Išgiedrėjimas
2012 m. kovo 27 d., antradienis
2012 m. kovo 26 d., pirmadienis
Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai
Judita Šmitaitė-Laurinavičienė
Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai
Grįžau iš Vilniaus knygų mugės
2012. Turbūt tikslesnis pavadinimas būtų Vilniaus knygų turgus. Tiesą sakant,
mėsos ir daržovių prekyvietėse paprasčiau, ramiau, konkrečiau. Įmanoma pasižvalgyti,
prieiti, nusipirkti. Nukakti iš taško A į tašką B, iš taško B į tašką C, o
knygų turguje tapo neįmanoma nei kvėpuoti, nei vaikščioti, nei apsisukti. Apie
ramų pasižvalgymą negali būti nė kalbos. Jei būčiau atklydusi be tikslo, manau, kad po dešimties
minučių būčiau apsisukusi ir nėrusi iš tos vietos kuo toliau, nors nuo
vaikystės esu literatūros mylėtoja, mokytojos kadaise pavadinta „knygų
lentyna“. Prieš septynerius metus čia viskas lyg ir buvo kur kas paprasčiau. Panašu,
kad knygų mugė virsta ne knygų, o popieriaus turgumi, kuriame vis daugiau
formos, o turinio beveik nebėra. Matyt, dėl šios priežasties visur aplinkui knibždėte
knibžda potencialūs bei aktyvieji „pirkliai“, užklydę be nuomonės, tikslo,
vedami reklamos, pirkimo-griebimo inercijos renkantis prekę pagal masinėse
prekyvietėse galiojančius principus – didelės nuolaidos, madinga, blizgu,
populiaru, greitai ir lengvai suvartojama. Juk Lietuvos leidyklų padėtis
anaiptol nėra puiki, tad tikrosios literatūros tiek knygynuose, tiek šitame knygų
kalne-mugėje rasime tik nedidelį
procentą. Juk paklausa atitinka pasiūlą ir atvirkščiai. Bet štai įvairiausių
didelio formato Oliverio, Beatos, Nedos bei kitokių receptų „biblijų“, kuriose
rašto gal vos dešimtadalis, o visa kita – madingos nuotraukos, paveikslėliai,
tikra galybė, nors vežimu vežk! Suprask – knyga dideliems ir ne itin
mąstantiems, ką tik skaityti išmokusiems „vaikams“, kurių juslės gerokai
išlavėjusios, tad tokią lektūrą nusipirkę ne tik išmoks pasigaminti gardžių
patiekalų, kurie pamalonins skrandį, bet ir šiek tiek papuoš savo modernius
būstus, nes tai juk be galo svarbu, jei nori būti šiuolaikiškas (beje,
šiuolaikiškame būste labai sunku pastebėti knygą). O kur dar sėkmės istorijos,
meilės romanai! Jais bando sudominti nuo nežmoniško šurmulio pavargusios, gal
penkiasdešimties centimetrų pločio nišose į sienas įsirėmusios pardavėjos, liūdnais,
be gyvybės ženklų veidais. Jos šiek tiek atkunta, kai netikėtai prie šios
rašliavos stabteli paauglės ar namų šeimininkės.
2012 m. kovo 23 d., penktadienis
2012 m. kovo 21 d., trečiadienis
2012 m. kovo 20 d., antradienis
Sunkiai įskaitomas įrašas Gyvenimo padėkų ir skundų knygoje
Ačiū Tau už tai, kad leidi man
skaudžiai užsigauti koją į vėjo nusmailintą vieškelio akmenį... Nesvarbu, jog
dabar sunkiai bepaeinu, apgailėtinai šlubuoju ir prikaustau beveik visų pakelės
smalsuolių dėmesį. Regis, pavargusios pėdos išvis nebepataiko į kelio kontūrų
apibrėžtą leistinybę, tačiau... Tikiu, tvirtai tikiu – taip Tu mane grąžini į
Tikrąjį Kelią, iš kurio kažkada visai neskausmingai išslydau...
2012 m. kovo 13 d., antradienis
2012 m. kovo 9 d., penktadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (9). Kai butelių kakleliais vėjas groja...
Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...
Ne, tikrai ne vilkas. Jei gerai pamenu, tąkart buvau toks pavargęs, jog nieko
nebemąstydamas, nebeieškodamas didesnių patogumų ar romantikos, tiesiog sulindau
į pirmą pasitaikiusį tuščią alaus butelį pakelėje ir saldžiai užsnūdau. Tasai
„Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ iš tikrųjų paryčiais mane ir pažadino. Pasirąžiau
visu atkutusios dvasios ilgumu ir pasijutau tarsi zoologijos sodo pingvinas,
įtūpdytas į tamsintų stiklų akvariumą. „OKLIV“, – perskaičiau vos įžiūrimą žodį
ant stiklo. „SULA“ – kiek žemiau ir kiek mažesnėmis raidėmis. Pasirodo,
niekuomet niekuo negali būti tikras! „VILKO ALUS“ – jei skaitytumei ne kaip
stiklinės taros belaisvis, o kaip laisvai po parką bimbinėjantis pilietis.
„Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ – į ką tik prasimerkusį pasaulį tyliai staugia
stiklinio vilko siela. Garuojantys alaus likučiai akimirksniu mane apsvaigina.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)