2010 m. gruodžio 22 d., trečiadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (1). Pavojingas tipas.

Visa tai nutiko jau nebe Černiachovskio, o tautiškos giesmės autoriaus aikštėje. Iš tikrųjų nieko ypatingo ir nenutiko, bet jei jau užsiminiau... Po suoliuku palindęs solidaus amžiaus pilietis – tai nutikimas ar ne? Gal apie viską iš pradžių.

2010 m. gruodžio 20 d., pirmadienis

Tolygumas


Snaigių kritimo tyla tolygi eglutės lempučių pulsavimo tylai. Didžiuoju laukimu persmelktas dėsnis?

2010 m. gruodžio 15 d., trečiadienis

Eik, vaike, eik...

...Einu, einu...
Kol kas
Einu...

O kartais ir sustoju
Pailsėti...

Bet gal dažniau
Šliaužte šliaužiu

Į nesuvokiamą Tėvynę - - -
Ir į tėtį...

2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Perlų skrynelė (12)

Štai kaip aš atsakau klausiančiam: „Ką darė Dievas iki tol, kol sukūrė dangų ir žemę?“ Aš atsakau ne taip, kaip, kalbama, atsakė kažkas, juokais pašiepdamas įžūlų klausimą: „Ruošė pragarą klausinėjantiems apie aukštus dalykus“. Viena – suprasti, kita – pajuokti. Aš atsakau ne taip. Mieliau atsakyčiau: „Aš nežinau to, ko nežinau“, negu kad leisčiau pašiepti klausiantį apie aukštus dalykus ir pagirti melagingai atsakantį. Vadinu tave, mūsų Dieve, visos kūrinijos kūrėju, jeigu dangaus ir žemės vardu vadinama visa kūrinija, ir drąsiai sakau: iki tol, kol Dievas sukūrė dangų ir žemę, jis nedarė nieko. Nes jeigu jis ką nors darė, tai tik kūrė savo kūriniją. O, kad aš žinočiau visa, ką trokštu žinoti savo naudai, kaip žinau tai, kad nebuvo nieko sukurta anksčiau negu buvo kažkas sukurta.

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Virsmas

Kiekvieną rytą
Peržengiu tūkstančius
Savęs falsifikavimo
Slenksčių,
Panardinu galvą
Į kibirą
Šulinio vandens
Ir suledėjusiais
Plaukų galiukais
Gruodžio vidury
Ataugu
Pavasario link,
Nors ir skruzdėlės žingsneliais
Dramblio pėdsake,
Bet visgi...

2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

Pirmasis sniegas

Gausūs krituliai –
Krituoliai mano,
Širdis-trobelė
Apsnigta,
Net lūžta stogas,
Pro kaminą
Garuoja
Ramunėlių arbata,
Mirties vidun neįsileidžia...

2010 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

Ypač naktį

Ypač naktį... Ypač naktį, kai išorinė ir vidinė tamsa prasiskverbdavo viena į kitą, kai jis nebegalėdavo atskirti, kuri yra kuri, ypač naktį, kai iš paskutiniųjų apgraibomis mėgindavo užčiuopti klaidžiojančios savivokos virveles... Rezultatas niekada neatitikdavo giluminių lūkesčių.

Jis, kuris puikiai išmanė vidaus degimo variklio veikimo principus, tačiau absoliučiai niekuo netikėjo (nei Dievu, nei Grybauskaite), penkiasdešimt penktaisiais savo iš pažiūros niekuo neišsiskiriančio gyvenimo metais kažkodėl sunerimo. Tasai nerimas nebuvo nei emocinis, nei psichologinis, o veikiau nepaliaujamai besiskverbiantis iš kažkokių dar nepažintų egzistencinių-dvasinių klodų.

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Ekologiškas efektas

„Šiltnamio efektas, ozono skylė, toksinai, globalinis atšilimas, šiltnamio efek...“ – po nosim murmėjo Bioscencija, spirale besisukančiais laiptais iš lėto kildama į savo atokų butą paskutiniame senutėlio senamiesčio namo aukšte. Globaliai susirūpinusios moters aukštakulnių batelių aidas kiaurai smelkė pelėsiais ir katinų šlapimu dvelkiančią laiptinę.

2010 m. lapkričio 4 d., ketvirtadienis

Palikite vaikams vaikystę!

Neišsipildžiusių tėvų tuštybių ir kruopščiai slepiamų kompleksų „prifarširuoti“ vaikai. Nuo mažumės visomis pajėgomis programuojami tapti „laimingo gyvenimo“ barškučiais. Pasiklydusių suaugusiųjų projekcijos, nuosavybės teisėmis saistomos ir valdomos marionetės. Agresyvia puikybe putojančios talentų puotos, nuo cirko dresūros dvoko pavargęs miestas. Motina, svajojanti apie dukrą-manekenę – dieviškos žmogaus prigimties kraštutinis sudaiktinimas? Ar tai ne tas pats, jei svajočiau, jog mano sūnus taptų, pavyzdžiui, foteliu? Eurovizijos vaikai. Su stipriai prie veidų klijuojamomis koketiškumo, sterviškumo, moralinės prostitucijos kaukėmis.

2010 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

Kapinių sargas

Mano miestas pasaulio pasieny –
Čia nebūna transporto spūsčių,
Aš įteiksiu jums vizą į slėnį,
Kur pasai negalioja gyvų.

Čia policija – žemės ramybė,
Areštuota triukšminga dvasia,
Jai gresia (nes trūko kantrybė)
Tylos baudžiamoji byla.

2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Galynėjimaisi

Kartais gali pasirodyti, jog galynėjimasis protais yra kur kas kilnesnis ir tauresnis dalykas nei galynėjimasis praktiškai pri(si)taikytais plastinės chirurgijos laimėjimais. Tačiau tiek viena, tiek kita dažnai yra vienas ir tas pats, susaistyta tuštybės ir puikybės priklausomybių grandinėmis.

Įsiteikimo masėms principas

Draugas Vilius atsiuntė štai ką:

Labai teisingai, žaismingai bei ironiškai atspindėtas įsiteikimo masėms principas ir visos su tuo susijusios pasekmės.
Griežtai uždraudė žiūrėti vaikams.



2010 m. spalio 26 d., antradienis

Perlų skrynelė (11)

Visi dalykai atsiranda ir išnyksta, o atsiradę tarsi pradeda būti ir auga, kad tobulėtų, o tapę tobuli, sensta ir žūsta; ir nors ne viskas sensta, viskas žūsta. Taigi kai atsiranda ir siekia būti, kuo greičiau auga, kad būtų, tuo labiau skuba, kad nebūtų. Toks yra jų buvimo būdas. Tokį jiems davei, nes jie yra dalis dalykų, kurie neegzistuoja visi kartu, bet vieni išeidami, o kiti ateidami jie veikia kaip visuma, kurios dalys yra. Štai taip atsiranda ir mūsų kalba, susidedanti iš atskirų garsų. Nesusidarytų kalbos visuma, jeigu vienas, anksčiau skambėjęs žodis nepasitrauktų, kad ateitų kitas.

Aurelijus Augustinas „Išpažinimai“

2010 m. spalio 23 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (10)

Štai tavo akivaizdoje, mano Dieve, aš gyvai prisimenu savo dvasios būseną. Vienas aš nebūčiau padaręs tos vagystės, kurioje man patiko ne tai, ką vogiau, o pati vagystė; vienam vogti man nebūtų patikę, nebūčiau to padaręs. O nedraugiška draugystė, nepastebimas dvasios sugedimas, troškimas kenkti vardan juoko ir išdykavimo, noras padaryti kitam žalą, nesiekiant sau naudos, be jokio troškimo atkeršyti, o tik tam, kad kažkas sako: „Eikime, padarykime“, ir gėda nebūti begėdžiu.

Aurelijus Augustinas, „Išpažinimai“.

2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Monis, Laisvonis ir Prusius (dideliems vaikams)

Gyveno kartą Monis ir Laisvonis. Monis labai mylėjo pinigus, o Laisvonis – oranžinį katiną Prusių itin suplotu veiduku, labai panašiu į protingo profesoriaus snukį (akinių tik tetrūko). Prusius buvo ne šiaip sau katinas, bet neregėtai išprusęs bei talentingas pilvūzas, rydavęs ne kokius nors paukštukus ar pelytes, o visą po veiduku pasitaikiusią „kultūrinę“ spaudą. Kadangi šis pasakojimas labiau skirtas Moniui ir Laisvoniui, tai palikime kol kas Prusių ramybėje... Pažiūrėkite, kaip prasmingai jis įsnūdo supamajame krėsle tik ką sudorojęs keletą „Kultūrizmo barų“ ir nuo vakar pasilikusius „Ataušusių atėnų“ likučius!

2010 m. spalio 16 d., šeštadienis

Kiaulpienės šaknis

Padėklas lūžo nuo dailiausių egzotiškų vaisių, kurie čionai buvo visai ne
egzotiški, o tiesiog brutaliai kasdieniški. Ananasas kažkuo priminė tobulą
vazoninę gėlę, lygiažieviai darniai susiglaudę bananai tarsi simbolizavo
niekados nesibaigsiančią (?) jaunystę ir pusiaujo ramybe dvelkiančią kūno bei
minties santaiką. Žaliaskruosčiai avokadai, kaip žindyvės krūtys sunkūs kokoso
riešutai, ūsuotų šarvų gniaužtais saugantys neregėtame baltume tyvuliuojančius
mįslingo gyvenimo syvus. Pastebėtos dar kelios kitos nepažįstamos gėrybės, kurių
pavadinimų greičiausiai nerastumei nei visaaprėpiančioje lotynų kalboje, nei
tarptautinių žodžių žodyne.

2010 m. spalio 15 d., penktadienis

Sužvėrėjusios tulpės

Aš be namo,
Be batų
Ateinu pas tave...
Jei gali,
Pavaišink
Mane arbata - - -
Mano pamatas –
Vieškelių lipniosios dulkės,
O pastogė –
Laukinės
Sužvėrėjusios tulpės.


2010 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (9)


/…/ Mes pamažu, bet nesulaikomai artinamės į sotumo, ramybės ir gerovės tarpsnį, tačiau tuo pačiu į nelaisvės, neapsisprendimo ir nesavos sąžinės laiką. Milijonai sudeda savo laisvę, savo garbę ir savo sąžinę po juos pasotinusių žmonių kojomis. Jie pasidaro ramūs ir laimingi. Tačiau tuo pačiu jie išsižada aukštesnio gyvenimo, išsižada teisybės alkio, kuris vienintelis padaro žmogų laisvą ir kuris vienintelis jį iškelia viršum gyvulio. /…/

A.Maceina „Didysis inkvizitorius“

Išeitis

Vienintelis išties gelbstintis dalykas gyvenimo rutinoje ir sunkumuose įklimpusiam žmogui yra galimybė bent trumpam išeiti iš savęs paties. Bent iš dalies pabandyti pamatyti save, artimuosius ir visą kasdienę aplinką taip, kaip ją regi Tas, kuris yra nekintanti Amžinoji Meilė.

2010 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis

Perlų skrynelė (8)

Inkvizitorius gerai suprato šitą dėsnį ir todėl žinojo, kad kol žmonėse bus gyvas teisybės alkis bei troškulys, tol duona jų nepasotins, tol jie bus amžinai alkani, neramūs, neklusnūs ir maištingi. Reikia išnaikinti šitą aukštesnio turinio alkį. Reikia padaryti, kad žmonės alktų tiktai duonos, kad jie būtų gyvi tiktai duona, kad teisybė virstų jiems tik svajone, kuri kartais švysteli tarsi tolimas žiburėlis, bet nebevilioja ir nebedegina.

2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Sudėtingumo paprastumas ir paprastumo sudėtingumas

Kuo labiau aptemę rašančiojo širdis ir protas, tuo tekstas klampesnis, blausesnis, neaiškesnis. Neretai gaivališkai išlaisvintas EGO-šėtonas ima savo kirveliu kapoti, darkyti, niekinti žodžius. Dar dažniau tai vadinama originalia, drąsia, novatoriška, net „transcendentine“ (!) kūryba, už kurią medalius iš pradžių pats sau ima kabintis kalbos niekintojas (paskui žvangučiais jį apsagsto dar ir „kūrybos ekspertai“), kuriam beveik neįmanoma išaiškinti jog toks taškymasis – blogiau už pedofiliją.

2010 m. rugsėjo 12 d., sekmadienis

Perlų skrynelė (7)

/.../ žmogus-vergas atsisako savo laisvės laimės dėliai. Laimė yra tasai pagrindinis noras, kuris stumia vergą paneigti savo laisvę. Maištininkas trokšta būti laisvas. Vergas trokšta būti laimingas. Maištininkas laimę aukoja dėl laisvės. Jis gali būti greičiau nelaimingas savo laisvėje, negu nelaisvas savo laimėje. Tuo tarpu vergas elgiasi priešingai. Jis sutinka būti greičiau nelaisvas savo laimėje, negu nelaimingas savo laisvėje.

2010 m. rugsėjo 3 d., penktadienis

Kur tik bepasisuksi

Dardu, kratausi karietoje, botago kirčiai tik šykšt, šykšt ir galvoju: kodėl aš toks pasakiškai turtingas? Jei visi šie pasakiški turtai priklausytų tik man, iš manęs greičiausiai teliktų vien sūris arba žmogaus sultys.

2010 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Nevandens atminimui

- - -

man patinka patikti be skonio
ir lietaus pasiklydusio laukiu
kai meluoja rugsėjis nuobodų
vakarėjantį užmiesčio jauką
ir namai susipynę be žodžių
susigėdę prieš svetimą ranką
mano kiemsargio veidas beodis
o švelnumas ne glosto bet tranko
o liūdnumas ne šildo bet migdo
pastoralinį greitkelio kursą
be perono be rankų tranzito
šoksim miegantį tango užburtą
kai scenarijus aktorius gena
vis tolyn nuo stoties labirintų
o naktis tarp vagonų kūrena
paskutinę išvykstančių viltį
kol patinka patikti be gėdos
ir rudens vasarėjančio laukti
o rugsėjis meluoja nuobodžią
pasiklydusią perkėloj lemtį

(„Skrenda gervės“, Vandis Chamrovski)

2010 m. rugpjūčio 25 d., trečiadienis

Perlų skrynelė (6)

/.../ laisvė yra vienintelis pagrindas žmogui santykiauti su Dievu, vadinasi, turėti religiją. Jeigu Dievas žmogų sukūrė laisvą, tai ne tam, kad paskui jį priverstų į Jį tikėti, Jį garbinti ir Jį mylėti. Religijoje žmogus stovi priešais Dievą kaip asmuo prieš Asmenį. Religinis santykis nėra santykis priežasties ir padarinio, bet dviejų konkrečių ir gyvų asmenybių.

2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Dorotėja

Atėjo į pasaulį mūsų Dorotėja –
Dievo dovana
Atėjo
Į pasaulį
Mūsų Dorotėja –
Dievo dovana
Atėjo...
...į Pasaulį...

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Veido knyga

Iš to kaimo autobusas į rajono centrą (ir atgal!) važiuodavo... Taip, važiuodavo... vieną kartą per mėnesį. Pirmąjį mėnesio pirmadienį. Tai net buvo visai ne autobusas, o tikrų tikriausias... „krepšas“, kaip pasakytų mano dėdė. Štai šiame į visas puses išsibarsčiusių keliolika apylinkės kaimų pravažiuojančiame „krepše“ ir vykdavo visa socializacija. Reikėtų sakyti ne „pravažiuojančiame“, o „pradundančiame“. „Krepšas“ šiuo atveju irgi itin tinka, nes žmonės vieni kitiems bent keliasdešimt minučių tapdavo artimi tarsi vieno likimo grybai nedidelėje pintinėje. Keliasdešimt minučių interaktyvios akistatos per mėnesį (skamba beveik kaip gydytojo receptas!). Čia galėdavai sužinoti labai daug (savotiška veidaknygė?!): ties kuriuo meldu sukinėjasi gerokai ištysusi lydekaitė, po kuria samana slapstosi pirmasis sezono baravykas ir kiek dantų dar liko jau keturiasdešimt trejus metus iš stikliuko (iš stiklainio?) niekaip neišsikapanojančio atlapaširdžio eigulio Prudencijaus Barsuko srėbtuvėje.

2010 m. liepos 27 d., antradienis

Senas nuotraukų albumas

Atverstas senas nuotraukų albumas
Priešais akis papilkusias nuo laiko,
Stebėtinai tikslingas įstabumas,
Kurį trumpa akimirka sulaiko.

2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Mandagus įžūlumas arba pamąstymai Paūliuose

Įžūlumas save teigia labai subtiliai. Įžūlumas anaiptol nėra tiesmukai įžūlus. Aišku, dažnai jis būna patylomis susireikšminęs. „Aš esu pagrindinis gyvenimo variklis ir esminė ašis“ – nepaliaujamai dilgčioja venose subtilusis. Įžūlumas mėgsta persirenginėti (kaip Vytautas Didysis). Dailūs mandagumo rūbai ir demonstratyvus linksėjimas į taktą. Jis itin stengiasi susikurti teigiamą nuomonę apie save ir įsivaizduoja turįs unikalią tobulą klausą. Taktiškojo įžūlumo taktika. „Man reikia sukaupti pakankamai įžūlumo, kad pajėgčiau eilinį kartą iš naujo kabintis į šį gyvenimą, kad ir vėl atrasčiau materialios atspirties taškus...“. Iš dailių kobros kiaušinių besiritanti saviįtaiga. Įsitvirtinti, įsisiurbti, užgyventi „plačia koja“ kaip sako rusai. „Plačių kojų“ šuoliai, išsiaurėjantys iki dvasinės žlugties kanaliūkščių arba išplatėjantys iki pasyvių Mirties užtvankų.

Laiškas kalendoriui (Skiriu šviesios atminties I.Š.)

Mielas kalendoriau,

Ką tu man pasiūlysi šiandien? Galimybę persiversti į kitą dieną, į kitą kurį nors tarptautinį paminėjimą? O gal išrausi kokia nors valstybine švente, lyg elektrinė spiralė užvirsi gyvenimo prozoje besikapanojančių gyventojų kraują?

2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Perlų skrynelė (5)

O vis dėlto niekuo nerizikuoti reiškia nieko nepasiekti. Mūsų gyvenime bailumas nesiejamas vien su materialinėmis vertybėmis, ant kurių sėdime kaip višta ant kiaušinių, išperėdama ką nors arba nieko! Tai tinka visam mūsų būviui, iš tikrųjų – pačiam mūsų gyvenimui. Norėdami išvengti bet kokių nuostolių, mes pasislepiame dramblio kaulo bokšte, užblokuojame protą, sukaustome vaizduotę, sulėtiname širdį, daromės kiek įmanoma šaltesni, nes visų labiausiai bijomės skausmo, žaizdos, geriausiu atveju tampame lyg maži jūros gyvūnėliai – trapūs ir pažeidžiami, užsiauginę kietą lukštą, kuris saugo, bet ir įkalina nepralaužiamuose lėtai žudančiuose šarvuose. Tik rizika ir pavojai dera su gyvenimu.

Anthony Bloom „Dvasinė kelionė“

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Miesto poezijos grumstai

Tenai, kur miesto
Šaligatviais
Šunkeliai
Vizgina uodegas,
Kur kava apsiblaususios
Damos su pudeliais
Retkarčiais sužaidžia šaškėmis,
Tenai, kur vyrai,
Išmesti pro duris
(nes kazino juk neturi langų?)
Baloje konstatuoja
Fizinį (dvasinį?)
Savo bankrotą.

2010 m. gegužės 16 d., sekmadienis

Perlų skrynelė (4)

„Niekada nesakykite, kad Dievas yra teisingas; jeigu taip būtų, jūs būtumėte pragare. Pasikliaukite jo neteisingumu, kuris yra gailestingumas, meilė ir atlaidumas“.

Šv. Izaokas Siras

2010 m. gegužės 15 d., šeštadienis

Karas, tiltai, užmačios ir vagys

Juk žinau, jei asfaltas
Turėjo teisę
Sustingti į kelią,
O tiltai - iš kranto į krantą
Perkelti paštą ir pieną
(net karo metu, kai iš jų
dažniausiai nelikdavo nieko),
Žinau,
Kad turėjo taip būti,
Reikėjo…
Juk tokios tokelės,
Užmačios tokios - - -

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Perlų skrynelė (3)

Dažniau, negu mes įsivaizduojame, manoma, kad mylėti vienus žmones reiškia atmesti kitus. Dėl savo širdžių siaurumo arba dėl lojalumo saviesiems mes jaučiame pareigą nekęsti jų priešų, bet tai ne krikščioniška meilė – netgi ne žmogiška.

Anthony Bloom „Dvasinė kelionė“





Dundėjimas

Jis negalėjo prisiminti, kurią akimirką visa tai prasidėjo. Ausyse staiga ėmė kurtinamai ūžti ir stulbinamai dundėti, tarsi tūkstančiai laukinių arklių negailestingomis kanopomis tryptų kruvinais žolės gabalais plyštančią žemę. Tarsi tūkstančiai reaktyvinių lėktuvų variklių negailestingai gaustų kukliame bendrabučio kambarėlyje.

Pagrindinė klaida

Pagrindinė jūsų –
Suaugusiųjų –
Klaida
Yra ta,
Jog manydami
Esą suaugę,
Jūs
Daugiau
Nebeaugate, –
Pagalvojo trimetis Elijas,
Netyčiom išsitiesęs
Dangop nusidriekusios
Pušies
Šešėlyje.

2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

2010 m. gegužės 12 d., trečiadienis

Prototipinė pienė

Iš žemės kraujo
Juodžemio spąstų
Iš etaloninės druskos
Sąstingio jungo
Kartėjančiu stiebu
Lyg kopėčiom
Kopianti Saulėn
Pirmoji
Iš tikro pirmoji
Prototipinė pienė

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Imperijos laikrodininkas


Imperija, kaip ir pridera imperijai, driekėsi nuo jūros iki jūros. Ją valdė griežtas, bet teisingas imperatorius. Iš protėvių jis paveldėjo laikrodį. Niekuo neypatingą, paprastos konstrukcijos, nesudėtingo mechanizmo delno didumo prisukamą laikrodį.

2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Auksinė formulė

Nors toji šalis buvo pasakiškai žavi, visai ne dėl to į ją traukė virtinės turistų iš visos senutėlės Europos ir net iš už griausmingojo Atlanto. Nedidelė, bet graži kaip nesibaigianti vaikystės pasaka.

Perlų skrynelė (2)

/.../
- A, štai kas! Ne aš tik norėjau pasakyti „dievaži“ ar panašiai. Tai turėjau omeny. Tai yra… norėjau tai nutapyti!
- Tavimi dėtas, dabar tuo nesirūpinčiau.
- Klausyk, argi nebus leista ir toliau tapyti?
- Pirmiausia reikia žiūrėti.

2010 m. gegužės 4 d., antradienis

Poeto Lie - Žuvis

Poeto liežuvis. Язык поэта. Ne ką mažiau turi teisių būti išvirtas, nei kiaulės... liežuvis. Delikatesinis poeto liežuvis subtiliems meno valgytojams-gurmanams ir virškintojams. Išvirtas apgailėtinai susireikšminusios bohemos sultyse. Gardus ir minkštas poeto liežuvis. Be kaulų. Nesibaigiantys „prasmingi“ įvaizdžiai nemėgsta kaulų. Kuo toliau nuo Dievo, tuo daugiau „prasmių“, neįkandamų bedančiams vaikams. Vaikams, kurių širdžių kraujagyslės kol kas dar netapo marionečių virvelėmis.

Maldos kambarėlis

Nuo protėvių maldų
Maldaknygių sulipę lapai,
O pirštų antspauduos
Tebeplaka dar širdys,
Atrodo viskas buvo
Lyg ir vakar - - -

2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis

Perlų skrynelė (1)

/…/ Ne šlovę, o ne! Bet tai, ką aš vadinu amžinybe. Tikintieji tai vadina dievo karalyste. Aš manau, mes žmonės, mes visi, reiklesnieji, pažįstantys ilgesį, turintys vienu matmeniu daugiau, mes visiškai negalėtume gyventi, jei, be šio pasaulio oro, nebūtų dar ir kito oro, jei, be laiko, neegzistuotų dar ir amžinybė, o ji ir yra tikrumo karalystė.

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Tyliai

Ti - - ti - - ti - -
Tyliai - - -

Ant pirštų galiukų.

Svarbu neišgąsdint vagies.

Juk triukšmo ir taip iki soties.

2010 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Nelogiškas žmogus

Logiškai mąstančių žmonių pasaulyje gyveno vienas nelogiškas žmogus. Be abejo, tokių buvo kur kas daugiau, tačiau mus domina būtent šis, kadangi jis greičiausiai iki šiol tebesėdi ant taburetės kažkur netolimoje kaimynystėje. Pats žodžių junginys nelogiškas žmogus truputį nelogiškas, bet mūsų herojaus (?) mąstymo būdas ir net povyza sufleravo būtent tokį apibūdinimą, kuris ilgainiui tapo nepakeičiama ir logiška pravarde, prieš kurią visiškai nublanko vardas, pavardė ir kiti asmens duomenys.

2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Kultūristas


Ant tiesmukai juostuoto čiužinio tyso filosofiškai sustingęs kultūristas ir kontempliatyviai bando įsisavinti paskutinį sultingąjį kibiną su aviena. Jis jau šiek tiek įklimpęs į tobulo skonio nirvaną, tik raumenys, kaip ežero paviršius kartkartėmis suraibuliuojantys, liudija kultūristo priklausymą žemiškajai sferai.

2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Iškalbinga antkapių tyla

Švelniai tariant, Rytis jau buvo nebejaunas. Šmaikštus ir iškalbingas plunksnos mylėtojas galėtų drąsiai brūkštelėti tokius žodžius: „Ryčio saulė pamažu leidosi vakarop“. Jis, be abejo, būtų teisus, nes vos žvilgtelėjęs į ilgą pieno baltumo Ryčio barzdą bei žydinčius žilus plaukus, kurie beveik siekė žemę, galėjai įsitikinti, kad iškalbingas plunksnos mylėtojas nemeluoja.

2010 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Klausimas gulbei

Tuo metu jau buvau šiek tiek pramokęs gulbių kalbos, todėl ir paklausiau: „Gulbe, tavo kaklas beveik kaip klaustukas mano egzistencinių paieškų, nuolatinės vidinės nerimasties akligatviuos, užakusiose savimonės kūdrose, kur nesibaigianti baimė kunkuliuodama kvarkia karnavališkomis varlių gerklėmis... Kaip baltas paskutinės vilties klaustukas, neuždarantis jokiuose galutiniuose teiginiuose, atsakymuose, proklamacijose, šūksniuose...

2010 m. balandžio 4 d., sekmadienis

Šviesos misterija

Kai langas įformina šviesą
Regimumo lankais, puslankiais
Ir aureolėm...
Iš amžių tranšėjų,
Iš metų maniežų
Išnyra pavasariai,
Buvę prieš protėvių protėvius,
Kaip gimnastiškai
Lanksčiai
Jie moka atgimti
Kaskart kitokie
Ir susieti viską
Į VIENĮ!