Tu tyriausia širdimi ir
šviesiausiu protu suvokei, jog tau visiškai nereikia jų įžūliai brukamų
produktų, tačiau jie vis vien visais įmanomais būdais mėgino įtikinti tave, kad
tuose produktuose plaka tavo širdis. Jie visai nieko nenutuokė apie istorinę
tavo vardo gelmę, o tiesiog regėjo jį kaip dar vieną potencialią reklaminę
plokštumą. Tuomet tu jiems atsukai abejingą nugarą ir tyliomis katino pėdų
pagalvėlėmis iškeliavai į nebepasiekiamą ateities (praeities?) sapną. Tokį aš
tave pažinojau.
2012 m. vasario 27 d., pirmadienis
2012 m. vasario 24 d., penktadienis
Devyniasdešimt devyneri
Esu jau labai senas. Man –
devyniasdešimt devyneri. Baisu net pagalvoti! Ne, ne, nekrūpčiokite, manęs tikrai nebereikia bijoti, nes
seniai nebeturiu nė vieno danties... ir net kai kurių žandikaulių. Laiko pelės
bei šikšnosparniai kažkur išnešiojo. Ir štai tokiam karkasui, įsivaizduokite,
paryčiais prisisapnuoja senelė!.. Regiu ją palengva besisūpuojančią pintame
lopšyje prie praviro pirkios lango, pro kurį nesulaikomai sunkiasi užgimstančio
pavasario spinduliai. Senelei maždaug vieneri. Jos akys šiek tiek jau
pramerktos. Du gaivios Pradžios šulinėliai. Kūdikystės sapnai visgi tvirtai
tebelaiko prispaudę jauną kūnelį prie pasakomis garuojančio šiaudų lopšio.
2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis
Net ir profesoriai kartais prisėda...
Kartą vienas smegeningas profesorius
universitete studentui uždavė įdomų klausimą.
Profesorius: Dievas geras?
Studentas: Taip.
Profesorius: O Velnias geras?
Studentas: Ne.
Profesorius: Teisingai. Sakyk, mielasis, ar egzistuoja Žemėje blogis?
Studentas: Taip.
Profesorius: Blogis visur aplinkui, juk taip? Ir Dievas sukūrė viską, ar ne?
Studentas: Taip.
Profesorius: Kas tuomet sukūrė blogį?
Studentas: ...
Profesorius: Dievas geras?
Studentas: Taip.
Profesorius: O Velnias geras?
Studentas: Ne.
Profesorius: Teisingai. Sakyk, mielasis, ar egzistuoja Žemėje blogis?
Studentas: Taip.
Profesorius: Blogis visur aplinkui, juk taip? Ir Dievas sukūrė viską, ar ne?
Studentas: Taip.
Profesorius: Kas tuomet sukūrė blogį?
Studentas: ...
2012 m. vasario 17 d., penktadienis
Paskutiniai mėnesiai
Nemėgstu teatro. Ir niekada
nemėgau. Kas gali būti blogiau už egzaltuotą paranojišką sceninę isteriją? Na,
nebent teatralizuotas lietuviškas kinas. Lietuviško kino sąvoka yra itin
abejotina. Turbūt teisingiau būtų šį reiškinį vadinti emocionaliai ekranizuotu
teatru (išskyrus kelias ant pusės rankos pirštų suskaičiuojamas išimtis).
Teatrui gi labiausiai trukdo... jo teatrališkumas. Todėl norint išsaugoti
uždegančiąją scenos meno kibirkštį, reikia kiek įmanoma labiau ištrinti
teatrališkumą.
2012 m. vasario 14 d., antradienis
Trumpi gyvenimai, ilgi pirštai ir begalinis laukimas...
„Vagis“. 1997 metais Rusijos
ir Prancūzijos pastatytas meninis filmas. Drama. Režisierius ir scenarijaus
autorius – Pavelas Čuchrajus. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Vladimiras
Maškovas, Jekaterina Rednikova, Michailas Filipčiukas bei Jurijus Beliajevas.
Filmas gavo šešias Rusijos kinematografijos meno akademijos premijas, taip pat
ir „Geriausio metų filmo“ titulą, nominuotas oskarui kategorijoje „Geriausias
filmas užsienio kalba“, buvo įvertintas specialiu žiuri prizu Venecijoje.
- - -
Pagrindinis veikėjas Sania,
kurio prisiminimai įkūnyti šioje juostoje, niekada neregėjo tikrojo savo tėvo,
iškart po karo mirusio nuo sužeidimų, berniukui dar neišvydus šio pasaulio.
Sania gimsta tiesiog ant purvino vieškelio, vedančio į skausmų ir išbandymų
kupiną gyvenimą. Vaikystėje jį nuolat (iki tam tikro laiko) lanko guodžiantis
bei įkvėpiantis tėvo, už Tėvynę žuvusio herojaus, vaizdinys. Gimdytojo idealą
vėliau pakeičia Vagis.
2012 m. vasario 10 d., penktadienis
Pradurtos skraistės
Tu laikinumo skraistę
Kiaurai perregi
Ir atsidūsti,
O tas atodūsis
Toksai lengvutis,
Tartum šilkas - - -
Aš ant kamieno
Vėlei užsitraukiu
Storą riebią pusnį
Ir vėl girdžiu
Į ją alsuoja kas(?)-
dienybės vilkas…
2012 m. vasario 3 d., penktadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (8). Geležiniai keliai, įvyniotos į laikraščius pėdos...
Minus dvidešimt vienas.
Laipsnis. Celsijaus. Vasario pirmoji. Garvežiui – nė motais. Jis rūko ir jam
karšta. Garuoja, prakaituoja, puškuoja senukas. Į niekada neužgęstančio perono
šviesas pamažėl jau smelkiasi rytas. Rytas dar labai jaunas – vos kelios
minutės teatkovotos iš monopolistės Nakties gniaužtų. Regis, žūtbūtinė kova
vyksta palubėse kabančio laikrodžio ciferblate. Rodyklės įstrigusios ties
penkta valanda. Ciferblatas baltas, o Naktis...
...Paslapčia prisėlinu prie
tepalais iškvėpinto garvežio veido ir karštai pabučiuoju jį į lūpas. Nustebęs
spokso į mane išpūstomis apvaliomis lempomis, o aš staiga pajuntu, kaip
vagonais atgalios nuvilnija švelnaus pasitenkinimo šiurpulys...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)