dėdulė gerokai priekaištaudamas nusistebėjo: „Ot, netiki, matai, netiki! Tu ką iš tikro netiki?! Tereikia į stiklainį surinkti milijardą uodų sparnų. Tačiau yra vienas „tačiau“ – nei vienu sparneliu nei daugiau, nei mažiau...“