2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Barzdota išmintis

Prieš išvesdamas į darželį rengiu dukrą, o ji paliečia man smakrą ir sako:
-          Ir tau auga barzda kaip Tomui...
-          Neauga man barzda, – atsakau aš.
-          Auga, auga, – nenusileidžia ji, – reikia palaistyti ir augs.
-          O kuo palaistyti?
-          Laistytuvu! – kaip savaime suprantamą dalyką dėsto keturmetė Dorotėja.

N.L. 2014-12-09.

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.


Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.
- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.
Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs, niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir bankrutavusios gamyklos mišiniu.
Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties žmogumi.
Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn. Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba fizikos. Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...
O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko, o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.

- - -

Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.

Nerijus Laurinavičius
2014-11-14.

2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Baltos uogos

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,
Vadinasi, į pievą grįš žiema?
Kol debesys tarpusavyje niurkės,
Širdin lašėjo lapkričio smala...
Aš – duobkasio ir šachtininko brolis,
Beveik kaip prisukamas žemės kurmis.
Kur dingo tas pavasarinis tolis
Ir kiek naktis dar savo syvais gundys?
Aš – požeminio miesto dirigentas,
Iš penklinių išaudžiantis tinklus,
Vėl liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,
Bet gal viena žiopla nata įklius?
Girdžiu, jau girgžda senio gruodžio kaulai,
Lėtai pražyla gaivios pievų sruogos,
Iš tunelio išnyru dienai naujai,
O krūmuos spindi baltos baltos uogos.
Išspausk jų turinį į mano kraują!

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...

Nerijus Laurinavičius
2014-11-08

2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Segtukai

Įsisegiau į širdį
Šuns geras akis
Ir žiūriu į pasaulį –
Gal kas nors pakis?
Bet visa lekia, skuba
Kojon koja...
Pasaulis piktas
Kandžiojas ir loja.

Nerijus Laurinavičius
2014-10-22

2014 m. spalio 14 d., antradienis

Gatvės muzikanto užrašai (1). Kunigaikštis.


Gatvė yra akademija. Gatvė yra muzika. Gatvė yra kelias. Kelias į praeinantį žmogų, kelias į save, kelias į bažnyčios varpų gaudesį, į langų ir balkonų skliautų mąslumą, į stikluose atsispindintį bei juose besigrožintį vakarą. Ypač jei tai yra Pilies gatvė, ypač jei tai yra nežinia kur prasidedantis ir niekada nesibaigiantis Vilnius.
Aš esu Pilies gatvės muzikantas ir visai nesigėdiju šios pilietybės. Atvirkščiai. Tai yra garbinga atsakinga pareiga. Mano žmona taip pat yra gatvės muzikantė-dainininkė ir abu vaikai... „Ir tėvelis, ir mama, ir, žodžiu, visa šeima“, – kažkada taip Kostas Kubilinskas viename eilėraštyje kalbėjo apie kosmonautų šeimą. Mes irgi tam tikra prasme esame kosmonautai, nes tyrinėjame erdves, žmonių akis ir jų sielas. Tokia mūsų kasdienybė, toksai mikrokosmosas, į kurį staugia ir kurį spardo makropasaulis; veja, veja, veja... O mes niekur nejudame, tarsi upės tėkmėje tarp lūžusio medžio šakų įstrigęs butelis, kurio kakleliu groja absoliučią klausą paveldėjęs vėjas.

2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Žodis ir dešra

Jis žodį degantį jiems nešė visados,
Bet abejingai miniai amžiais tereikės
Vien kaspinų, trimitų, klounų ir... dešros.

N.L., 2014-08-28.

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Gyvenimo viešnamis


„Reikia mokėti save parduoti“, „Jūs neteisingai save parduodate“, „Jūs ne ten ir ne tuo metu save parduodate“, „Jūs ne tiems, kam reikia save parduodate“ – nuolat vapa gyvenimu užtikrinti specialistai – prakutę verslininkai, strateguotojai, darbuotojų atrankos agentūros… Tai kaip čia išeina – visas gyvenimas yra didžiulis VIEŠNAMIS? Aš parduodu save tau, tu parduodi save kitam, paskui aš irgi parduodu save kitam, tu save – dar kitam, paskui perki, perki, perki, kol galiausiai užsilenki, nes viskas nebeįdomu ir nebeturi prasmės, tavo vaikai sėkmingai arba mažiau sėkmingai parduoda save toliau, nes juos nuo pat pirmų mokslo metų mokyklinės (vėliau universitetinės) staklės visam tam ruošia, ruošia, ruošia… O gal galima kaip nors be viso šito? Gal vietoje PARSIDAVIMO galima būtų dažniau vartoti ŽMOGUS-ŽMOGUI sąvoką? „Kvailys, taip nebūna, toks gyvenimas, iliuzijos, niekur nesidėsi…“, – jau girdžiu nustebusiųjų specialistų drąsius priekaištus. Bet visgi, ar galima bent kiek kitaip? Galiu bent šiandien aš niekam neparsiduoti, nieko nepirkti, o tiesiog pasikviesti Tave į svečius, užplikyti imbierų arbatos su medumi, ir mes sėdėsime medinio namuko terasoje visą vakarą žiūrėdami į saldžiai kartų ūkanotą rudens tolį, klausydami kaip atsidūsta išskrendantys paukščiai, klausydami, kaip aimanuoja obuoliai, skaudžiai susimušdami kaktas į Nebūtimi jau garuojančią sodo žemę… Galiu šiandien aš uždaryti Gyvenimo viešnamį?

2014-08-27 Nerijus Laurinavičius.

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Apsivartojusios karvės

Beveik ketverių Dorotėja nuo Seredžiaus Palemono kalno žiūri į šlaituose gulinčias karves ir sako: „Mama, žiūrėk, karvės apsivartojusios!“ (turi omenyje, kad apvirtusios). 

N.L.
2014 liepa.

Sesute, krenta obuoliai…

Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Susmuks materijos kampai
Kaip uodas, lekiantis į dagtį.
Sesute, krenta obuoliai!
It sagos iš Visatos švarko,
Nebesučiups turbūt gandrai –
Tik bumpt, ir jie išskris iš karto.
Sesute, krenta obuoliai!
O kai kurie rūke pakimba
Ir laša rudeniu lėtai,
Paskui ant jų, žiūrėk, jau sninga…
Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Trupu į Nebūtį mąsliai –
Ar dar pavyks iš TEN parkakti?..
Sesute, krenta obuoliai…

Nerijus Laurinavičius
2014 08 19.

2014 m. liepos 4 d., penktadienis

„Ratas sukasi“ Vilniuje

Liepos 5 d. Vilniuje režisierės Jolantos Kazlauskienės ir jos teatro grupės kompozicija „Ratas sukasi“ pagal Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) eiles ir muziką:

12.45 val. – Bernardinų sodo scenoje;
16-16.15 val. – Katedros aikštės scenoje.

Ledkalnis
2014 07 04.

2014 m. birželio 24 d., antradienis

Keistas žmogus

Vairuoju automobilį it styga tiesia Liepkalnio gatve centro link, ir staiga iš mašinos galo pasigirsta beveik ketverių dukros Dorotėjos klausimas:
- Tėti, o čia Ramunių gatvė?
- Ne, – atsakau, – čia Liepkalnio gatvė.
- O iš kur tu žinai?
- Iš galvos...
- Tai ką, tu keistas žmogus? – pasitikslina mergaitė.

N.L.
2014 06 23

2014 m. birželio 14 d., šeštadienis

Žvejys

Kas vėjo šukomis šukuoja meldus,
Kas baugiai šiaušia ežero bangas?
Kai gulbė tyliai tyliai pasimeldus
Irias… į vakaro tamsias rankas.

Tai pats brangiausias trumpas mano metas,
Prieš plūdei dingstant staigiai iš akių.
Pasaulis šitas kaip yra sutvertas,
Vėl tą akimirksnį tarytum suprantu…

Bet tai supratęs nejučia pamiršiu,
Nes toks žinojimas ne žvejui skirtas?
Užsnūdęs valtyje žuvim pavirsiu,
Gyvenimas ar aš truputį girtas?

Aš – ne čigonas, nevagiu arklių,
Tačiau gal nuvarysiu laumės žirgą,
Štai laumžirgiu tarp meldų vėl sklendžiu,
O akyse saulėlydis jau mirga.

Nerijus Laurinavičius
2014 06 14.

2014 m. birželio 10 d., antradienis

Gatvės muzikantas


Kai vakaras lėtai aplaižo miestą,
Praeivių kojas atriša širdis.
Tepu melodijas tarytum sviestą,
Todėl slidus toks gatvių grindinys.

Pr. Aš senas šlubas gatvės muzikantas,
Šokdinantis tarpuvarčių kates.
Profesorius šešėlių ir studentas,
Gal kas kaštoną skrybėlėn įmes?

Monetos žvanga tartum plyštų
Tos susikaustymo grandinės,
Kad muzika, daina išslystų
Iš naktimi alsuojančios krūtinės.

2014 m. birželio 8 d., sekmadienis

Neišsemiama karvė

(Iš nugirsto vaikų pokalbio)

Važiuojant automobiliu Elijas (7,5 m.) sako sesei Dorotėjai (beveik 4 m.):

- Sese, būtų gerai turėti... karvę. Tuomet nereikėtų eiti į „Maximą“ pirkti pieno. Galėtume iš karvės išsisemti...

N.L.
2014 06 07

2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) poezijos pavasaris Kudirkos aikštėje

„Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji kultūra“ poeto Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) ir žurnalisto Marijaus Gailiaus eksperimentas Vinco Kudirkos aikštėje, Vilniuje. Poezijos pavasaris savaip. Nerijus Laurinavičius skaito savo eiles parkinėjantiems žmonėms ir net pačiam... Lietuvos kultūros ministrui Šarūnui Biručiui. Eksperimente dalyvauti sutikę parko lankytojai buvo apdovanoti Nerijaus Laurinavičiaus poezijos knygomis „Spengia tylos kamertonai“. Laidos įrašas čia:
Malonaus klausymo!
Ledkalnis
2014 05 29.

Pasirodo, ir orą galima...

7,5 metų Elijas žiūri kaip mama lygina rūbus. Lygintuvui imant kaisti, įsižiebia raudona lemputė. Elijas klausia:
- Mama, o kodėl ta lemputė užsidegė?
Tačiau nelaukdamas jokio atsakymo pats padaro išvadą:
- Aaaa, žinau, tu lygintuve orą uždusinai!

Pasirodo, ir orą galima... uždusinti.

N.L., 2014 06 01.

Sveikinimai dangui tėvo dienos proga

Tėvo dienos proga sakau vaikams:
- Jeigu nėra mamos, tai nėra ir vaikų, o jei nėra tėčio, tai nėra nei vaikų, nei filiosofijos (-io šiame žodyje – sąmoningai).
O septynerių su puse sūnus Elijas rėžia:
- Tada reikia sveikinti dangų!

2014 06 01
Tėvo diena.

2014 m. gegužės 18 d., sekmadienis

Augimas

Elijas (7 m.) įsitaisęs antrajame lovos aukšte prieš užmigdamas svarsto: „Tėti, o kodėl aš nematau, kaip aš augu? Norėčiau, kad būtų du Elijai. Tuomet vienas pakiltų į dangų ir matytų, kaip kitas auga…“ Štai taip.

N.L. 2014-05-18

2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Reliatyvumas


Aš esu tavo praeinamumo
Liudininkas.
Kaip pasiliekantis suoliukas
Vakaro gelmėj - - -
Ta paskutinė sniego gniūžtė,
Suspausta į prasmę,
Netrukus išvarvėsiančią
Šviesiausio meto link.

Aš – tavo išlikimo veidrodis
Ir tavo žvakės siūlas,
Trumpėjantis, trumpėjan –
tis - -
Į nepasiekiamas erdves.

Tad prieš kiekvieną Asmenį
Nusilenkiu
Tartum prieš rytą,
Nes kaip kitaip
Įmanoma
Ateit į Žmogų?

Ir tu žinai, tikrai žinai,
Kad renginiai praeina - - -
Tik amžiams pasilieka
Aukščiausio –
Jo
Šlovė.

Nerijus Laurinavičius
2014 04 12
Tauragė

2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Krymo klausimas – išspręstas


Pilies gatvėje sutikome kunigaikštį Vildaugą. Jis pamatęs mus persimetė iš vienos gatvės pusės į kitą, tada priešais žmoną atsiklaupė ant kelių ir bučiuodamas ranką ėmė sveikinti su kovo 8-ąja. „Gal su kovo 11-ąja?“, – mėginau šiek tiek paprovokuoti. „Ne, su kovo 8-ąja!“, – užtikrintai pakartojo jo didenybė. Iš abiejų kelnių kišenių kyšojo po nugertą  alaus butelį. „Jūs, jauni žmonės, esate mūsų ateitis!“, – į alaus butelį žodžių nevyniojo Vildaugas ir dar kunigaikštiškai didžiuodamasis pridūrė: „Šiandien AŠ Krymą prijungiau prie Vilniaus!“ Po to dar bandė nerišliai aiškinti, kad kažin kokį laivą iš Juodosios jūros nuvarė kažin kur, bet šiam geopolitikos virtuozui taip ir nepavyko iki galo pabaigti kerinčios istorijos, nes policijos ekipažui kažkaip reikėjo pravažiuoti pro besiskeryčiojantį didįjį valdovą. Pavyko tik dar išgirsti, kaip kunigaikštis Vildaugas į pravertą policijos mašinos langą vairuotojui kartojo: „Šiandien AŠ Krymą prijungiau prie Vilniaus!“ Po to iš bromo išlindo kažkoks tvirtas žmogus ir nesunkiai pakėlęs kunigaikštį nusinešė jį nežinoma kryptimi.

N.L., 2014 03 06.

2014 m. kovo 5 d., trečiadienis

Ramus kaip belgas


Dabar esu ramus kaip tikras belgas,
Kaip užsimerkęs saulėje budistas,
O tąsios dienos taip viltingai velkas,
Į nugarą seniai kvėpuoja viskas.

Seniai jau mano dukros išvarvėjo
Už užjūrio aukštų gracingų princų,
Tie sūnūs kulkomis išskrido, vėju...
Jų bruožų greitai nebeprisiminsiu.

2014 m. vasario 11 d., antradienis

„Šerkšno tyla“ vakarojo „Vakarutėje“ (Eičiai, Tauragės r.)

Renginio metu buvo trumpai pristatytos Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) 2013 metais išleistos knygos: „Spengia tylos kamertonai“ (poezija) ir „Apvalyk mane isopu“ (proza), skambėjo „Šerkšno tylos“ dainos, saksofono ir pianino garsai, Jurbarko moterų dailės studija pristatė savo kūrinių parodą. „Šerkšno tyla“ nuoširdžiai dėkoja idėjų ir entuziazmo niekada nestokojančioms ilgametėms „Vakarutės“ sieloms Virginijai Norkevičiūtei ir Ramunei Palekaitei. Tegul Jūsų kūrėjų klubas, kuris drąsiai galėtų būti puikus pavyzdys net ir didžiųjų miestų kuriančiųjų bendruomenėms, begalybe spalvų skleidžiasi dar tūkstančius pavasarių! Pagarbiai „Šerkšno tyla“, 2014 02 07.

2014 m. vasario 5 d., trečiadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (26). Paslaptingas krepšys.


Smalsumas turbūt yra yda. Žodis „yda“ labai panašus į žodį „yla“. Pamanyk tik, viena raidė ten ar ten... Kita vertus, anksčiau už vieną raidę žmonės ir galvas paguldydavo. Mano smalsumas visada buvo labai smailus (kitaip nė šių užrašų greičiausiai nebūtų). Smailus kaip tikrovę kiaurai verianti vinis. Tiek čionai tos dorybės... Spręskite patys.

2014 m. sausio 21 d., antradienis

Nebėra ką pridurti


Septynmetis Elijas susidomėjęs per televizorių žiūri pasaulio pažinimo laidą, kurioje rodomi juodaodžiai, kasantys deimantus, ir sako:

- Tėti, o kodėl tie žmonės tokie juodi?

Tačiau visai nelaukdamas atsakymo pats padaro išvadą:

- Aaaaaaaaa, žinau, žinau... Jie visą laiką gyveno Afrikoje, todėl taip ir įsikaitino... Saulė juos įkaitino! Taip, tėti?

Ką čia ir bepridursi...

N.L., 2014 01 19.