2012 m. sausio 27 d., penktadienis

Gatvės muzikantė

Kaip išgyventi, jei turi bent jau sukriošusią gitarą ir perdegusią elektros lemputę? Štai taip:


Geriau nei privatūs pensijų fondai ar prėska (p)rašytojo košė!.. :)

2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Pričiuptos fikcijos

Pričiumpu pagaliau (!)
Už gerklės
Tą įmitusį aktorių,
Minkštą tokį visą
Ir putlų,
Lankstų, kvepiantį, slidų...
Prisisiurbusį mano jausmų,
Svetimų pasaulėžiūrų vergą –
Metų metais
Smaugęs mane iš vidaus –
Pagaliau įkliuvai!

2012 m. sausio 10 d., antradienis

Horoskopas

Jei aš būčiau gerai „prasuktas“ ir brangiai vertinamas horoskopų kūrėjas, už atitinkamą honorarą parašyčiau, pavyzdžiui, tokią prognozę:

- Avinas. Jei Jums šiandien tektų eiti vaikų darželio teritorija, greičiausiai ant nuogo krūmo šakelės rastumėte... užmautą vaikišką pirštinaitę... -

Jei Jūs būtumėte Avinas, iš tikrųjų tą dieną eitumėte tenais, kur nurodžiau, ir, duodu nukirsti liežuvį, būtinai surastumėte ant nuogo krūmo šakelės užmautą vaikišką pirštinaitę, nes Jūs juk – tikras avinas!

N.L.,
2012 01 10

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Šaldytuvas

Taip, šaldytuvas... Ir jei kas nors tuo metu, kai dar buvau ne ką aukštesnis už savo žaislų dėžę, būtų bandęs mane įtikinti, kad šaldytuvas – negyvas daiktas, tokie mėginimai, manau, tikrai būtų pasibaigę visiška nesėkme. Tačiau tai dar nereiškia, jog tada tiksliai (ar bent jau apytiksliai) galėjau įvardinti, kas jis toks per vienas (o kartais, turbūt, dar ir dabar suabejočiau) – greičiausiai nei gyvas daiktas, nei gyvūnas, nei ateivis iš kitos planetos... Ne, geriau ne taip. Verčiau pabandykime šitaip: truputį gyvas daiktas, truputį gyvūnas, truputį ateivis iš kitos planetos ir truputį dar kai kas...

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (7). Kareivinių sapnai.


 Kai buvau mažas, labai mėgdavau žaisti... su degtukais. Po tokio sakinio turbūt tikėsitės išgirsti, jog man taip pat labai patikdavo kišti pirštus į rozetę... Ne, ne, degtukų nedegindavau, o su jais iš tikrųjų žaisdavau! Netgi ne su jais, o labiau su pačiomis dėžutėmis. Pamenu, man tai būdavo pati geriausia dovana. Į violetinį popierių įpakuota degtukų dėžučių kaladė. Tik, susimildami, nepradėkite manęs gailėtis! Vienas senų laikų pažįstamas mėgdavo sakyti: „Sunki vaikystė: mediniai žaislai, vežimėlis be dugno...“. Po šių žodžių prisišliedavo prie sienos ir garsiai nusikvatodavo. Visiškai nesunki – būtumėt matę, kokias pilis pastatydavau! Jose „apgyvendindavau“ lieknus medinius žmogeliukus, kurių rudos potencialiai karštakošiškos galvos spindėdavo iš pasitenkinimo. Visgi jie buvo taikūs ir labai geranoriški. Tokia tad medinė pasaka – su trupučiu sieros ir su violetiniais popieriaus kilimais.