2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (15)

Krikštas yra Kristaus atpirkimo įvykdymas individualinėje žmogaus prigimtyje. Tiek gimtoji nuodėmė, tiek bet kuri kita atskiria žmogų nuo Dievo, pastato jį nebūties kelin ir, Šventojo Rašto žodžiais kalbant, pasodina jį mirties unksmėje. Nusidėjėlio kelias eina į visišką nuasmenėjimą, į visų būties galių suglebimą, į dvasinę ir net kūninę prostraciją. Žmogus, būdamas laikomas Aukščiausiojo valia ir sykiu nuo šios Valios nusigrįžęs, negali nieko kito laukti, kaip tik visiško išsekimo. Jeigu tad psalmininkas, lygindamas teisųjį su nusidėjėliu, sako, kad bedieviai yra „kaip pelai, sklaidomi vėjo“ (Ps 1,4) arba kad „jie greitai kris kaip šienas ir suvys kaip žalia žolė“ (Ps 36,2), tai jis čia kaip tik ir turi galvoje šį esminį išsekimą, nors iš viršaus ir atrodytų, kad piktiesiems nėra „jokių kentėjimų“, kad „jie nedalyvauja žmonių varguose ir neplakami kaip kiti žmonės“ (Ps 72, 4-5). Nuodėmė yra nusigrįžimas nuo Dievo ir tuo pačiu atsigrįžimas į nebūtį. „Aš mačiau, - sako psalmininkas, - bedievį, kuris kėlėsi puikybėn ir plėtėsi kaip šakotas kedras; praėjau, ir štai jo nebebuvo; ieškojau jo ir neberadau“ (Ps 36, 35-36). Nuodėmės pažadintas putlumas yra netikras: jis nėra būtis, bet tiktai būties kaukė, todėl nykstanti kaip ir visos apgaulės.

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.

2011 m. sausio 25 d., antradienis

Sugrįžimas

Ar girdi? – Lėktuvu padangėje ūžia vaikystė...
Miškuose, virš miškų ir netgi po jais…
Ar galėčiau taip grubiai beviltiškai klysti? –
Štai ir čia ji siūbuoja šiaudiniais eglutės žaislais…
Štai ir čia – tarp sulipusių puslapių pasakų miego
Tingiomis raidėmis amžinai atmintin įsispaudžia,
Sukietėjusu oru nuo jos sapnuose vis miegodamas bėgu,
Bet rytojuj pabudęs į vakar vėl traukiu, nes maudžia…
Ar girdi, kaip truputį liūdėdamas tirpsta užmiesčio sniegas?
O pavasario vėjas virtuoziškai groja pakelių tvoromis,
Kai arbatos jaukumą įsiurbdamos traukiasi žiemiškos pėdos,
Vieversiais aš apgirtęs vaikystėn šuoliuoju jomis…

2011 m. sausio 22 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (14)

Visa kūrinija yra vienas didžiulis šauksmas Dievop, nes visa kūrinija liudija dieviškąją savo kilmę. Reikia tik ją paklausti, ir ji tuojau apreiškia savo gelmėse glūdintį dieviškąjį pagrindą. O kai šis pagrindas žmogui atsiskleidžia, kai žmogus suvokia, kas gamta yra Viešpaties prasmuo, jis negali su ja elgtis taip, tarsi ji neturėtų su Dievu nieko bendro, o būtų tik grynas mūsų valdžios ir mūsų įgeidžių objektas. Įsidaiktinęs Viešpaties žodis yra vertas gilios pagarbos ir meilės, nes jis neša savimi Jį patį ir Jį mums apreiškia. Todėl ir šv. Pranciškus gerbė gamtą ne baimės pilna senovės pagarba ir ją mylėjo ne sentimentalia apšvietos laikų meile, bet krikščioniškai, vadinasi, ne kaip dievybę ir ne kaip mūsų pojūčių kutentoją, bet kaip didįjį Dievo ženklą.

Antanas Maceina „Saulės giesmė“.

2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (13)

O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, nors ir juos tu atlikai ilsėdamasis, mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes tu mums juos dovanojai, ilsėsimės tavyje amžinojo gyvenimo šeštadienį.

Juk tada ir tu ilsėsiesi mumyse taip, kaip dabar veiki mumyse, ir tas atilsis bus taip per mus, kaip šie tavo darbai yra per mus. Bet tu, Viešpatie, visada darbuojiesi ir visada ilsiesi. Ir nei matai laike, nei judi laike, nei ilsiesi laike, ir vis dėlto padarai ir matymą laike, ir patį laiką, ir atilsį pasibaigus laikui.

Aurelijus Augustinas („Išpažinimai“).

2011 m. sausio 11 d., antradienis

Sakralus sąstingis


Už lango – tai snaigės, tai lapai

Šoka kartų rokenrolą,

Plasnoja sezonų pelekai

Jaunystės tinkle kaip papuola.