2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Dygstantys dūmai

Trimetis Elijas spokso į pro kamino angą į giedrą dangų kylančius dūmus ir sako: „O, žiūrėkite, dūmai dygsta!“

Štai Jums ir visa poezija!
N.L.,
2012 04 30

2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Kuždančios šaknys

Vos įvažiavus į Žemaitiją, iš karto ima kuždėti... šaknys. Ir tos, kurios slepiasi vis labiau įšylančios dirvos begalybėje, ir tos, kurios visą gyvenimą iš padų kyla aukštyn, o tik vėl sugrįžus čionai, ypatingai švelniai šnekina pamažėl atitirpstančius prieširdžius... Egzistenciškai pats saldžiausias ir tuo pačiu pats skaudžiausias dalykas turbūt yra tas, jog visų mūsų gyvenimų atkarpos, tiesės, kreivės ir kitos vingrybės tam tikrais momentais, akimirkomis, metais ima ir susikerta, kurį laiką „teka“ kartu, o paskui, žiūrėk, vėl išsiskiria į skirtingas puses... Dar vėliau vėl susitinka arba nesusitinka... Šiek tiek panašu į pasaulinį vandens apytakos srautą. Mirusieji kartais... išlyja ant mūsų galvų, kad sparčiau keltume galvas dangop. Dar negimusieji, būna, kutena padus ir pakaušius, kad įsileistume juos bent užuominomis papasakoti apie Anapusybę, į kurią po laikinojo įkalinimo čionai vienas paskui kitą vienaip ar kitaip vis viena kažkokiu būdu išsiveršime... Šiaip ar taip, norime ar nenorime, esame bendrininkai ir kol kas niekur iš čia neišsisuksime. Nebūtina, visai nebūtina, žūtbūt „rautis“ į piligrimystę, strimgalviais pulti atrasti savąją Meką ar kitą populiarią lankytiną šventąją vietą. Juk pati Žemė šventa – užtenka apsidairyti į visas puses ir... pastebėti artimąjį, kuris geografiškai galbūt yra šiek tiek ar gerokai nutolęs, tačiau dvasiškai nuolat stebuklingai alsuoja tau į veidą bei širdį.

2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis

Senas ar naujas?

Su penkerių metų sūnumi lūkuriuojame automobilyje... Pro priekinį stiklą stebime, kaip lėtai lėtai šalimais praklibinkščiuoja jau gerokai pagyvenęs žmogus.
„O, tėti, žiūrėk, čia senukas, ar ne?!“ – guviai, pusiau teiraudamasis, pusiau konstatuodamas faktą, išrėžia berniukas, o po akimirkos priduria: „Se-e-e-nas senukas...“, bet staiga visai natūraliai suabejoja: „Ar naujas senukas???“...

N.L., 2012 04 19

2012 m. balandžio 24 d., antradienis

Ištrauka iš senelio dienoraščio

 /.../ Ryte atvažiavo anūkas. „Su Lexus’u“, – taip pasakė akyloji kaimynė. Su Lexus’u, su Lexus’u... Su kuo?! Nežinau, kas tai yra. Pasirodė, kad vaikis lyg ir vienas buvo... Mano regėjimas kasdien vis labiau silpsta, o kaimynė, laikui bėgant, vis daugiau ir aiškiau viską aplinkui regi. Nėra priežasčių ja netikėti. Kiekvieni metai į jos pakaušį (gal net ir į nugarą) įspraudžia papildomą porą akių. Nebesuskaičiuosi, kiek jų turinti... „Su Lexus’u, tai su Lexus’u“, – sumurmėjau sau po nosimi ir daugiau nebekreipiau į tai jokio dėmesio.
      Vakare atvyko... kitas anūkas! Be Lexus’o. Bet užtat su DIDELE širdimi! Tiksliau tariant, atėjo pėsčias vieškelio akmenimis. Neveltui turbūt sakoma, kad rytasvakarą protingesnis. Tačiau… Užmuškite mane prakiurusiu kibiru, bet per visą beveik trimis šimtmečiais nusidriekusį amželį taip ir neišmokau tapti Ryto žmogumi, o stačia galva įaugau į Vakaro-Nakties atvirumą.

2012 m. balandžio 16 d., pirmadienis

Niekam nereikalingi žmonės?

Spec. korespondentas Vilius šiandien mūsų redakcijai atsiuntė šią labai „teisingą“ nuotrauką:
2012 04 16,
Ledkalnis and Co?... And Nieko...

2012 m. balandžio 13 d., penktadienis

Paskutinės minutės darbininkas

Aš – paskutinės gi minutės darbininkas,
Ir vėl trenkiu pigiausiuoju vynu...
Daugybę metų tuštumą bei tamsą minkęs,
Prie Tavo Šventės durų ateinu.

Štai pro spynos akutę akina baltumas,
Vėl artimieji, regis, taip arti!
Iš dvasios dvasion liejas protėvių šventumas,
Atrodo, net ir tu užeit gali...

2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis

Rimtas

Aš rimtas! - - -
Kaip balandžio sniegas,
Kaip lapkritį
Pražydusi žibutė…
O nuotaikingos
Žvirblio pėdos
Gegužio ledą
Laužo
Po truputį…

N.L., 2012 04 02 (…Sninga…)