2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

(Ne)tikroje kelionėje

Nenoriu teigti, kaip mėgina daryti daugelis, kad žmogaus vertė kyla keliaujant. Tarsi tokį žmogų kaip raumeningesnį vergą paskui būtų galima lengviau parduoti šiuolaikinių vertybių turguje. Tik noriu pasakyti, kad kelionė lyg šveičiamasis popierius GALI nuzulinti kasdienio užsitrepsėjimo paviršių, nupūsti storomis antklodėmis sielą užgulusias dulkes ir išlaisvintą mintį pastūmėti į Tikrąją kelionę, kurioje nereikia jokių lagaminų.

Tokį aš tave pažinojau

Tu tyriausia širdimi ir šviesiausiu protu suvokei, jog tau visiškai nereikia jų įžūliai brukamų produktų, tačiau jie vis vien visais įmanomais būdais mėgino įtikinti tave, kad tuose produktuose plaka tavo širdis. Jie visai nieko nenutuokė apie istorinę tavo vardo gelmę, o tiesiog regėjo jį kaip dar vieną potencialią reklaminę plokštumą. Tuomet tu jiems atsukai abejingą nugarą ir tyliomis katino pėdų pagalvėlėmis iškeliavai į nebepasiekiamą ateities (praeities?) sapną. Tokį aš tave pažinojau.

N.L., 2012 02 27

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (22)

/.../ Menas žmonijos istorijoje yra nesiliaujanti pastanga vaduoti būtį iš bjaurumo, kaip filosofija yra pastanga vaduoti ją iš klaidos, o prigimtoji dorovė – iš nuodėmės. Tačiau šis vadavimas reiškiasi tik mūsų rankų padarais, kurie visi yra ne būtis, bet tiktai būties ženklas. Menas neturi tikrovinio buvimo: jis egzistuoja tik kaip simbolis. Todėl nors menininkas ir mėgina būti „gamtos atpirkėju“, kaip jį vadino Novalis, tačiau šį „atpirkimą“ jis pajėgia vykdyti tik simboliškai, vadinasi, tik nurodyti į būties išvadavimą, bet ne tikroviškai ją išvaduoti. Būtis ir didžiausio estetinės kultūros klestėjimo metu pasilieka valdoma bjaurumo, kadangi ji yra valdoma nuodėmės. Štai kodėl šalia džiaugsmo, kad menas nukreipia mūsų žvilgį ir mūsų širdį į perkeistąją būtį, žmogus pergyvena estetinę kūrybą kaip didžiulį nepasisekimą. Meno tragedija yra tokia pat kaip filosofijos, kuri siekia visiškos tiesos, ir prigimtosios dorovės, kuri siekia šventumo. Kaip šių dalykų nepasiekia nei viena, nei antra, taip visiško grožio nepasiekia nė menas. /.../

Antanas Maceina, „Didžioji padėjėja“

2012 m. vasario 24 d., penktadienis

Devyniasdešimt devyneri

Esu jau labai senas. Man – devyniasdešimt devyneri. Baisu net pagalvoti! Ne, ne, nekrūpčiokite, manęs tikrai nebereikia bijoti, nes seniai nebeturiu nė vieno danties... ir net kai kurių žandikaulių. Laiko pelės bei šikšnosparniai kažkur išnešiojo. Ir štai tokiam karkasui, įsivaizduokite, paryčiais prisisapnuoja senelė!.. Regiu ją palengva besisūpuojančią pintame lopšyje prie praviro pirkios lango, pro kurį nesulaikomai sunkiasi užgimstančio pavasario spinduliai. Senelei maždaug vieneri. Jos akys šiek tiek jau pramerktos. Du gaivios Pradžios šulinėliai. Kūdikystės sapnai visgi tvirtai tebelaiko prispaudę jauną kūnelį prie pasakomis garuojančio šiaudų lopšio.

2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Net ir profesoriai kartais prisėda...

Kartą vienas smegeningas profesorius universitete studentui uždavė įdomų klausimą.
Profesorius: Dievas geras?
Studentas: Taip.
Profesorius: O Velnias geras?
Studentas: Ne.
Profesorius: Teisingai. Sakyk, mielasis, ar egzistuoja Žemėje blogis?
Studentas: Taip.
Profesorius: Blogis visur aplinkui, juk taip? Ir Dievas sukūrė viską, ar ne?
Studentas: Taip.
Profesorius: Kas tuomet sukūrė blogį?
Studentas: ...

2012 m. vasario 17 d., penktadienis

Paskutiniai mėnesiai

 Nemėgstu teatro. Ir niekada nemėgau. Kas gali būti blogiau už egzaltuotą paranojišką sceninę isteriją? Na, nebent teatralizuotas lietuviškas kinas. Lietuviško kino sąvoka yra itin abejotina. Turbūt teisingiau būtų šį reiškinį vadinti emocionaliai ekranizuotu teatru (išskyrus kelias ant pusės rankos pirštų suskaičiuojamas išimtis). Teatrui gi labiausiai trukdo... jo teatrališkumas. Todėl norint išsaugoti uždegančiąją scenos meno kibirkštį, reikia kiek įmanoma labiau ištrinti teatrališkumą.

2012 m. vasario 14 d., antradienis

Trumpi gyvenimai, ilgi pirštai ir begalinis laukimas...

 „Vagis“. 1997 metais Rusijos ir Prancūzijos pastatytas meninis filmas. Drama. Režisierius ir scenarijaus autorius – Pavelas Čuchrajus. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Vladimiras Maškovas, Jekaterina Rednikova, Michailas Filipčiukas bei Jurijus Beliajevas. Filmas gavo šešias Rusijos kinematografijos meno akademijos premijas, taip pat ir „Geriausio metų filmo“ titulą, nominuotas oskarui kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“, buvo įvertintas specialiu žiuri prizu Venecijoje.
- - -
Pagrindinis veikėjas Sania, kurio prisiminimai įkūnyti šioje juostoje, niekada neregėjo tikrojo savo tėvo, iškart po karo mirusio nuo sužeidimų, berniukui dar neišvydus šio pasaulio. Sania gimsta tiesiog ant purvino vieškelio, vedančio į skausmų ir išbandymų kupiną gyvenimą. Vaikystėje jį nuolat (iki tam tikro laiko) lanko guodžiantis bei įkvėpiantis tėvo, už Tėvynę žuvusio herojaus, vaizdinys. Gimdytojo idealą vėliau pakeičia Vagis.

2012 m. vasario 10 d., penktadienis

Pradurtos skraistės

Tu laikinumo skraistę
Kiaurai perregi
Ir atsidūsti,
O tas atodūsis
Toksai lengvutis,
Tartum šilkas - - -
Aš ant kamieno
Vėlei užsitraukiu
Storą riebią pusnį
Ir vėl girdžiu
Į ją alsuoja kas(?)-
dienybės vilkas…

Kas iš to?

Jei staiga suabejoju žmogaus dvasios egzistavimu, kas tuomet belieka? Vien puoselėti kūno bei erudicijos raumenis? Kas iš to, kas iš to-o?

2012 m. vasario 3 d., penktadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (8). Geležiniai keliai, įvyniotos į laikraščius pėdos...



 Minus dvidešimt vienas. Laipsnis. Celsijaus. Vasario pirmoji. Garvežiui – nė motais. Jis rūko ir jam karšta. Garuoja, prakaituoja, puškuoja senukas. Į niekada neužgęstančio perono šviesas pamažėl jau smelkiasi rytas. Rytas dar labai jaunas – vos kelios minutės teatkovotos iš monopolistės Nakties gniaužtų. Regis, žūtbūtinė kova vyksta palubėse kabančio laikrodžio ciferblate. Rodyklės įstrigusios ties penkta valanda. Ciferblatas baltas, o Naktis...
...Paslapčia prisėlinu prie tepalais iškvėpinto garvežio veido ir karštai pabučiuoju jį į lūpas. Nustebęs spokso į mane išpūstomis apvaliomis lempomis, o aš staiga pajuntu, kaip vagonais atgalios nuvilnija švelnaus pasitenkinimo šiurpulys...