Aš –
paskutinės gi minutės darbininkas,
Ir vėl trenkiu
pigiausiuoju vynu...
Daugybę metų
tuštumą bei tamsą minkęs,
Prie Tavo Šventės
durų ateinu.
Štai pro spynos
akutę akina baltumas,
Vėl artimieji,
regis, taip arti!
Iš dvasios
dvasion liejas protėvių šventumas,
„Užeik, užeik, užeik!“, – girdžiu, širdis sugroja, –
„Kiek noris tau
gali pas mus pabūt“ –
Ir jau buvau
beveik įkėlęs vieną koją,
Bet atsipeikėjau
staiga, nes juk...
...Aš –
paskutinės gi minutės darbininkas,
Kiek spėsiu,
tiek... Nepykite, prašau,
Ir sprukti iš
čionai, ir pasilikti linkęs –
Netobulas esu,
matai, Dangau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą