2011 m. vasario 25 d., penktadienis

Idiotas, arba nuoširdi asilo šypsena


Iš Rojumi tebealsuojančių kalnų pašlaičių į isteriškomis intrigomis perisunkusią visuomenę idant vėlei sugrįžtumei į nesvarios ramybės būseną. Laukinis moteriškos stichijos šėlsmas, tuščiavidurė vyriška puikybė, svoris visuomenėje, gramzdinantis į irzlios apatijos ir nebeįveikiamo nuobodulio dugną. Prieš visa tai – vaikiškai tyra MEILĖ kiekvienam artimui. Idioto meilė. Vaikiškas atvirumas. Laukuose, pievose, miškuose, kalnų papėdėse, pačiuose kalnuose nėra durų. Nėra įmantrių spynų, signalizacijų, kodų, nes nėra jų išvis. Pati lengviausia užduotis žmogui (širdies gelmėse neuždusinti savojo vidinio VAIKO) kartais tampa pačiu sudėtingiausiu galvosopiu visam gyvenimui (arba visiškai užmiršta paskirtimi), kad galbūt kada nors sugrįžtumei prie to, nuo ko visą laiką taip beatodairiškai bėgai.

2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

Pavasardarystė

Ledinėse
Žiemos statinėse
Jau bręsta
Mums pavasaris
Kaip dar viena
Aukščiausiojo
Aukščiausia dovana
Žemyn
Iš begalybės

2011 m. vasario 20 d., sekmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (2). Egoizmas.

Aš dažnai piktnaudžiauju savo egzistencine padėtimi. Tiksliai nebeprisimenu, kodėl tą beprotiškai karštą liepos popietę patogiai įsitaisiau ant galinės automobilio sėdynės. Išvydę tokią kipšiškai prabangią susisiekimo priemonę, dauguma vyrų nebesuvaldo seilių – jos be paliovos tįsta žemyn. Visai kaip kūdikiai, kuriems ką tik pradėjo kaltis dantys.

2011 m. vasario 14 d., pirmadienis

Perlų skrynelė (16)


Ir vis dėlto tarp gyvulio kūno ir mūsojo esama didžiulio skirtumo. Gyvulys ne turi kūną, bet jis yra kūnas. Jis yra tiktai gamta, todėl gyvena savarankiškai: gyvulio kūnas yra kūnas sau, būtis savyje, tikra substancija senąja prasme. Tuo tarpu žmogus nėra kūnas, bet jis turi kūną. Žmogaus kūnas yra palenktas mūsajam Aš ne tik moraline, bet ir ontologine prasme. Jis jau yra kito „nuosavybė“; jis jau turi „šeimininką“. Žmogaus kūnas veikia ne iš savęs, bet iš dvasios, nes dvasia jį formuoja ir valdo ligi pat jo ląstelių. Todėl jis yra „nepilna substancija“ (šv. Tomas Akvinietis). Pagrindinis kūno uždavinys yra ne būti sau, bet tinkamai atsakyti į dvasios reikalavimus ir vykdyti jos norus. Todėl žmogaus kūno paskirtis yra ne paprastai būti, bet visų pirma reikšti per save žmogaus dvasią. Kūnas žmogiškoje būtyje visų pirma yra prasmuo. Būtis jis yra tik tiek, kad galėtų būti prasmeniu. Tačiau ne šitas jo būtiškumas padaro jį žmogiškuoju kūnu, bet anas gilus jo prasmeniškumas, anas dvasios apreiškimas visu savimi. Ir tik tol gamta mumyse yra kūnas, kol ji mūsų dvasią neša ir reiškia, vadinasi, kol ji yra prasmuo. Virtusi gryna būtimi, ji tuo pačiu nustoja buvusi mūsų kūnu. Tai įvyksta mirties valandą. Mirtis atitraukia dvasią iš gamtos, ir kūnas nustoja buvęs dvasios reiškėjas. Todėl jis ir virsta lavonu. Jis grįžta atgal į žemę, iš kurios buvo paimtas. Kūno atsipalaidavimas nuo dvasios, jo pastanga virsti savarankiška būtimi reiškia jo paties žlugimą.

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.

2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Skrydis žemiau gegutės lizdo

 (One flew below the Cuckoo’ s nest)

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau yra amerikietiškų filmų, kuriuos žiūrėti „galima“. Vienas tokių – kultiniu vadinamas Milošo Formano režisuotas „Skrydis virš gegutės lizdo“, 1975-aisiais metais pastatytas pagal Ken Kesey to paties pavadinimo knygą. Sakau „galima“, nes didžioji dalis amerikietiškos produkcijos bent truputį linkusiam mąstyti žmogui yra nesuvokiama ne tik protinėje, dvasinėje ar panašiose plotmėse, tačiau, regis, yra neįmanoma ištverti net ir fiziškai. Tokio kino produkcija veiksmingesnė už bet kokią lobotomiją, o pats šlykščiausias žanras iš visų – turbūt trileris, ne ką mažiau šlykštesnis už pornografijos ir siaubo žanrus (jei pornografiją išvis galima vadinti žanru).