„Basomis per grindinį“ – 2005 metais režisieriaus
Til’o Schweiger’io (Vokietija) pastatytas filmas, kuriame jis pats ir vaidina. Romantinė
draminė komedija. Kartais gali pasirodyti, jog dažnai šioje juostoje menininės
raiškos priemonės gan tiesmukos ar paviršutiniškos, tačiau...
Humoro jausmas išties subtilus, savitas. Juk ne
kiekvienas suaugęs žmogus moka nuoširdžiai džiaugtis dėl to, jog... sumokėjus taksistui
pinigų, šis tave veža kur tik nori! Čia vėlgi supriešinamas sausas, pilkas bei standartinis sisteminis požiūris į žmogų, į sergantį žmogų, ir
vidinė žmogaus laisvė,
besiveržianti į tik jam suprantamą ir patiriamą laimės akimirką, kai siela
užsidegusi stebėtis viskuo – savo šviesą už lango įjungiančiu mėnuliu, žmogaus
krūtinėje plakančia širdimi, būtais ir nebūtais gyvenimo kelionių bilietais...
Psichinis ligonis „sveikųjų“ žmonių tarpe tikrai
dažnai pastariesiems atrodo komiškai, o gal net ir apgailėtinai, bet čionai
itin drąsiai nutrinta riba tarp psichikos liga sergančiojo išgyvenimų ir
nevaržomos, atviraširdės bei palaimingos vaiko būsenos, todėl net ir
„sveikieji“ galiausiai ima tuo žavėtis. Kitaip tariant, iš mirties kilpos
ištrauktoji pagrindinė filmo herojė, įžiebiama naujam, dar nepažintam,
bauginančiam ir svaiginančiam gyvenimui, kuriame visi potyriai prilygsta
pirmiesiems vaiko gyvenimo pažinimo potyriams.
Juk reikia bent kartą automobiliu nudaužti vištą,
labai didelę vištą (!), kad
bent šitoks sukrėtimas mintis ir dvasią nukreiptų visai kita linkme nei
įprasta, nei įprasta plaukti pasroviui, pasroviui kartu su žemiškuoju
įsitvirtinimu, sėkme. Ne visada sveika žinoti, kur yra stabdžių pedalas.
Pabūkite bent keletą valandų basi ir išprotėję!
N.L., Ledkalnis,
2012
07 21
Žiūrėsiu.
AtsakytiPanaikinti