2017 m. spalio 31 d., antradienis

Nemadingi praeivio užrašai (18). Čia gyvena žmonės

Spalio 31 d.

Aną savaitę lankėmės Nacionalinio dramos teatro apektaklyje „Apreiškimas Marijai“ (Paul Clodel). Režisierius – Jonas Vaitkus. Į salę prigūžėjo ne vienas šimtas žmonių: teatro mylėtojai, snobai ir šiaip pasikultūrintojai (koks baisus šitas žodis!). Trukmė – 3 valandos. Lauk išėjome nesulaukę pirmo veiksmo pabaigos. Mirtinai nuobodu ir ištęsta.
Režisierius – korifėjus, auksinis scenos kryžius ten už kažką... Tegul man (ne)atleidžia paviršinio religinio psichologizmo apologetai – nyku kaip kaimo laidotuvėse. Na taip – laikmetis, na taip – tokia tema, bet... Keisčiausia buvo tai, jog publika ar dėl nuobodulio, ar dar dėl kažin kokių priežasčių kartais suprunkšdavo iš tokių scenų, kurios nejuokingos nė per nago juodymą. Scenoje viskas priminė pigią muilo operą, o dauguma žiūrovų turbūt mėgino pateisinti savo kilnų atėjimą į salę, vardan „Apreiškimo Marijai“.

2017 m. spalio 30 d., pirmadienis

Akimirkos vergas

Aš – akimirkos vergas.
Jos antrankių surakintas,
Susikaustęs žvilgsnyje
Išliksiu taip ilgai,
Taip ilgai,
Kiek išlieka
Musė,
Nutūpusi
Ant cukrinio saldainio
Imitacijos.

Aš – akimirkos vergas,
Praaugantis vazoną,
Palangę ir stiklą…
Kol krenta
Paskutinis klevo lapas,
Sukursiu pasaulį,
Šiek tiek pataisysiu
Ir iškart
Sunaikinsiu.

Aš – akimirkos vergas –
Mizanscenos detalė
Vaidmens beprotybėj.
Čia užtruksiu
Lygiai tiek pat,
Kiek trunka
Plojimai
Nusileidus gyvenimo
Uždangai - - -

Salės tyla ir ramybė.

Nerijus Laurinavičius
2017-10-28

2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Išlapkritėjo

Išlapkritėjo
Visas miestas,
Apnuogintos šakų
Karūnos.
Po kojomis
Gyslotas auksas
Šiugžda.
Ir štai tada
Ant medžių tupia
Sparnuotos juodos
Dėmės,
Tarsi natos,
Lyg gedulo ženkliukai,
Kol saulė
Į kiekvieną debesį
Įsukt vis bando
Vilties neblėstančią
Lemputę,
Bet į bažnyčios bokštą
Netikėtai atsitrenkus,
Ji sienomis
Į spalio grindinį
Jau varva - - -

Vakarėja.

Ant varnų krenta
Pirmos snaigės.

Nerijus Laurinavičius
2017 10 27

2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (17). Iš pašalies į pakraštį

Spalio 22 d.

Medžiai turbūt moka purtytis kaip šunys, ką tik išlindę iš ežero vandens. Tik jie purtosi nuo vandens lašų. Ir tuomet į visas puses sklando geltraudoniai lapai – nesibaigianti rudens valiuta. Nebepriklausomi sklandytuvėliai. Čia, žiūrėk, užkietėję parkelio suoliukai šalia Prezidentūros tampa minkštais foteliais!
Tuoj jų ir visai nebeliks – vien lapų krūva. Voilà, prisėskite! Ruduo, kaip niekas kitas, nufotošopina pasaulį. Net ir žandai šiek tiek parausta – kada gi pagaliau baigsis tasai medžių striptizas?

- - -

Palei Prezidentūros sieną kairėje ir palei lapų paklodes dešinėje slinkau iš pašalies į pakraštį... Kur kur? „Iš pašalies į pakraštį“ – taip vadinasi mūsų bičiulio Andriaus Kviliūno ir dailininko iš Kudirkos Naumiesčio Mindaugo Pauliuko bendra paroda Senamiesčio dailininkų galerijoje (Totorių g. 22/4).

2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Naujas žurnalo dizainas

Po septynerių metų šiek tiek atsižviežiname. Gal ir ne su visomis spalvomis tai derės, bet tiek to, priprasime :)

Nerijus Laurinavičius-Ledkalnis.

Dienos žvilgis (34). Netoli patvinusios Jūros (Tauragė)

Fotoreporterė Judita Miriam Smith.

Nemadingi praeivio užrašai (16). Pasislėpę „Palėpėje“

Spalio 15 d.

Turbūt vidurrudenis. Sekmadienis. Įkyrūs lietaus vinys nuolat bando prismeigti auksinius medžių lapus prie žemės, prie plento, tačiau pirmiau juos pasigauna vėjas ir šluote šluoja į pakraščius. Ne visus dar lapus nusiraškė spalis – paliko šiek tiek ir lapkričiui. Medžių lajos atrodo taip, lyg Didysis Kažkas ant jų būtų išliejęs dangaus lavą.
O mes beveik visą rudenį slepiamės „Palėpėje“. Užvakar grįžome iš Tauragės, kurioje upė Jūra taip išsišoko iš krantų, kad net šlaitais ėmė kopti gyventojų trobų link. Matyt nusprendė būti tikra jūra. Toje vietoje, kur anksčiau būta kalnelio, nuo kurio reikėdavo leistis žemyn, jei norėdavai pasiekti vandenį, dabar tikras baseinas – gali stačia galva iš karto nerti upėn-jūron (jei būtų vasara). Jovaruose visi namų rūsiai apsemti, vanduo pakilęs kone iki kelių. Daugybę metų nebūta tokio reiškinio. Pasaulinis tvanas. Visoje Lietuvoje ūkininkai keikiasi dėl supuvusio derliaus.

2017 m. spalio 8 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (15). Draugai į namus

Spalio 8 d.

Vakar su Judita lankėmės VGTU „Palėpės“ teatre. Vietoje išgriauto „Lietuvos“ kino teatro lavono sparčiai dygsta kažkoks šiuolaikinio meno centras. Čia visur slypi mano vaikystės takeliai: šalia buvusio „Lietuvos“ kino teatro kažkada kaisdavo pirtis, greta buvo maisto prekių parduotuvė „Sakalas“. Dabartinės Naugarduko gatvės pradžioje ir tuomet, ir dabar – kavinukė. Kylant aukštyn, kairėje pusėje buvo daržovių parduotuvė, kiek tolėliau – „Pionieriaus“ kino teatras, kuriame žiūrėdavome „Na palauk!“. Sankryžoje su Mindaugo gatve – Chemijos institutas, kuriame kadaise mokėsi mano mama. Pasukęs į kairę, atsiremi į Šaltinių gatvę, kuri anuomet vadinosi Knyvos. Šioje gatvėje ir prasidėjo gyvenimo tyrinėjimai – putplasčio bružinimas į grublėtą namo sieną. Taip mes kurdavome laivus ir visokius kitokius niekus. Kartais prabružindavome ir gležnus pirštus, baltas putplastis pasipuošdavo ryškiai raudonais akcentais. Bet apie ką aš čia?
Aaa... apie VGTU teatrą „Palėpė“, kuris įsikūręs priešais išnykusį „Lietuvos“ kino teatrą, Pylimo gatvės vidinio kiemo patalpose. Salė nedidelė, atrodo gana skurdokai, bet čia įrengtas ir apšvietimas, ir įgarsinimo sistema. Žiūrovus pasitinka spektaklio aktoriai, įspėja, kad spektaklio metu iš salės išeiti nebus galima. Ore tvyro tirštas smilkalų tvaikas. Dekoracijų beveik nėra, viskas išmoningai kuriama minimaliomis priemonėmis.

2017 m. spalio 3 d., antradienis

Nemadingi praeivio užrašai (14). Apie žygius, čigonų taborą ir prancūziškas varles

Spalio 3 d.

Kol sūnus Elijas sekmadienį su „Ąžuoliuko“ choru koncertavo renovuotoje Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje (šalia rekonstruojamos Lukiškių aikštės), Judita su žygeivių klubu iškeliavo į žygį Dzūkijos takeliais. Dvidešimt keli keliautojai ir vienas šuo, aviganė Džina. Miško keliais, laukais ir pievomis, palei upę Ūlą ir palei ežerą Lavysą, kur kažkada leisdavome vėlyvus pavasarius, nutrepsėjo kone 28 kilometrus. Namo parsirito vėlai, jau sutemus.
Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, jog kitą dieną, Judita paėmė mane už pakarpos, pastatė ant kojų, liepė autis batus ir ištempė keliauti kažkur greta namų, Salininkuose. Vienas vakarykščio žygio vadovų mat jai sakė kitą dieną, jei skaudės kojas, jei blogai jausis ar panašiai, pamėginti vėl truputį pasivaikščioti. Neva panašiai kaip su pagiriom.
Todėl dukrą Dorotėją pasiėmėme iš mokyklos ir patraukėme žygin. Praslinkę pro sodų namelius netrukus atsidūrėme miške. Miškas kaip miškas, gal ir ne iš jaukiųjų, pušys girgžda kaip nesutepti durų vyriai, šilbaravykis pūpso greta tako. Milžiniški klevo lapai užkloję dar neįšalusią žemę.