2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.


Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.
- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.
Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs, niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir bankrutavusios gamyklos mišiniu.
Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties žmogumi.
Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn. Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba fizikos. Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...
O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko, o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.

- - -

Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.

Nerijus Laurinavičius
2014-11-14.

2014 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (12). Abrikoso kauliukas


2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Paskui keltą sklendžia žuvėdros. Grįžtame įkrauti jūros, kopų, sakų aromato, aplipę žvaigždžių dulkėmis, kišenėse ir plaukuose – smėlis, mintyse – naujos erdvės. Iš Klaipėdos per Šilutę, Žemaičių Naumiestį, Vainutą atsibeldėme į Tauragę. Čia atsikvėpsime keletą dienų ir tuomet per Jurbarką, Panemunės keliu judėsime Kauno, o paskui ir Vilniaus link. Taip baigsis ši kelionė.
Naktimis palaipsniui jau ima dusinti įspūdžiai. Ryškiai išplaukia ir neleidžia užmigti. Šitiek metų virš mūsų galvų kaip koks prinokęs obuolys kabo Latvija ir tik dabar sugebėjome pakelti į ją akis, išvysti jos grožį.
Įveikę šį iššūkį, su Judita jau rezgame planus kitą vasarą kartu su abiem vaikais apkeliauti Europą, kiek pajėgsime. Grosime Europos sostinių ir ne tik gatvėse. Labiausiai vilioja Alpės, Provansas, Pranzūzija, Ispanija, Šveicarija... Kol kas tai – tik vizija, tačiau ką gali žinoti. Ir Latvija buvo vizija. Į Rygą dar grįšime, galbūt pakilsime iki Talino, nusileisime iki Saremo salų. Juk ilgi rudens ir žiemos vakarai – pats tas nepažintų kraštų analizei ir naujos kelionės plano rengimui. Iš viso to palaipsniui turėtų gimti knyga apie „Šerkšno tylos“ klajones, kuri galbūt kada nors išvys dienos šviesą.

Nerijus Laurinavičius
Tauragė
19.10 val.

Nėra jokio rytojaus,
Vien tik amžinas Š-I-A-N-D-I-E-N –
Abrikoso kauliukas,
Neįkandamas mirčiai.

2014-08-07
Vilnius.

P.S. Truputis statistikos:

* Iš viso sukorėme 1790 km.
* Visos kelionės trukmė – be 1 dienos 2 savaitės, t. y. 13 dienų: 9 dienos Latvijoje, 2 dienos Nidoje, 2 dienos Tauragėje. 11 nakvynių palapinėse (Latvijoje, Nidoje).
* Iš turėtų 350 eurų tesugebėjome išleisti vos 200.
* Automobilis – 14 metų senumo „Opel Zafira“. Kuro sąnaudos – 6 l / 100 km.

Šios kelionės aprašymo PABAIGA.

2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Baltos uogos

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,
Vadinasi, į pievą grįš žiema?
Kol debesys tarpusavyje niurkės,
Širdin lašėjo lapkričio smala...
Aš – duobkasio ir šachtininko brolis,
Beveik kaip prisukamas žemės kurmis.
Kur dingo tas pavasarinis tolis
Ir kiek naktis dar savo syvais gundys?
Aš – požeminio miesto dirigentas,
Iš penklinių išaudžiantis tinklus,
Vėl liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,
Bet gal viena žiopla nata įklius?
Girdžiu, jau girgžda senio gruodžio kaulai,
Lėtai pražyla gaivios pievų sruogos,
Iš tunelio išnyru dienai naujai,
O krūmuos spindi baltos baltos uogos.
Išspausk jų turinį į mano kraują!

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...

Nerijus Laurinavičius
2014-11-08

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (11). Grybauskaitė, papūga ir vėžlys kopose, arba žmogus dėžėje ir kiti atostogų malonumai


2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Kopose uodų nebeliko tarsi pamojus burtų lazdele. Todėl ir pavyko įgyvendinti užvakarykštį ketinimą – miegmaišyje miegoti po atviru dangumi. Kur dingote zyzekliai, kur pasidėjote taip staiga? Atostogos? O naktinis dangus virš galvos tikrai buvo gilus ir neužvertas, nors tiek vakaruose, tiek šiaurėje sukiojosi tamsūs debesys, žaibų blykstės nušviesdavo padangę tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartkartėmis valdingu kumščiu pagrūmodavo griaustinis. Kažkas mus fotografavo iš viršaus. Atmerki akis ir džiaugiesi – gyvenime tokių lubų nesukurtų pats nagingiausias planetos meistras. Grįžulo rato samtis pilsto sapnus. Mėnulis vis pilnėja ir pilnėja. Tartum nenorėdamas atsilikti nuo saulės, parodo, kad ir jis moka apšviesti jūros vandenis.

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (10). Atpūta zona.


2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Pariedėję iki įvažiavimo į Nidą ir automobilį pasistatę nemokamoje stovėjimo aikštelėje, nuo kurios jūra ne taip ir toli (apie 300 metrų), pasiėmėme tik miegmaišius ir palapinę vaikams. Ketinome miegoti kopose po atviru dangumi, bet šį sumanymą sugadino uodai. Jie turėjo savų planų. Teko grįžti į mašiną pasiimti antrą palapinę.
Išaušo dar vienas karštas rytas. Šeima tebemiega, skruzdės laksto savais takais. Po Nidą irgi laksto kažkokie nebe tokie žmonės, o gal mums tik taip atrodo... Neapleidžia jausmas, kad per dešimtmetį kontingentas iš esmės labai pakito. Visada čia buvo turčių ir jų lepūnų atžalų kampelis, o dabar dar ir forsavotų mužikų beigi jų varšavkių priviso. Visi kažin kokie agresyviai atsipūtę, neva, žiūrėkite, aš ilsiuosi! Net ir vokiečių lyg ir ne tiek daug (?). Vos ūgtelėję lepūnai garsiai kalba, laižo pirštus, minko savo išmaniuosius ir nebežino, kur čia dėtis, kad nebūtų taip nuobodu. Išpalangėjusi Nida, deja, išpalangėjusi... Greičiau statykite tiltą ir kurią nors iš centrinių gatvių pervadinkite Basanavičiaus, tuomet gal net ir Lietuvos varšavkių sostine pretenduosite tapti!

2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (9). Jei prie kelio tupi lapė


2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Jei prie kelio tupi lapė,
Greitai bus vadinas... Papė

Truputį po 10 valandos ryto termometro stulpelis jau perkopė +32 laipsnius Celsijaus. Jei ir toliau taip, oro temperatūra pasieks, o gal ir viršys įprastą žmogaus kūno temperatūrą. Iš serijos „Pirmą kartą gyvenime“ – pirmą kartą ryte prie jūros išgirdau giedantį... gaidį. Tikras kaimas. Ir iš tikrųjų vakar apie 10 valandą vakaro dar prieš įvažiuodami į Papę dešinėje žvyrkelio pusėje išvydome pūstauodegę gražuolę laputę. Dorotėja pro automobilio langą nespėjo jos pamatyti, tad paleido dūdas, nes jau ne pirmą kartą jai nepasiseka pastebėti kelią mums perbėgančių gyvūnų. Ypač norėjo sužinoti, kaip atrodo gyva lapė.