Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas (1998
m.), sukurtas remiantis Alessandro Baricco romanu „Novečentas“, atskleidžia
žmogaus, gimusio ir aptikto laive istoriją. Našlaitis, aštuonerių netekęs laive
jį suradusio ir užauginusio „tėvo“, širdgėlą malšina mokydamasis groti rojaliu
ir taip atrasdamas savo vizijų, minčių, miestų pasaulį. Berniukas tampa
virtuozu. Jo „netvarkingų“, „neapčiuopiamų“ natų, nukeliančių kažkur ten, kur
žmogaus siela išsilaisvina iš skausmo, gyvenimo gniaužtų, klausosi visas tarp
Amerikos ir Europos plaukiojantis pasaulis. Patenkama į dar neatrastas erdves
arba į ten, kur skrieja vaizduotė ir širdis. Neįtikėtina tai, jog per 30 metų virtuozo koja niekada nestovėjo ant
žemės – jis grodavo tik tol, kol laivas plaukdavo vandenynu, o klavišų muzika
susiliedavo su bangų virpesiais. Žemė jam – keistai traukianti, bet kartu
bauginanti erdvė, kuri neturi nė pradžios, nė pabaigos. Todėl kūrėjas save
suvokia tik čia – laive, liūliuojamame vandenyno tarsi motinos, savo gimimo
vietoje, kuri jam artima, saugi. Šio žmogaus istorija bei likimas tampa svarbūs
kitam kūrėjui, kuris, laivui nusidėvėjus ir jį ketinant susprogdinti, supranta,
kad jo draugas tikrai neišlipo ir bando jo ieškoti, o suradęs turi nuryti
karčią skausmo piliulę, suprasdamas, jog negali unikalaus muzikanto lemties,
pasirinkimo tarsi laivo vairo pasukti kita kryptimi:
"Tas visas
pasaulis /
Tas pasaulis aplinkui, ir tu nenutuoki, kur jis pasibaigia /
Ir kiek dar jo yra /
Ar jums nebūna baisu, kad išprotėsit vos pagalvoję apie tokią begalybę, vos pagalvoję? Kaip jūs nebijot ją pajusti... /
Aš gimiau šitame laive. Čia mačiau pasaulį, bet kiekvieną kartą tai būdavo du tūkstančiai žmonių. Troškimų irgi būdavo, bet visi sutilpdavo tarp laivo pirmagalio ir pasturgalio. Skambinau savo laimę klaviatūra, kuri nebuvo begalinė.
Aš štai ką supratau. Žemė - man per didelis laivas. Pernelyg ilga kelionė. Pernelyg patraukli moteris. Pernelyg stiprus kvapas. Muzika, kurios nesugebu pagroti. Atleiskit man. Bet aš nelipsiu."
Tas pasaulis aplinkui, ir tu nenutuoki, kur jis pasibaigia /
Ir kiek dar jo yra /
Ar jums nebūna baisu, kad išprotėsit vos pagalvoję apie tokią begalybę, vos pagalvoję? Kaip jūs nebijot ją pajusti... /
Aš gimiau šitame laive. Čia mačiau pasaulį, bet kiekvieną kartą tai būdavo du tūkstančiai žmonių. Troškimų irgi būdavo, bet visi sutilpdavo tarp laivo pirmagalio ir pasturgalio. Skambinau savo laimę klaviatūra, kuri nebuvo begalinė.
Aš štai ką supratau. Žemė - man per didelis laivas. Pernelyg ilga kelionė. Pernelyg patraukli moteris. Pernelyg stiprus kvapas. Muzika, kurios nesugebu pagroti. Atleiskit man. Bet aš nelipsiu."
2012
06 16,
Judita
Šmitaitė-Laurinavičienė
O knyga pati patiko?
AtsakytiPanaikintiPuiki Timo Roth’o vaidyba. Charizmatiškai įkūnytas pagrindinis veikėjas. Norom nenorom vietomis tam tikrais aspektais, detalėmis filmas siejasi su Romano Polanskio „Pianistu“. Filmo pabaigos dialogas – aštri ir smaili vinis.
AtsakytiPanaikintiIš tikrųjų juodadarbė pilkoji ir abejingoji masė dažniausiai niekados nenori nieko girdėti apie šviesiuosius žmonijos genijus, kurie (ne visi, gal net tik kai kurie) amžiams išlieka mažumos paslaptimi. Čia reikėtų pabrėžti žodį „nenori“, o ne žodį „nežino“. Jiems tiesiog tereikia iš akiračio pašalinti nebereikalingą surudijusią regimybę ir visai nesvarbu, kokie dvasios horizontai už jos gali slypėti, o gal net ir slypi…