2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (29). Ekvilibristika.


Man niekada nepatiko judesių gausa. Sustingdavau kartais kaip mumija ir sėdėdavau dienų dienas vienoje vietoje. Net musės stebėdavosi. Tačiau gyvenimas tokių dalykų pakęsti negali – kibildinkšt ir išspirdavo taburetę iš po užpakalio. Gyvenimas, dievaži, kartais labai panašus į arklį. Tai jis dailus, raumeningas, šuoliuojantis per laukus, įkvepiantis – tikras pasigrožėjimas – tai jau, žiūrėk, ir kanopa kaktoje!
Norėdavai ar nenorėdavai, vis vien tekdavo žaisti visuomenę. Sociumą. Santykius. Net patį save. Bet niekada to nežaidęs, taip ir nesuprastum, kaip retkarčiais būna smagu pabėgti iš bendros smėlio dėžės, nusipjauti patogiai į kūną įaugusius saugos diržus. Žaislus galite pasilikti sau. Nes žinodavau, jog niekur nesidėsiu – teks sugrįžti atgal. Ir, žinoma, grįždavau. Tik dabar jau visa tai – praeitis.

2015 m. vasario 27 d., penktadienis

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.


Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.
Pusryčiavome toje pačioje ištaigingoje salėje.
2015-02-05, ketvirtadienis.

Be mūsų pusryčiais mėgavosi dar keli žmonės. „Ja soldat!“ – nugirdau, kaip pasakė į kazachstanietį panašus pusamžis vyrukas, prie savęs pasikvietęs padavėją su arbatos virduliu. Pasirodo, iš tikrųjų iš Kazachstano. Trumpai šnektelėjome, nes po pusryčių, palikęs savo damą, priėjo prie mūsų ir paprašė padėti aktyvuoti gruzinišką SIM kortelę. Turbūt irgi neseniai atvyko. Čionai neretai pasigydyti, atgauti jėgų atvažiuojama ir iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, iš Azerbaidžano. Tačiau šiuo metu aplinkui beveik tuščia, nes sezonas dar tikrai neprasidėjo.

2015 m. vasario 25 d., trečiadienis

Iš kur atsirado tėvai

Priešužmiegančių vaikų diskusija dviaukštėje lovoje. Ketverių metų Dorotėja svarsto:
- Iš kur atsirado mūsų tėvai? Mamą pagimdė Dievas.
- Ne, mamą turbūt pagimdė jos mama, babukas, – patikslina aštuonerių brolis Elijas.
- Neeee, – nenusileidžia Dorotėja, – mamą pagimdė Dievas, o tėtis... pats atsirado!

2015-02-25
N.L.

2015 m. vasario 24 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (28). Žirnis.

Pirmą kartą gyvenime pasijutau toks mažas ir dėl to labai laimingas. Kaip žirnis. Žirnis ant palangės. Manęs nebeslegia intelektas, internetas, dvasingumas ir kiti žmogiškieji privalumai (trūkumai?). Esu apvalus, nedidelis ir žalias. Kiek paritus, tiek pastačius. „Intelekto nesužalotu veidu“, – pasakytų koks nors ne visai originalus šmaikštuolis, bet greičiausiai būtų visiškai teisus. Nesiginčysiu.
Jaučiu iš apačios sklindančią švelnią radiatoriaus šilumą. Pro šiek tiek pravirą langą smelkiasi gaivi pavasario drėgmė ir palaipsniui beįsismaginančių paukščių čiulbesys. Kažkur tolumoje staiga sucypsėjo sūpynės. Akimirką pamaniau, gal pelės? Bet ne, čionai pelių niekada nebūna. O gal man tik taip pasirodė? Gal visas gyvenimas tiktai žaismingai-skaudžiai-žaismingai (kaip bilietas TENAI ir ATGAL) pasivaideno?
Vasaris yra pats geriausias metų mėnuo. Visiems tai nuolatos kartojau, bet niekas nenorėjo manimi tikėti. Jis yra Didžiojo Šviesos Išsipildymo (galutinė maršruto stotelė?) pradžia ir viltingiausias uostas. Birželio pirmąją dieną pavasaris absurdiškai toli, o vasario pradžioje... ranka pasiekiamas. Ypač pro pravirą langą.
Gera būti mažam. Gera būti žirniu. Vėjas švelniai glamonėja šonus. Visos negandos ir džiaugsmai praslydo pro šalį. Kaip vėjas pro lėktuvo sparnus.
O kas gi čia?! Milžiniškos bjaurios kojos, aštrūs pirštai apsupa mane beveik iš visų pusių. Nežinia kodėl, nejaučiu jokio nerimo ar baimės. Vien neblėstantį džiaugsmą. Netrukus skrendu virš tyliai alsuojančios žemės. Paukščio snape. Gera būti mažam. Žirnis.

Nerijus Laurinavičius
2015-02-04
Pakeliui į Gruziją, virš debesų.

2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!

Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!
Kelionės laukimas yra Didžioji kelionės dalis. Kaip ir vasaris yra didžiojo kelio į vasarą pradžia ir esmė. Vasaris mūsų kraštuose – pats viltingiausias mėnuo, nes viskas dar tik kažkur toli toli priekyje. 
          Už šią kelionę nuoširdžiai dėkojame Tauragės MKC direktorei režisierei Jolantai Kazlauskienei ir visiems Gruzijoje mus sutikusiems žmonėms.

2015-02-04, trečiadienis. Vilnius. Išvykimas.

4.55 val. Rytas. Sėdime ryškiai raudonų lūpdažių spalvos lėktuve (Wizzair), kuris maždaug už dešimties minučių atsiplėš nuo žemės ir pasuks pietryčių kryptimi. Į Gruziją, į Kutaisį – Imeretijos regiono centrą, istorinę Gruzijos karalystės sostinę. Stiuardesė jau plasnoja rankomis, programiškai demonstruodama svarbiausius gelbėjimosi veiksmų judesius. Plasnok neplasnojęs, o mes jau virš debesų! Ryškus dangaus lūpdažis paskui save palieka ilgą pūkinę liniją.

2015 m. vasario 13 d., penktadienis

Akustika

Girdžiu, kaip horizonto vynas
Laša
Į kalnų viršūnes
Ir tučtuojau išnyksta
Akinamam baltume,
Netrukus užgimstu iš naujo
Buvęs kur nebuvęs,
Prašau, įausk
Pašlaitėje suklususį
Mane.

Nerijus Laurinavičius
2015-02-07
Gruzija

2015 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Gruzijai


Nerijus Laurinavičius

Gruzijai

Uždeki manyje
Nakties Tbilisį,
Kuriuo lėtai
Žingsniuoja Suliko,
Ir kai jau iš gyvenimo
Išbrisi,
Pajusi, venom
Gruzija tekės
Po to...

2015-02-06
Tbilisis.

- - -

Нериюс Лауринавичюс

Грузии

Зажги во мне
Ночной Тбилиси,
Где не спеша
Шагает Сулико,
А там, уже ни в этой
Жизни,
По венам Грузия
Течет легко…

2015-02-06
Тбилиси.

Из литовского языка перевел автор.