Man
niekada nepatiko judesių gausa. Sustingdavau kartais kaip mumija ir sėdėdavau
dienų dienas vienoje vietoje. Net musės stebėdavosi. Tačiau gyvenimas tokių
dalykų pakęsti negali – kibildinkšt ir
išspirdavo taburetę iš po užpakalio. Gyvenimas, dievaži, kartais labai panašus
į arklį. Tai jis dailus, raumeningas, šuoliuojantis per laukus, įkvepiantis –
tikras pasigrožėjimas – tai jau, žiūrėk, ir kanopa kaktoje!
Norėdavai
ar nenorėdavai, vis vien tekdavo žaisti visuomenę. Sociumą. Santykius. Net patį
save. Bet niekada to nežaidęs, taip ir nesuprastum, kaip retkarčiais būna smagu
pabėgti iš bendros smėlio dėžės, nusipjauti patogiai į kūną įaugusius saugos
diržus. Žaislus galite pasilikti sau. Nes žinodavau, jog niekur nesidėsiu –
teks sugrįžti atgal. Ir, žinoma, grįždavau. Tik dabar jau visa tai – praeitis.