2017 m. birželio 23 d.
Beveik
ilgiausia metų diena. Čia ką tik, regis, kaip sliekas išlindo iš žemės, tuoj
vėl sulįs atgalios – nei dienos, nei šviesos, vien raudonas išnykstančio vakaro
galiukas.
Baigiu
skaityti 2016 metais „Versus Aureus“ leidyklos išleistą knygą „Pražilę
varnėnai“. Sigito Gedos 2004-2005 (ir šiek tiek 2006) metais rašyti
dienoraščiai. Labai patiko. Ant tamsiai žydro viršelio yra prierašas „Studija
be pykčio“. Daugiau nei 600 puslapių. Tiesą pasakius, sveiko pykčio tikrai
esama. Taip pat daug skausmo, tylaus džiaugsmo, kaleidoskopiškų atsiminimų,
Neries (upės), jos pakrančių, erotikos, įvairiausių augalų, eilių-eilėraščių,
žmonių (esančių ir tų, kurių čia jau nebėra), juokų ir viso kito... Įtariu, kad
kai kam šie dienoraščiai tvankiame ir pernelyg prikvėpuotame mūsų krašte
(šalyje) tikrai nepatiks. O man patinka!