Negi plačiai upei reikia kur kas mažiau skubėti
nei siauram srauniam upeliūkščiui? Kodėl? Ypač, jei ji teka per miestą...
Mieste ir taip dažniausiai visi skuba. Tai – jokia paslaptis. Tiesa, ne visada.
Kartais ir miestus ištinka sekmadieniai, naktys bei rytai po aršių švenčių. Ar
lėta tėkmė gali savyje slėpti gelmę? Po savimi, jei būsime tikslensi. Gal
sraunus upeliūkštis tiesiog veržiasi neišnykti, tačiau prasliuogia per pievą
kaip įnirtinga gyvatė, o po jos pilvu telieka vien prie žemės paviršiaus
prigludusi žolė, vis mėginanti per skrudintą plutą kaip nors išgirsti nualintos
žemės širdies dūžius.
Visu išlaisvėjusios minties platumu tą ankstyvą
pirmadienio rytą (buvo pati birželio pradžia) veržiausi Neries pakrante, kažin
kur į priekį, prieš upės tėkmę. Atsidūriau beveik Valakampiuose, kitame krante
rytine nokstančios vasaros gaiva spinduliavo Trinapolio bažnyčios bei
vienuolyno kompleksas. Kas ten mane sugaudys, o juolabiau susaistys ar supaisys...
Kur noriu, ten ir skrendu! Dangus buvo giedras kaip nuolankaus vienuolio
mintys. Maloni šiluma pamažėl, labai pamažėl sunkėsi į betonines tiltų
konstrukcijas ir į ne visai betoninius žmonių kaulus.
Kaulai vis judėjo, judėjo, judėjo... Iš taško A į
tašką B, iš taško B į tašką C ir taip toliau, o paskui atgalios. Ir vėl iš
pradžių – opiat‘ dvacat‘piat‘!
Tenai, už upės, tikrai yra gatvė, tikrai yra vienuolynas, miškas, sanatorija, o
po to vėl gatvė, gatvė, gatvė… Neris lėta, susimąsčiusi, srūva lėčiau nei mūsų
polėkiai, į jos užmaršties tamsumą, į jos užmaršties drumzles nepatenka net vis
labiau sodrėjančios birželio saulės spinduliai. Kažkada čionai nuo pat Gedimino
pilies kalno pašlaičių atpuškuodavo garlaivis, tasai lėtapėdis baltasnukis
vaikystės simbolis, apkarstytas įvairiaspalviais balionais su šonuose ryškiai
išsitempusiais įvairiausių žvėrių kontūrais. Išsižergę tiltai irgi atrodė kaip
begalviai žvėrys, nuolatos grakščiai šokantys iš vieno upės kranto į kitą. Jų
apačios, pilvai, raibuliuodavo nuo žaižaruojančių šešėlių, paslaptingai
kuždančių tiesiai iš vandens paviršiaus ir šiek tiek smagiai kutenančių…
Baltasnukį geraakį garlaivį kapitonas kuriam laikui atidžiai pririšdavo prie
tyrumu garuojančio kranto, kuriuo dabar ir veržiuosi. Niekas niekur
neskubėdavo, dvelkdavo maudynėmis, žemuogėmis bei svajingais priemiesčio
takeliais, staiga išnykstančiais kvapniojo pušyno užkulisiuose.
- Ką tu čia
darai? – tiesiai šviesiai paklausiau ant didelio akmens sėdinčio gerokai
pagyvenusio žmogelio.
- Sėdžiu, –
lyg niekur nieko atkirto šis, trimis suglaustais dešiniosios rankos pirštais galantiškai
pasitaisydamas ryškiai geltoną kaklairaištį, tartum norėdamas man pasirodyti
kuo elegantiškesnis bei labiau pasitempęs.
- Tiesiog
sėdi?.. Hmmm… Kodėl? Juk visi tokiu metu kažkur juda…
- O aš sėdžiu,
– ramiai atsakė nė kiek nesutrikęs sėdėtojas ir ta pačia ranka, kuria ką tik
taisėsi kaklaraištį, grakščiai kilstelėjo tamsiai mėlyną velvetinę skrybėlę, nuo
kurios į šalį nuplasnojo nepastebimai iki tol ant atbrailos tupėjęs šviesiai violetinis
drugelis. Tuomet užsimaukšlino skrybėlę atgal ant chaotiškai perplikusio
pakaušio, drebančiomis rankomis ramstydamasis į didelio akmens šonus ėmė
palaipsniui stotis (matyt, jam gerokai skaudėjo kojas), o šiaip ne taip
atsistojęs nuoširdžiai nusilenkė vos ne iki pačios žemės ir vėl atsisėdo ant to
paties akmens. Nuo jo žilų retų ūsų galiukų protarpiais varvėjo rytinės rasos
lašeliai, kurie, regis, krito tiesiai į Nerį, tarsi savotiški mikrokriokliai,
svajojantys pagaliau išsiveržti į platesnius vandenis.
- Ir kaip
ilgai? – paklausiau aš, nematomas žmogus, kuriam laikas ne taip jau turėtų ir
rūpėti.
- Kas kaip
ilgai? – šiek tiek suglumęs pasitikslino senukas.
- Sėdi…
- Aaaaaaaaaa…
Sėdžiu… Pusę amžiaus. Gal truputį ilgiau, o gal ir truputį trumpiau, – nežymiai
linguodamas į šonus (ar man tik taip pasirodė?) tarė kantrusis sėdėtojas.
- ???
- Taip, taip…
Žinai, dabar jie visi širsta, neapsakomai širsta regėdami, jog tu sėdi, o jiems
reikia bėgti. Jie to tiesiog negali pakęsti! Bet juk aš jų nevarau!.. Ir kodėl dauguma žmonių nesupranta tokio
paprasto dalyko – kad patys bent retkarčiais galėtų sustoti, kažkas juk privalo
sėdėti! Juk ir tu dabar stabtelėjai vien dėl
to, kad išvydai mane lyg niekur nieko rymantį ant šio didelio paupio akmens,
kurio net ir labai norėdama šį rytą nelyžtelėtų lėta Neries tėkmė. Na, nebent
staiga neapsikęsdama kvailų mano kalbų labai įsiustų…
Paukščiai
nutrūko be paliovos čiulbėti, o jo veido raukšlių tankmėje spindėjo du
nedideli, bet itin ryškūs žiburėliai. Akys. Taip, akys. Tikrų tikriausios akys.
Taip tęsė sėdėtojas:
- Kas gi būtų,
jei kūrėjas netikėtai driokstelėtų iš vietos kaip koks Usainas Boltas? Ir taip
nuolat: iš sprinto rungties į maratoną, iš maratono vėl į sprintą… Be jokio
atokvėpio, be jokios pertraukėlės. Ar kada nors jis aplenktų ar bent prisivytų
visus savo priešininkus, o gal net ir patį save? Kas ten žino, kas ten žino…
Galbūt. Bet tuomet, kai prisiartintum prie kvapo dar nespėjusio atgauti
vikruolio, beveik neabejoju, jo delnų sunertyje nebeišvystum tos unikaliosios
žvakutės, kurios liepsną tegalima išasaugoti tik ramiai įsispeitus į atokų
kampą, į niekieno netrikdomą užuovėją. Nuo slidžių delnų į bėgimo takelį lašėtų
druskingas prakaitas ir sočiu liūtu burzgianti tuštuma.
O kažkada ji
ruseno!.. Išties ruseno, galbūt net degė. Kūrėją ugningai sutrypė šėlstančios
tribūnos, o paskui dar ir prarijo. Nori papasakosiu, kas pakeitė mano gyvenimą?
Vieną vasarą, tai buvo labai jau seniai, gal prieš pusę amžiaus, o gal ir
seniau, aš, vikrus, žvalus bei stiprus vyras, viešėjau viename civilizacijos
visiškai užmirštame kaime. Ir štai tą šiltą rugpjūčio vakarą prie praviro
trobos lango namų šeimininkas, kur kas senesnis, nei dabar esu aš (jam tuomet
buvo devyniasdešim šešeri, o gal devyniasdešimt septyneri metai), nedideliu
atlenkiamu peiliuku suglebusiais pirštais lėtai lėtai lupo saulėlydžio
raudonumo obuolio odelę… Žinai, tame subtiliame nužievinime (tiksliau sakant,
nuodinime), tada man pasirodė, jog sutilpo net keli, o gal daugiau šimtmečių.
Švelniai ant ąžuolinio stalo atkrentančioje obuolio odelėje pulsavo daugelio
kartų išmintis. Regis, net saulė tą vakarą kur kas ilgiau užsibuvo tankių obelų
šakų plyšiuose, įdėmiai žvelgdama į pravirą mūsų trobos langą. Nuo tos
akimirkos mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tad kam čia dabar bėgioti,
aš juk ne vabalas…
- - -
Vos pastebimai
senukas atsiduso, vėl pasitaisė kaklaraištį ir mąsliai žvilgtelėjo pasroviui.
Niekur neskubanti Neries srovė tilto link braukė išsikišusį juodą gumulą,
panašų į kažkokio gyvūno galvą. Galbūt tai buvo bebras, o gal šiaip koksai
pagalys… Sėdėtojas keliais pirštais pasiglostė retus savo ūsus ir vėl prašneko:
- Jau seniai
pripratau prie bėgančiųjų neapykantos. Kūrėjui ši patirtis yra neišvengiama ir
būtina. O jei kuris kartais sustoja, tuomet šiek tiek praskleidžiu suglaustus
delnus ir taip kaip moku, taip kaip man išeina parodau jam savąją liepsnelę,
baugiai virpančią nuožmių laikų skersvėjuose. Ne visi ją pamato, ne visi
įžiūri, bet visgi… Visgi ir tave ne visi regi, bet tu vis vien, kur buvęs kur
nebuvęs, išnyri tai Antakalnyje, tai Žirmūnuose, tai dar kur nors… O, nematomas
žmogau! Būna ir tokių, kurie
nutėškia į šalį savo portfelius, nusiplėšia kaklaraiščius bei peteliškes, visa
tai netgi pamiršta paskui pasiimti... Kiti prisidega sielas tartum cigaretes,
„išsineša“ šiek tiek ugnies bent jau kuriam laikui, kol sudegs, kol ištrupės
pelenai. O aš taip sau ir sėdžiu – lai lekia pro mane paukščiai, upės tėkmė,
mašinos, žmonės ir žuvys. Nebūtų jų visų, ir aš čionai nesėdėčiau.
- - -
Pro mus su
šiaurietiško ėjimo lazdomis tarsi pingvinas praklibinkščiavo pusamžis solidus
vyriškis. Vasarinis slidininkas be slidžių. Kur jis veržiasi? Galbūt į Šiaurę?
O gal tenais, kur paukščiams sodininko žirklėmis seniai jau nukirpti sparnai.
2012 10 11,
Nerijus
Laurinavičius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą