Iš nematomo žmogaus užrašų (11). Ruduo polietileniniame maiše.

Prikulkite mane grėbliu, niekaip negaliu prisiminti, kodėl tą šaltą rugsėjo pabaigos rytą dar pusiau snausdamas slapsčiausi už didelio akmens. Ne, tai nebuvo eilinis kapinių paminklas, o tiesiog paprasčiausias akmuo – be jokių įsipareigojimų, be jokių užrašų, be jokio skausmo bei pareigos metų metus praeiviams byloti apie kažkada šioje Žemėje gyvenusį žmogų. Akmuo. Ore tvyrojo tokia tyla, kokia ir galėjo tvyroti tokiu metu tokioje vietoje. Ant kapaviečių be garso krito savojo skrydžio akimirkos sulaukę medžių lapai ir lyg ryškios laiko adatos smigo į išburkusią žemę – nuo kančių pajuodusią būties adatinę.

Kažkur giliai paduose jaučiau, jog tai nebuvo skrydis į vieną pusę. Jie, spalvingieji išdžiūvusių Gyvybės upių simboliai, įkaitusias šakas vos nusmelkus pirmam pavasario lietui, vaiskia žaluma ir vėl iš vidaus išspirs langines į amžinąją atgimimo viltį. Vadinasi, tai buvo skrydis į abi puses – tenais ir atgal.

Staiga subtiliai rudens papuoštą neseniai palaidoto jauno poeto kapą ėmė intensyviai kasyti... grubus grėblys. Nė nepastebėjau, iš kurios pusės dantėtasis taip netikėtai išniro, tik supratau, kad ankstyvasis kapų tvarkytojas labai skubėjo. Jis maždaug per pusantros minutės į krūvą suvarė visus po grėbliu pakliuvusius lapus, čaižiai išskleidė didelį juodą polietileninį maišą ir į jį nedelsdamas subruko devalvuotąją rudens valiutą. Maišą nutėškė į šoną, šalia akmens, už kurio aš ir tūnojau. Tuomet į apnuogintą žemę įsmeigė baltą plastmasinį gvazdiką bei... degančios žvakės imitaciją.

Išgirdau, kaip jo veidu nuslydo palengvėjimo šypsnys. Taip, ne pamačiau, o išgirdau, nes ankstyvasis kapų tvarkytojas stovėjo nugara į mane ir žvelgė į medinį kryžių, ant kurio kabėjo lentelė su užrašu: „Svajūnas Šaknenis. 2047-2069. Jau turbūt... Poetas“. Prisipažinsiu, ne kartą kapinėse esu matęs šungrybių, tačiau raudonikių (!)... tikrai tokiose vietose niekada neteko regėti. O štai prie kryžiaus į pilką rugsėjo pabaigos rytą savo įraudusias galvas kėlė du sveikut sveikutėliai raudonkepuriai! To nepastebėti negalėjo ir ankstyvasis kapų tvarkytojas, kuris nė kiek nesutrikęs iš savo apdarų užkulisių išsitraukė sulenkiamą peiliuką, mikliai atlenkė jį ir, švelniai priartėjęs prie grybų-išsišokėlių, ties žeme dailiai nupjovė juos bei atsargiai įsidėjo į vidinę lietpalčio kišenę.

- - -

Gerai, kad žmogus praktiškas pasitaikė! Dabar jis turbūt jau verda kvapnią grybų sultiniu pagardintą raudonikių sriubą su grietine, o aš tebestoviu prie paprasto akmens, nebesislapstau... Be jokių įsipareigojimų, be jokių užrašų, be jokio skausmo... Medžių lapai ir vėl svaigulingai gula ant vienišų kapaviečių – krenta, krenta, krenta, vos girdimai tarpusavyje kuždėdamiesi: „Tenais ir atgal, tenais ir atgal, tenais ir atgal...“. Dirbtiniam baltam gvazdikui nė motais pirmosios gresiančios šalnos. Degančios žvakės imitacijos niekada neužpūs net ir labai įsiutęs lapkričio vėjas. „Tenais ir atgal, tenais ir atgal, tenais ir atgal...“.

O greta paprasto akmens juodame polietileniniame maiše... tyliai verkia - - - Ruduo.

Nerijus Laurinavičius,

                  2012 05 08