Iš nematomo žmogaus užrašų (12). Vilnius 2052.

Kai kuriuos žmones nuolatos kamuoja liguistas potraukis pasisavinti kitų daiktus, mintis ar šiaip įvairiausias smulkmenas ir kitokius menkalus. Prisipažinsiu, esu ne ką geresnis, nes iki šiol nesu išsilaisvinęs nuo vieno kažkuo panašaus, bet tuo pačiu ir nepanašaus įpročio. Man labai patinka... pasikuisti sostinės šiukšliadėžėse ir jose paieškoti suglamžytų ar suplėšytų popiergalių su svetimais užrašais. Štai viena tokia istorija, kurią šiaip ne taip pieštukiniais klijais pavyko suklijuoti iš daugybės apšnerkštų bei aptriušusių skiaučių. Labai tikiuosi, kad sekos nesupainiojau, tad viską dabar pateikiu Jūsų teismui:

„2052 metai. Olimpinės žaidynės Vilniuje! Vilnius 2052. Tikra šių žaidynių pažiba ir gyvuoju pasaulio stebuklu tapo aukso medalį laimėjęs lietuvis Naglis Dunduliukas. Po įspūdingos ir kvapą gniaužiančios kovos, ryškia persvara įveikęs net trisdešimt devynis aršius varžovus iš kitų valstybių, mūsų sportininkas pagaliau visų širdis užliejo auksinės euforijos bangomis. Tai buvo pirmoji olimpiada, kai į olimpinių sporto šakų sąrašą Tarptautinis olimpinis komitetas galiausiai įtraukė tiesmukojo galvos į betoninę sieną daužymo rungtį. Ir še tau, kad nori – pirmasis išsvajotasis auksas mums!

Nuo tada viskas tik prasidėjo. Iš karto po finalinės kovos, sportininkams bei tūkstančiams aistringiausių sirgalių dar nespėjus dorai atgauti kvapą, prie tankiai alsuojančio Naglio Dunduliuko tučtuojau prišliaužė apsiseilėjęs sporto žurnalistas Skritulenis Kibirkščiūnas ir ėmė kalbinti naująjį šalies herojų (Pastaba: Kalba netaisyta. Gerbiamasis Skritulenis apie kiekvieną žaidynių dalyvį žinojo beveik viską, net apatinio trikotažo dydžius, tačiau jam kur kas prasčiau, švelniai tariant, sekėsi vartoti gimtąją kalbą):

- Ponas, sakykite, kaip Jums šiai dienai pavyko taip įspūdingai visiems nušluostyti nosis ir dakalti net trisdešimt devynis priešininkus, kad pasiekti tokią nepakartojamą pergalę? Galbūt šiai dienai Jūs jautėte itin stiprų visų mūsų palaikymą, o gal kaltas žvaigždžių išsidėstymas ar kokie nors iš uošvienės nugirsti prietarai? – energingai atsikrenkštė Kibirkščiūnas, įdėmiai įsistebeilijęs į vis neatsikvošėjantį Naglį Dunduliuką.

Šis dar keturiasdešimt minučių tiesioginiame eteryje niekaip negalėjo suvokti, kas dedasi, kol pagaliau iš bedantės burnos išsprūdo:

- Ką?

- Nu, nieko, nieko, tiesiog šiai dienai ir visiems laikams Jūs esate visos mūsų tautos ir viso pasaulio pasididžiavimas! Gerbiami žiūrovai, kartu su Dunduliuku pasidžiaukime šiuo nekvestionuojamu faktu ir sušukime tris kartus: „Valio! Valio! Valio!“, – plyšavo ties išprotėjimo riba balansuojantis žurnalistas. (Kalba netaisyta)

- Ką? Ką? Ką? – toliau lyg užstrigusi plokštelė amsėjo pirmasis tiesmukojo galvos į betoninę sieną daužymo čempionas, kurio visiškai netolimoje ateityje nekantriai jau laukė pats nuostabiausias gyvenimas.

- - -

Visą pusdienį atvirastogis miesto savivaldybės autobusas po Vilnių vežiojo Naglį Dunduliuką. Jį būtinai reikėjo parodyti žmonėms, kurių pilkuose veiduose akimirksniu įsižiebė vaivorykštės! Ant autobuso šonų švietė ryškūs lipdukai su riebiais užrašais: „Tu esi mūsų Dunduliukas!“ Olimpinis čempionas tapo V-I-S-Ų čempionu. Visus iki vieno tą dieną maloniai užgulė užburiantis bendračempioniškumo jausmas. Miestiečiai į atvirastogį autobusą džiaugsmingai mėtė gėlių puokštes bei pilnas alaus skardines. Sužeisti olimpinį galvos į sieną daužymo čempioną buvo tiesiog neįmanoma! Jis tik ramiai sau sėdėjo ant specialiai autobuse sukonstruotos pakylos, kaip prisukamas viščiukas į visas puses sukiojo pliką spindinčią galvą ir nuolat kartojo: „Ką? Ką? Ką?“.

Galiausiai Naglį Dunduliuką Garbės sargybos kuopa raudonu kilimu už parankių nulydėjo į Prezidentūrą, kur jo jau nekantriai laukė visi buvę, esami ir būsimi šalies prezidentai, ministrai, merai ir kita „grietinėlė“. Kiekvienas buvo nekasdieniškai kalbus bei išradingas. Štai, pavyzdžiui, neseniai išrinktas šalies prezidentas jo ekselencija Drąsius Gargaliūnas kalbėjo: „Nagli! Tu esi gyvas pavyzdys visai tautai ir ypač jaunajai kartai, kaip galima konstruktyviai galva pralaužti pačius storiausius gyvenimo ledus…“ O Vilniaus meras Kuklutis Piniginis-Potvyniauskas žadėjo: „Dunduliuk, būk ramus, mes pažadame iki kitų rinkimų pradžios mūsų mieste pastatyti pačią moderniausią ir pačią tiesmukiausią betoninę treniruočių sieną, kokios su žiburiu nerasi visoje Europoje!“ Kultūros ir Kultūrizmo ministras Pautūnas Pavyzdūnas savo ruožtu iš karto įteikė kelialapį į komunistinę Kiniją laikinai pasitreniruoti prie Didžiosios kinų sienos.

Žodžiu, M-Ū-S-Ų Dunduliukas nuo galvos iki kojų buvo apipiltas dėmesiu, dovanomis bei pinigais, kaip kelių pasaulinių karų veteranas apsagstytas garbingų praeities karžygių ordinais ir nuolatos kartojo: „ Ką? Ką? Ką?“ Jo šlovės spinduliuose nepraleido progos pasipliuškenti draugų draugai ir ketvirtos-penktos kartos pusbroliai bei pusseserės. Vienam pagrindinių šalies dienračių interviu davęs Naglio Dunduliuko tėtis Kantrenis Dunduliukas prasitarė: „Jau gimdymo namuose mes supratome, kad iš jo kažkas bus, nes vos tik išsiritęs į šį pasaulį Naglis ėmė galvą daužyti į gimdymo stalą…“.

- - -

Pagrindinis olimpinių transliacijų rėmėjas „Halės turgus“ pažadėjo Naglį Dunduliuką maitinti šaltiena iki gyvos jo galvos.

„Ką? Ką? Ką?“, – negalėjo patikėti Dunduliukas.

Netrukus šalyje atsirado „Dunduliuko alus“ ir „Dunduliuko šokoladas“, „Dunduliuko saulėgrąžos“ ir „Dunduliuko tabletės nuo galvos skausmo“.

Vilnius 2052. Nepamirštama šventė!“

- - -

O dabar visa tai galite be gailesčio sudraskyti į šipulius ir išmesti į pirmąją po ranka pasitaikiusią šiukšlių dėžę!

N.L., 2012 08 11