2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Iškvėptis delne

Oooooo... jeigu kada nors
Sugausiu
Aš tave,
Gyvenime,
Neabejodamas įkąsiu
Į tą vietą,
Iš kurios išdygsta
Vėjas - -
Kad permainų klastingam žvilgsny
Įžiūrėčiau džiaugsmo-skausmo
Kaitą...
Tu dėbsai
Į mane
Štai iš viršaus
Toks abejingai pasikėlęs...
Kaip į drugelį
Netyčiom nutūpusį ant delno - - -
Džiaugiesi tyliai,
Tyliai gi džiaugiesi
Pirštus galįs sugniaužti
Kumštin
Kada tik panorėjęs.

N.L. 2015-11-29.

2015 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

ŠERKŠNO TYLA: Dauguma Lietuvos muzikos padangėje liaupsinamų kūrėjų yra pervertinti

Interviu su neįtikėtinai įdomia grupe ŠERKŠNO TYLA (2015 12 02).

Mindaugas Peleckis

- Papasakokite plačiau apie grupės pavadinimą, veiklą, kuri, kiek žinau, yra gana plati...

- Mes paraleliai kuriame kelis originalius projektus, kurių vienas vadinasi „Šerkšno tyla“, o kitas – „Nieko sau teatras!“. „Šerkšno tyla“ – muzikinė grupė, grojanti autorines dainas suaugusiems, o „Nieko sau teatras!“ – interaktyvaus teatro studija, dovanojanti džiaugsmą mažiesiems žiūrovams ir klausytojams.
Pavadinime „Šerkšno tyla“ užkoduotas siekis klausytoją bent trumpam „išsivesti“ iš šio pasaulio sumaišties. Kas gi nežino, kokia šviesa ir ramybė visą esybę užplūsta, kai vieną žiemos rytą, pratraukę užuolaidas, staiga išvystame viską aplinkui apglėbusį šerkšną. Reikia bent kartais nugrimzti į tylą, nes tyloje gimsta muzika... Bet tai dar nereiškia, kad mūsų galima klausytis tik žiemą ir kad turime tik lyriškąją pusę.
Atidžiau perskaičius pavadinimą „Nieko sau teatras!“, galima įžvelgti dviprasmybę: nieko sau! – sušunkame, kai dėl ko nors labai nustembame, o žvelgiant kitu kampu – nieko sau reiškia, kad kūrybinę kibirkštį atiduodame kitiems, šiuo atveju, vaikams, sau nepasilikdami nieko. Nors ne, turbūt sakome netiesą – kai mažieji žiūrovai laimingi, mums lieka kur kas daugiau, nei kas nors galėtų įsivaizduoti.

- Ką Jums reiškia knygos?

- Knygos mūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Ypač mėgsta skaityti grupės vokalistė, aktorė Judita Šmitaitė-Laurinavičienė, neretai dėl to pavadinama vaikščiojančia knygų lentyna. Ji skaito visur ir visada, todėl, jeigu galėtų, knygų lentyną turbūt pasikabintų net automobilyje, ant vidinės priekinio stiklo pusės. Tai gal ir būtų visai neblogas sprendimas, nes dabar staigesniuose posūkiuose knygos skraido po visą saloną. Aš, tekstų autorius Nerijus Laurinavičius, skaitau saikingai, saikingai išleidau kelias savo knygas: „Apvalyk mane isopu“ (Versus Aureus, 2013: novelės ir etiudai) ir „Spengia tylos kamertonai“ („Firidas“, 2013: eilėraščiai). Dar keletą knygų rengiu spaudai, bet kol kas neaišku, kada jos išvys dienos šviesą. Taip pat rašau ir vaikams, gali būti, kad ateityje koncentruosiuosi į vaikų literatūrą.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Ant kaktos parašyta

Dorotėja su mama ruošiasi į spektaklį važiuoti viešuoju transportu, pamato atvažiuojantį autobusą ir šūkteli: „Mama, žiūrėk, ant autobuso kaktos numeris užrašytas!“

2015 11 28.

2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją
(specialus reportažas žurnalui „Ledkalnis“)


Visai neseniai grįžau iš Kurdistano. Aplankiau labai skirtingas vietoves: nuo Armėnijos aukštumų Urartijoje, Vano ežero apylinkių iki Sirijos, Irano ir Irako pabėgėlių stovyklų; nuo biblinio Harano liekanų iki krikščioniškųjų asirų bendruomenių Midyate; nuo Gobekli Tepe, seniausios žinomos kulto vietos žemėje, iki „dievo“ Antiocho karalystės Nemruto apylinkėse. Al Džazira arba Aukštutinė Mesopotamija – regionas Artimuosiuose Rytuose.
Vis pamindamas pedalus riedėdavau tarp legendinių Tigro ir Eufrato upių, miegodavau Dievo apraiškų pašonėse, vulkanų papėdėse arba jų krateriuose. Dievo nesapnuodavau, bet perkūną mačiau, griaustinį girdėjau ir lietų jaučiau. Saulė šildė pašonius, vėjas košė ausis, dulkės kibo prie kojų, į vidų be paliovos skverbėsi Mintis...

2015 m. spalio 21 d., trečiadienis

Rudeninė „Šerkšno tylos“ staigmena

„Šerkšno tyla“ klausytojams dovanoja rudeninę staigmeną – naują dainos „Oranžinis kiemsargis“ įrašą, kuris pateks į pirmąjį grupės albumą. 
Kita tos pačios dainos versija (daugiau solo partijų):
Smagaus klausymo ir spalvingų rudens rytų!
Ledkalnis.

2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (3). „Šerkšno tyla“ Jūrmaloje, autostradas nugulę poilsiautojai ir horizonte išnyrantis Ventspilis

2015 m. liepos 4-5 dienos, šeštadienis-sekmadienis

Dvi sesutės per kalnelį nesueina, kas? „Rimi“ ir „Maxima“ Latvijoje. Neretai tenka pastebėti – jei pamatei „Rimi“, dairykis aplinkui, dažniausiai priešais ją, kitoje kelio pusėje, išvysi ir „Maxima“. Nors, kokios jos ten sesutės... Tarkime, kad ir Jūrmaloje.
Jei tikitės ko nors nemokamo, šioje kurortinėje juostoje galite tai pamiršti visiems laikams. Čia kainuoja ne tik įvažiavimas į miestą (2 eurai už parą), bet net ir kuklus lankstukas su šiokiu tokiu žemėlapiu Turizmo informacijos centre kaštuoja 50 eurocentų. Beje, pernai nepastebėjome jokių įvažiavimo rinkliavos taškų, o šiemet, traukiant centro link, atsimušėme į plytos ženklą, po kuriuo kabėjo tikslinanti lentelė su užrašu „Neturintiems leidimo“ (Neturintiems leidimo įvažiavimas draudžiamas). Keisčiausia tai, jog prieš šį ženklą nėra jokių akivaizdžių nuorodų, leidžiančių suprasti, kad kažkur netoliese galima nusipirkti bilietą (Tickets here or something else). Tiesiog dešinėje kelio pusėje (atvykstant nuo Kolkos) yra tokia tartum salelė, kurioje stovi bilietų automatai. Nežinant ar pirmą kartą važiuojant, labai lengva prašvilpti pro šalį, o paskui atsimušti į plytos ženklą. Ignoravęs jį, pasak vietinio taksisto, vėliau mieste gali gauti baudą. Trūksta vizualaus aiškumo.

2015 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?

- Parodyk bulves, – prašo Dorotėja (5 m.), kai nuskutęs sudedu jas į puodą ir užpilu vandeniu.
- Negi nematei bulvių? – kiek atsainiai atšaunu rodydamas puodą.
- Ooooo, jos nuskendo, – konstatuoja mergaitė ir netrukus pasitikslina, – Nes nemokėjo plaukti, taip?

N.L. 2015-08-22.

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (2). Pusės arbūzo miestelis, brangiai skraidantis krepšys ir Rygos kamščių gniaužtai

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Sigulda mūsų šeimai tapo pusės arbūzo miesteliu. Ne vien dėl to, kad parkelyje gaivinomės arbūzu, o dar ir dėl to, kad pusiau (simboliškai) prie šios vietovės teprisilietėme. Prabėgomis, kaip sakoma. Iš pirmo žvilgsnio miestelis kažkuo primena Tauragę, kažkuo kitą Latvijos vietovę – Kuldygą, kurioje viešėjome pernai. Net ir pavadinimai panašiai skamba: Kuldyga, Sigulda…

2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Musė for SALE

Dorotėja (5 m.) mėsos parduotuvėje pastebi už šaldytuvo stiklo prie šviežios mėsos skraidančią musę ir entuziastingai klausia: „Ką, musę parduoda?!“

N.L. 2015-08-21.

2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Kaip įsiviešpatavo kvailiai


Tomas Griškevičius

Kaip įsiviešpatavo kvailiai

Antradienį kalbėjau su profesoriumi. Retai kalbuosi su profesoriais, nes profesoriai retai kalbasi su manimi. Po mūsų pokalbio liko prisiminimas, kurį aprašiau ir noriu pasidalinti.

- - -

Raštą sugalvojo žmonės, kad mažiau kalbėtų tai, apie ką Nieko nežino. Tada Išminčiai ėmė skaityti kitų mintis.Skaitydami vienas kito mintis, jie tapdavo Protingi. Taip atsirado Protingas žmogus. Protingas žmogus pradėjo rašyti ką galvoja, o Kvailiai visa tai skaitė. Kvailiai nieko nesuprato, ką skaitė, bet manė atvirkščiai ir garsiai kalbėjo. Taip Proto vis daugėjo.


Kiti išminčiai sakė, kad minties užrašyti negalima, nes ji tampa žodžiu. Protingi žmonės prieštaravo, o tuos prieštaravimus užrašinėjo. Kvailiai tai skaitė ir dar garsiau kalbėjo. Blogai sutarė Protingi su Kvailiais. Protingiems vis neužtekdavo Proto suprasti Kvailius, o Kvailiams to Proto buvo per daug.

2015 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (1). Nykštukų karalystė, saldžios kiškio spiros ir kiti latviški stebuklai


2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Prieš metus kaimyninę šalį apvažiavome tokiu maršrutu: Vilnius-Ryga-Jūrmala-Kolka-Ventspilis-Pavilosta-Liepoja. Todėl šiemet kelionę nusprendėme šiek tiek paįvairinti, t.y. nuo Rygos pasukti šiaurės rytų kryptimi – aplankyti Latvijos Šveicarija vadinamą Gaujos upės nacionalinį parką, kuriame įsikūrę Siguldos ir Cesio miesteliai. Paskui ketiname grįžti į Rygą ir vėl per Jūrmalą patraukti pernykščiu daugelį kilometrų palei Rygos įlanką besidriekiančiu keliu. Dar viena staigmena patiems sau tapo apsilankymas Tervetės regione įsikūrusiame nykštukų ir pasakų parke. Tad apie viską iš pradžių.

2015 m. liepos 18 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (32). Gaivių samanų karalystė. Pabaiga.


Net ir dabar visą esybę užlieja toji nežemiška kaitra, kai prisimenu viską apžiojančią liepsną, tuos ugninius liežuvius, stebėtinai tobulai pralaižiusius mums kelią į visai kitokį gyvenimą.

- - -

Kairėje rūkas buvo toks tirštas, kad vos ton pusėn ištiesęs ranką, iš karto nebegalėjai įžiūrėti pirštų. Atrodė, jog čionai nepajudinamai dunkso medžius, krūmus, žvėris ir visa kita į save suėmusi, prarijusi siena. Sėdėjau ant drėgno kelmo ir ramiai žvelgiau tiesiai, tik retkarčiais pasisukdamas į ūkanotąją kairę. Dešinėje šviežiomis samanomis kvepėjo daili nedidelės miško proskynos pievelė, viskas ryšku, aišku, tartum aukščiausios kokybės spalvotoje nuotraukoje. Jei kas paklaustų, ar šiame paveiksle buvo dangaus, atvirai atsakyčiau – nepamenu.

2015 m. liepos 15 d., trečiadienis

Tobulas šiuolaikinis vaikas

Beveik penkerių Dorotėja svarsto: „Aš kai turėsiu vaiką, visą dieną neleisiu jo prie kompiuterio. Ir jis neverks. O kitą kartą aš jo išvis neleisiu prie kompiuterio ir jis išvis neverks! Tik ašaros...“

N.L. 2015-07-15.

2015 m. gegužės 8 d., penktadienis

Vaikščiojanti pensija


Pokalbis prieš miegą su ketverių metų dukra Dorotėja.
- Tėti, o pensija ateina tik pas senus žmones?
- Na taip, turbūt, dažniausiai. O kaip ji ateina, gal kojomis? – pasitikslinu aš.
- Taip, kojomis, – neprieštarauja dukra.
- Kaip manai, kiek kojų turi pensija?
- Septynias, – užtikrintai atsako Dorotėja.

N.L. 2015-05-06

Programos tinklelis


Vos tik žvilgsniu užuolaidas
Patraukiu atsargiai į šoną,
Pats vėl įsižiebia
Rytinio lango televizorius,
Saulėtekį šiandien transliuoja
Pieniškai geltoną!
Bet vis dar negaliu
Iš sąmonės išjungt
Nakties kerus.
Paskui, žiūrėk, žuvėdros –
Baltosios korespondentės,
Atrodo, kiaurai per ekraną
Į namus sulėktų...
Kodėl ir vėl dangus pritvinkęs
Kasdienybės šventės?
Nors neturiu antenos, laikraščių
Ir net elektros!
Taip visą dieną
Nieko neveikiu,
O, sako, kenkia!
Stebiu vien plaukiančią
Čiurlionio debesų programą,
Kol vakaras
Kaip peilį
Dieną paslapčia sulenkia,
Naktis ištraukia
Iš Būties rozetės
Mano namą.

Nerijus Laurinavičius
2015-05-08

2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (31). Vizitinių kortelių valdovas ir dulkių šokis.


Kunigas atrodė pavargęs. Nuo jo plikai skustos galvos keli stambūs prakaito lašai smilkiniais čiuožė žemyn į vešlią tamsią barzdą. Pro šiek tiek praskleistas vienintelio bibliotekos lango užuolaidas mėnulis įtaikė savosios šviesos spindulį ir jau atsargiai kėsinosi į senokai ataušusios žaliosios arbatos puodelį, pusiau nugertą ir ant stalelio kampo paliktą prieblandos žiniai. Sieninis laikrodis – būties metronomas – tiksėjo monotoniškai (nebūtų laikrodis!), tiksliau nei žmogaus širdis, norom nenorom vis primindamas apie dar vieną viešnagę žemėje. Pusė dviejų nakties. Tamsiai mėlynas nedidukės stalinės lempos korpusas buvo taip įkaitęs, kad, jeigu norėtumei, turbūt galėtumei į jį įrėmęs prisidegti cigaretę. Bet gal geriau čionai nerūkykime.

2015 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Žmonės, kurie gyvena ant stogo

„Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos kieme Dorotėja (4 m.) užverčia galvą į viršų ir ekspresyviai stebisi:
- Tėti, tėti, žmonės gyvena ant stogo!
- Kodėl? – klausiu nepakeldamas galvos.
- Pažiūrėk, kokie namukai, – rodo į palėpes pačiame namo viršuje. – O kas ten gyvena?
- Nežinau… gal Karlsonas, – atsakau, žvigtelėjęs viršun ir nebesuvaldydamas juoko.
- Daaaaug Karlsonų, – konstatuoja Dorotėja.

N.L. 2015-04-29.

2015 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (30). Raštelis, kurį prižiūrėtojas rado ant paslaptingai dingusio kalinio kameros grindų.


Niekada netikėkite tais, kurie giriasi turį daug tikrų draugų. Daug tikrų draugų būti negali. Tai neįmanoma, tai prieštarauja visiems logikos dėsniams. Prisiekiu nematomo žmogaus oru, nes kažkada išgyvenau savo kailiu. Tikras draugas geriausiu atveju būna vienas. Arba net ir... nė vieno. Nors ir kaip pasirodytų liūdna, tačiau neretas galiausiai įsitikina, kad kažkas visus jo draugus prisėlinęs piktdžiugiškai padaugino iš nulio. Kas nutinka atlikus šį paprastą aritmetikos veiksmą, žinote patys.

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

(Ne)įminta mįslė


Ir kas mus įverpė
Į šitą keistą mįslę?
Plonyčiu siūlu srūva
Abejonių syvai,
Kaskart atsakymas
Gudraudamas išslysta,
Kutena orą, dingsta
Iš akių nebyliai...
Vien ežeras man lieka,
Upė, sraigės kiautas,
Dar pažemiu vis
Kuždančių rugių kursyvai,
Kai lieptas į KITAPUS
Įžūliai nupjautas,
Girdžiu, kaip voras
Stiebiasi į saulę tyliai - -
Nušvinta visas lyg
Ištraukęs aukso šaknį,
Jau nebe voras –
Nauja galaktikos žvaigždė!
Bent mintimis bandau
Į ją kaip nors nukakti - - -

Bet pabundu –
Akis pralaižo
Šalta gyvenimo varlė.

Nerijus Laurinavičius
2015-04-13.