2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Katinautiškės dienoraščiai (1). Kai vasara į Svylą įmerkia padus.

2012 05 21, Pirmadienis

Per Švenčionis, per Ignaliną, per Dietkauščizną(!), per Tverečių atvykome į Senąją Katinautiškę. Ne į Kosmonautiškę, o į Katinautiškę! Kol kas nemačiau nė vieno katino. Ir nė vieno kosmonauto. Tik išdidų gaidį (gaidys turbūt ir negali būti kitoks), keletą nedidelių paršelių bei iš plačių laukų pargintą karvę, kad uodai nesukapotų.

2012 m. gegužės 30 d., trečiadienis

„Šerkšno tyla“ gatvės šurmulio verpetuose

Gegužės 19 d. renginyje „Gatvės muzikos diena 2012“ Pilies gatvės pradžioje, šalia dviejų drauge su pavasario medžiais žaliuojančių šiukšlių konteinerių (puiki vieta įkvėpimui!), praeivių dėmesį kaustė ryškiai geltonas duetas-grupė „Šerkšno tyla“. Šis kūrybinis-improvizacinis tandemas ne kartą koncertavo marių pakrantėse Nidoje, o štai pasirodymas vienoje iš Vilniaus gatvių buvo kiek netikėtas net ir patiems grupės nariams. „Šerkšno tyla“ (anksčiau – „Spengiantys tylos kamertonai“) – neseniai gimęs pavadinimas, reiškiantis tam tikrą ramybės, susikaupimo būseną, kuri užklumpa po ilgų nerimastingų bei skausmingų ieškojimų. Tai nėra vien supoetintas metereologinis (ar sezoninis) reiškinys, o veikiau nuolatinis siekis pasinerti į dvasios paprastumą, siekis bent milimetru priartėti prie arktinės askezės dvelksmo.

2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Išmanizacija

Giedrą gegužės rytą žygiuoja kareivis per buvusią Lenino aikštę ir staiga užsimano užsirūkyti. Įsikiša tarp pageltusių dantų cigaretę, rausiasi po sveiku protu nesuvokiamą gausybę kišenių – nėra ugnies, nors tu ką... „Kareivis aš ar ne kareivis?!, – filosofiškai pamąsto jis ir tuoj pat pastebi gretimais ant suoliuko sėdintį jaunuolį. Tasai iki padų sulindęs į planšetinę lentą – atrodo visiškai atitrūkęs nuo šios tikrovės.

2012 m. gegužės 12 d., šeštadienis

Nemirtingieji sparnuočiai

Penkerių metų sūnus susirūpina:

-          Tėti, o kai mirsime, Danguje jau mums nebebus vietos…
-          Bus, bus, Dangus juk didelis!
-          O kaip tuomet kapinės? (Suprask, kam tuomet reikalingos kapinės?)
-          Na, per kapines patenkama tiesiai į dangų...
-          Hmmm, – pamąsto sekundę ir priduria: „Aš noriu turėti sparnus!“

N.L.,
2012 05 12

2012 m. gegužės 8 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (11). Ruduo polietileniniame maiše.

Prikulkite mane grėbliu, niekaip negaliu prisiminti, kodėl tą šaltą rugsėjo pabaigos rytą dar pusiau snausdamas slapsčiausi už didelio akmens. Ne, tai nebuvo eilinis kapinių paminklas, o tiesiog paprasčiausias akmuo – be jokių įsipareigojimų, be jokių užrašų, be jokio skausmo bei pareigos metų metus praeiviams byloti apie kažkada šioje Žemėje gyvenusį žmogų. Akmuo. Ore tvyrojo tokia tyla, kokia ir galėjo tvyroti tokiu metu tokioje vietoje. Ant kapaviečių be garso krito savojo skrydžio akimirkos sulaukę medžių lapai ir lyg ryškios laiko adatos smigo į išburkusią žemę – nuo kančių pajuodusią būties adatinę.

2012 m. gegužės 5 d., šeštadienis

Nicostratos le pélican

2011 metais Prancūzijos ir Graikijos pastatytas nuotaikingas režisieriaus Olivje Orle filmas visai šeimai. Galima sakyti: draminė komedija arba komiška drama. Kaip kam labiau patinka. Gal kuris nors pernelyg išsubtilėjęs kino gurmanas šį kūrinį pavadins per daug vaikišku ar tiesmuku, tačiau, jei atsiribosime nuo „subtilių“ klišių ir į šią nuostabios draugystės ikoną pažvelgsime ne akimis, o širdimi.

2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (10). Saliutai pro džiovyklos langą.

Ne pro langą, o pro langelį. Jis išties buvo nedidelis ir „kabojo“ kažkur pačiose džiovinimo patalpos, jaukiai įsitaisiusios bendrabučio palėpėje, palubėse. Šią patalpą mes tiesiog vadindavome džiovykla. Sakysite, „Nesąmonė, langelis juk negali kaboti...“? O šis „kabojo“ ir ne kitaip! Kaip paveikslas, kuriame kiekvieną kartą kartu su šventiniais saliutais vis kitomis spalvomis sužaižaruodavo ankstyvoji mano vaikystė.