2015 m. gegužės 8 d., penktadienis

Vaikščiojanti pensija


Pokalbis prieš miegą su ketverių metų dukra Dorotėja.
- Tėti, o pensija ateina tik pas senus žmones?
- Na taip, turbūt, dažniausiai. O kaip ji ateina, gal kojomis? – pasitikslinu aš.
- Taip, kojomis, – neprieštarauja dukra.
- Kaip manai, kiek kojų turi pensija?
- Septynias, – užtikrintai atsako Dorotėja.

N.L. 2015-05-06

Programos tinklelis


Vos tik žvilgsniu užuolaidas
Patraukiu atsargiai į šoną,
Pats vėl įsižiebia
Rytinio lango televizorius,
Saulėtekį šiandien transliuoja
Pieniškai geltoną!
Bet vis dar negaliu
Iš sąmonės išjungt
Nakties kerus.
Paskui, žiūrėk, žuvėdros –
Baltosios korespondentės,
Atrodo, kiaurai per ekraną
Į namus sulėktų...
Kodėl ir vėl dangus pritvinkęs
Kasdienybės šventės?
Nors neturiu antenos, laikraščių
Ir net elektros!
Taip visą dieną
Nieko neveikiu,
O, sako, kenkia!
Stebiu vien plaukiančią
Čiurlionio debesų programą,
Kol vakaras
Kaip peilį
Dieną paslapčia sulenkia,
Naktis ištraukia
Iš Būties rozetės
Mano namą.

Nerijus Laurinavičius
2015-05-08

2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (31). Vizitinių kortelių valdovas ir dulkių šokis.


Kunigas atrodė pavargęs. Nuo jo plikai skustos galvos keli stambūs prakaito lašai smilkiniais čiuožė žemyn į vešlią tamsią barzdą. Pro šiek tiek praskleistas vienintelio bibliotekos lango užuolaidas mėnulis įtaikė savosios šviesos spindulį ir jau atsargiai kėsinosi į senokai ataušusios žaliosios arbatos puodelį, pusiau nugertą ir ant stalelio kampo paliktą prieblandos žiniai. Sieninis laikrodis – būties metronomas – tiksėjo monotoniškai (nebūtų laikrodis!), tiksliau nei žmogaus širdis, norom nenorom vis primindamas apie dar vieną viešnagę žemėje. Pusė dviejų nakties. Tamsiai mėlynas nedidukės stalinės lempos korpusas buvo taip įkaitęs, kad, jeigu norėtumei, turbūt galėtumei į jį įrėmęs prisidegti cigaretę. Bet gal geriau čionai nerūkykime.