2015 m. kovo 17 d., antradienis

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.



Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.

2015-02-07, šeštadienis

Zestafonio link

Vairuotojas Konstantinas vėl buvo tikslus kaip šveicariškas laikrodis ir 9.30 val. jau laukė mūsų prie hostelio. Be Gogos, kuris žadėjo taip pat lydėti į stotį. Goga susirgo. Matyt, peršalo, nes vienmarškinis lakstė po kalnus kaip pašėlęs. „Herojus! Tautos herojus!“, – juokėmės su vairuotoju, skrosdami Gruzijos sostinę. Konstantinas atrodė labai patenkintas ir itin nuoširdžiai bendravo su mumis. „Klingeriai, klingeriai, klingeriai“, – ore raitėsi nesibaigiantys sąmojai. Nebepasimatėme su Goga, tautos herojumi. Nieko tokio. Kitą kartą gal susitiksime.

2015 m. kovo 9 d., pirmadienis

2015 m. kovo 7 d., šeštadienis

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.



Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.

2015-02-06, penktadienis

Kol vairuotojas neprivažiavo, suspėjome nustraksėti iki „Carrefour“ prekybos centro. Pasiėmėme dar šiek tiek „Borjomi“ jėgoms palaikyti. Bananai Tbilisyje gan brangūs šiuo metų laiku – čia jie parduodami ir po vieną, o už vienetą prašo 1 lario (1,50 Lt).
Hostelio administratorius Goga, vos baigęs naktinį darbą, visai nesudėjęs bluosto, buvo žvaliai pasirengęs keliauti su mumis į Gruzijos grožybes. Tikrasis jo vardas – Georgijus, bet sutrumpintai – Goga, o draugai pravardžiuoja Dudu. Ši pravardė atsirado taip: iki ketverių metų Goga žindė mamos krūtį, kuri gruziniškai vadinama dudu (spenelis) ar panašiai. Todėl mama jį taip ir praminė, o valgyti kviesdavo: dudu, dudu!

2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (29). Ekvilibristika.


Man niekada nepatiko judesių gausa. Sustingdavau kartais kaip mumija ir sėdėdavau dienų dienas vienoje vietoje. Net musės stebėdavosi. Tačiau gyvenimas tokių dalykų pakęsti negali – kibildinkšt ir išspirdavo taburetę iš po užpakalio. Gyvenimas, dievaži, kartais labai panašus į arklį. Tai jis dailus, raumeningas, šuoliuojantis per laukus, įkvepiantis – tikras pasigrožėjimas – tai jau, žiūrėk, ir kanopa kaktoje!
Norėdavai ar nenorėdavai, vis vien tekdavo žaisti visuomenę. Sociumą. Santykius. Net patį save. Bet niekada to nežaidęs, taip ir nesuprastum, kaip retkarčiais būna smagu pabėgti iš bendros smėlio dėžės, nusipjauti patogiai į kūną įaugusius saugos diržus. Žaislus galite pasilikti sau. Nes žinodavau, jog niekur nesidėsiu – teks sugrįžti atgal. Ir, žinoma, grįždavau. Tik dabar jau visa tai – praeitis.

2015 m. vasario 27 d., penktadienis

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.


Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.
Pusryčiavome toje pačioje ištaigingoje salėje.
2015-02-05, ketvirtadienis.

Be mūsų pusryčiais mėgavosi dar keli žmonės. „Ja soldat!“ – nugirdau, kaip pasakė į kazachstanietį panašus pusamžis vyrukas, prie savęs pasikvietęs padavėją su arbatos virduliu. Pasirodo, iš tikrųjų iš Kazachstano. Trumpai šnektelėjome, nes po pusryčių, palikęs savo damą, priėjo prie mūsų ir paprašė padėti aktyvuoti gruzinišką SIM kortelę. Turbūt irgi neseniai atvyko. Čionai neretai pasigydyti, atgauti jėgų atvažiuojama ir iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, iš Azerbaidžano. Tačiau šiuo metu aplinkui beveik tuščia, nes sezonas dar tikrai neprasidėjo.

2015 m. vasario 25 d., trečiadienis

Iš kur atsirado tėvai

Priešužmiegančių vaikų diskusija dviaukštėje lovoje. Ketverių metų Dorotėja svarsto:
- Iš kur atsirado mūsų tėvai? Mamą pagimdė Dievas.
- Ne, mamą turbūt pagimdė jos mama, babukas, – patikslina aštuonerių brolis Elijas.
- Neeee, – nenusileidžia Dorotėja, – mamą pagimdė Dievas, o tėtis... pats atsirado!

2015-02-25
N.L.

2015 m. vasario 24 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (28). Žirnis.

Pirmą kartą gyvenime pasijutau toks mažas ir dėl to labai laimingas. Kaip žirnis. Žirnis ant palangės. Manęs nebeslegia intelektas, internetas, dvasingumas ir kiti žmogiškieji privalumai (trūkumai?). Esu apvalus, nedidelis ir žalias. Kiek paritus, tiek pastačius. „Intelekto nesužalotu veidu“, – pasakytų koks nors ne visai originalus šmaikštuolis, bet greičiausiai būtų visiškai teisus. Nesiginčysiu.
Jaučiu iš apačios sklindančią švelnią radiatoriaus šilumą. Pro šiek tiek pravirą langą smelkiasi gaivi pavasario drėgmė ir palaipsniui beįsismaginančių paukščių čiulbesys. Kažkur tolumoje staiga sucypsėjo sūpynės. Akimirką pamaniau, gal pelės? Bet ne, čionai pelių niekada nebūna. O gal man tik taip pasirodė? Gal visas gyvenimas tiktai žaismingai-skaudžiai-žaismingai (kaip bilietas TENAI ir ATGAL) pasivaideno?
Vasaris yra pats geriausias metų mėnuo. Visiems tai nuolatos kartojau, bet niekas nenorėjo manimi tikėti. Jis yra Didžiojo Šviesos Išsipildymo (galutinė maršruto stotelė?) pradžia ir viltingiausias uostas. Birželio pirmąją dieną pavasaris absurdiškai toli, o vasario pradžioje... ranka pasiekiamas. Ypač pro pravirą langą.
Gera būti mažam. Gera būti žirniu. Vėjas švelniai glamonėja šonus. Visos negandos ir džiaugsmai praslydo pro šalį. Kaip vėjas pro lėktuvo sparnus.
O kas gi čia?! Milžiniškos bjaurios kojos, aštrūs pirštai apsupa mane beveik iš visų pusių. Nežinia kodėl, nejaučiu jokio nerimo ar baimės. Vien neblėstantį džiaugsmą. Netrukus skrendu virš tyliai alsuojančios žemės. Paukščio snape. Gera būti mažam. Žirnis.

Nerijus Laurinavičius
2015-02-04
Pakeliui į Gruziją, virš debesų.

2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!

Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!
Kelionės laukimas yra Didžioji kelionės dalis. Kaip ir vasaris yra didžiojo kelio į vasarą pradžia ir esmė. Vasaris mūsų kraštuose – pats viltingiausias mėnuo, nes viskas dar tik kažkur toli toli priekyje. 
          Už šią kelionę nuoširdžiai dėkojame Tauragės MKC direktorei režisierei Jolantai Kazlauskienei ir visiems Gruzijoje mus sutikusiems žmonėms.

2015-02-04, trečiadienis. Vilnius. Išvykimas.

4.55 val. Rytas. Sėdime ryškiai raudonų lūpdažių spalvos lėktuve (Wizzair), kuris maždaug už dešimties minučių atsiplėš nuo žemės ir pasuks pietryčių kryptimi. Į Gruziją, į Kutaisį – Imeretijos regiono centrą, istorinę Gruzijos karalystės sostinę. Stiuardesė jau plasnoja rankomis, programiškai demonstruodama svarbiausius gelbėjimosi veiksmų judesius. Plasnok neplasnojęs, o mes jau virš debesų! Ryškus dangaus lūpdažis paskui save palieka ilgą pūkinę liniją.

2015 m. vasario 20 d., penktadienis

2015 m. vasario 13 d., penktadienis

Akustika

Girdžiu, kaip horizonto vynas
Laša
Į kalnų viršūnes
Ir tučtuojau išnyksta
Akinamam baltume,
Netrukus užgimstu iš naujo
Buvęs kur nebuvęs,
Prašau, įausk
Pašlaitėje suklususį
Mane.

Nerijus Laurinavičius
2015-02-07
Gruzija

2015 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Gruzijai


Nerijus Laurinavičius

Gruzijai

Uždeki manyje
Nakties Tbilisį,
Kuriuo lėtai
Žingsniuoja Suliko,
Ir kai jau iš gyvenimo
Išbrisi,
Pajusi, venom
Gruzija tekės
Po to...

2015-02-06
Tbilisis.

- - -

Нериюс Лауринавичюс

Грузии

Зажги во мне
Ночной Тбилиси,
Где не спеша
Шагает Сулико,
А там, уже ни в этой
Жизни,
По венам Грузия
Течет легко…

2015-02-06
Тбилиси.

Из литовского языка перевел автор.

2015 m. sausio 30 d., penktadienis

„Šerkšno tyla“ – „LRT radijo“ laidos „Muzikinis vidudienis“ svečiai

Laidos įrašas: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011370999/muzikinis_vidudienis_2015-01-26_12_10

Laidos vedėja – Audronė Kažukauskaitė.

Smagaus klausymo!

2015 m. sausio 16 d., penktadienis

Balkono reportažai (9). Dangiškas sausio vynas.

Sausio rytas. Sausas ir raudonas. Kaip vynas:
Fotoreporteris Ledkalnis
2015-01-16.

2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

„Nieko sau teatras!“ per „LRT televiziją“

2014-12-13 „Nieko sau teatras!“ dalyvavo „LRT televizijos“ laidoje „Ryto suktinis“ (ved. Zita Kelmickaitė).

Daina „Baltasis lokys“ ir interviu:
Daina „Jūrų vėplys“:
Su Kalėdomis Jus, su Naujaisiais, mažieji draugai ir tėveliai!

Pagarbiai
„Nieko sau teatras!“.

2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Barzdota išmintis

Prieš išvesdamas į darželį rengiu dukrą, o ji paliečia man smakrą ir sako:
-          Ir tau auga barzda kaip Tomui...
-          Neauga man barzda, – atsakau aš.
-          Auga, auga, – nenusileidžia ji, – reikia palaistyti ir augs.
-          O kuo palaistyti?
-          Laistytuvu! – kaip savaime suprantamą dalyką dėsto keturmetė Dorotėja.

N.L. 2014-12-09.

2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Dienos žvilgis (28). Kai buvau aš medinis nykštukas...

Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-12-07 Vilnius.

2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Žiūrėk, jau sninga!..

Turbūt simboliška yra tai, kad paskutinį rudens vakarą „Šerkšno tyla“ klausytojams dovanoja šią naują savo dainą, kurią vėliau galėsite išgirsti pirmajame mūsų albume. Klausykimės ir dalinkimės... obuoliais ir sniegu!
Pagarbiai
Ledkalnis.

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Dienos žvilgis (27). Pelių pasaulyje.

Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-11-26.

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.


Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.
- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.
Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs, niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir bankrutavusios gamyklos mišiniu.
Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties žmogumi.
Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn. Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba fizikos. Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...
O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko, o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.

- - -

Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.

Nerijus Laurinavičius
2014-11-14.

2014 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (12). Abrikoso kauliukas


2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Paskui keltą sklendžia žuvėdros. Grįžtame įkrauti jūros, kopų, sakų aromato, aplipę žvaigždžių dulkėmis, kišenėse ir plaukuose – smėlis, mintyse – naujos erdvės. Iš Klaipėdos per Šilutę, Žemaičių Naumiestį, Vainutą atsibeldėme į Tauragę. Čia atsikvėpsime keletą dienų ir tuomet per Jurbarką, Panemunės keliu judėsime Kauno, o paskui ir Vilniaus link. Taip baigsis ši kelionė.
Naktimis palaipsniui jau ima dusinti įspūdžiai. Ryškiai išplaukia ir neleidžia užmigti. Šitiek metų virš mūsų galvų kaip koks prinokęs obuolys kabo Latvija ir tik dabar sugebėjome pakelti į ją akis, išvysti jos grožį.
Įveikę šį iššūkį, su Judita jau rezgame planus kitą vasarą kartu su abiem vaikais apkeliauti Europą, kiek pajėgsime. Grosime Europos sostinių ir ne tik gatvėse. Labiausiai vilioja Alpės, Provansas, Pranzūzija, Ispanija, Šveicarija... Kol kas tai – tik vizija, tačiau ką gali žinoti. Ir Latvija buvo vizija. Į Rygą dar grįšime, galbūt pakilsime iki Talino, nusileisime iki Saremo salų. Juk ilgi rudens ir žiemos vakarai – pats tas nepažintų kraštų analizei ir naujos kelionės plano rengimui. Iš viso to palaipsniui turėtų gimti knyga apie „Šerkšno tylos“ klajones, kuri galbūt kada nors išvys dienos šviesą.

Nerijus Laurinavičius
Tauragė
19.10 val.

Nėra jokio rytojaus,
Vien tik amžinas Š-I-A-N-D-I-E-N –
Abrikoso kauliukas,
Neįkandamas mirčiai.

2014-08-07
Vilnius.

P.S. Truputis statistikos:

* Iš viso sukorėme 1790 km.
* Visos kelionės trukmė – be 1 dienos 2 savaitės, t. y. 13 dienų: 9 dienos Latvijoje, 2 dienos Nidoje, 2 dienos Tauragėje. 11 nakvynių palapinėse (Latvijoje, Nidoje).
* Iš turėtų 350 eurų tesugebėjome išleisti vos 200.
* Automobilis – 14 metų senumo „Opel Zafira“. Kuro sąnaudos – 6 l / 100 km.

Šios kelionės aprašymo PABAIGA.

2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Baltos uogos

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,
Vadinasi, į pievą grįš žiema?
Kol debesys tarpusavyje niurkės,
Širdin lašėjo lapkričio smala...
Aš – duobkasio ir šachtininko brolis,
Beveik kaip prisukamas žemės kurmis.
Kur dingo tas pavasarinis tolis
Ir kiek naktis dar savo syvais gundys?
Aš – požeminio miesto dirigentas,
Iš penklinių išaudžiantis tinklus,
Vėl liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,
Bet gal viena žiopla nata įklius?
Girdžiu, jau girgžda senio gruodžio kaulai,
Lėtai pražyla gaivios pievų sruogos,
Iš tunelio išnyru dienai naujai,
O krūmuos spindi baltos baltos uogos.
Išspausk jų turinį į mano kraują!

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...

Nerijus Laurinavičius
2014-11-08

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (11). Grybauskaitė, papūga ir vėžlys kopose, arba žmogus dėžėje ir kiti atostogų malonumai


2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Kopose uodų nebeliko tarsi pamojus burtų lazdele. Todėl ir pavyko įgyvendinti užvakarykštį ketinimą – miegmaišyje miegoti po atviru dangumi. Kur dingote zyzekliai, kur pasidėjote taip staiga? Atostogos? O naktinis dangus virš galvos tikrai buvo gilus ir neužvertas, nors tiek vakaruose, tiek šiaurėje sukiojosi tamsūs debesys, žaibų blykstės nušviesdavo padangę tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartkartėmis valdingu kumščiu pagrūmodavo griaustinis. Kažkas mus fotografavo iš viršaus. Atmerki akis ir džiaugiesi – gyvenime tokių lubų nesukurtų pats nagingiausias planetos meistras. Grįžulo rato samtis pilsto sapnus. Mėnulis vis pilnėja ir pilnėja. Tartum nenorėdamas atsilikti nuo saulės, parodo, kad ir jis moka apšviesti jūros vandenis.

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (10). Atpūta zona.


2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Pariedėję iki įvažiavimo į Nidą ir automobilį pasistatę nemokamoje stovėjimo aikštelėje, nuo kurios jūra ne taip ir toli (apie 300 metrų), pasiėmėme tik miegmaišius ir palapinę vaikams. Ketinome miegoti kopose po atviru dangumi, bet šį sumanymą sugadino uodai. Jie turėjo savų planų. Teko grįžti į mašiną pasiimti antrą palapinę.
Išaušo dar vienas karštas rytas. Šeima tebemiega, skruzdės laksto savais takais. Po Nidą irgi laksto kažkokie nebe tokie žmonės, o gal mums tik taip atrodo... Neapleidžia jausmas, kad per dešimtmetį kontingentas iš esmės labai pakito. Visada čia buvo turčių ir jų lepūnų atžalų kampelis, o dabar dar ir forsavotų mužikų beigi jų varšavkių priviso. Visi kažin kokie agresyviai atsipūtę, neva, žiūrėkite, aš ilsiuosi! Net ir vokiečių lyg ir ne tiek daug (?). Vos ūgtelėję lepūnai garsiai kalba, laižo pirštus, minko savo išmaniuosius ir nebežino, kur čia dėtis, kad nebūtų taip nuobodu. Išpalangėjusi Nida, deja, išpalangėjusi... Greičiau statykite tiltą ir kurią nors iš centrinių gatvių pervadinkite Basanavičiaus, tuomet gal net ir Lietuvos varšavkių sostine pretenduosite tapti!

2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (9). Jei prie kelio tupi lapė


2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Jei prie kelio tupi lapė,
Greitai bus vadinas... Papė

Truputį po 10 valandos ryto termometro stulpelis jau perkopė +32 laipsnius Celsijaus. Jei ir toliau taip, oro temperatūra pasieks, o gal ir viršys įprastą žmogaus kūno temperatūrą. Iš serijos „Pirmą kartą gyvenime“ – pirmą kartą ryte prie jūros išgirdau giedantį... gaidį. Tikras kaimas. Ir iš tikrųjų vakar apie 10 valandą vakaro dar prieš įvažiuodami į Papę dešinėje žvyrkelio pusėje išvydome pūstauodegę gražuolę laputę. Dorotėja pro automobilio langą nespėjo jos pamatyti, tad paleido dūdas, nes jau ne pirmą kartą jai nepasiseka pastebėti kelią mums perbėgančių gyvūnų. Ypač norėjo sužinoti, kaip atrodo gyva lapė.

2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Latvijos dienoraščiai (8). Urviniai žmonės, upės slenkstis, Latvijos Venecija ir banditėlis su pacuko snukeliu. Su žmonėmis kalbėtis reikia.


2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Pirmą kartą kelionėje pabudau taip vėlai – apie 9 valandą. Jūra palaipsniui virsta ežeru. Bangos vis rimsta ir rimsta, visą dangų išraižė plunksniniai debesys. Panašu, kad įsivyraus karščiai. Ant mūsų skardžio-terasos, žvelgiančios į jūrą,tarp akmenų ką tik sukūriau lauželį ir užstačiau puoduką su vandeniu kavai. Šiandien sūnaus Elijo vardo diena.

Vakar, susirinkę palapines, per Jūrkalnę patraukėme Kuldygos link. Kelionės atstumas – 40 kilometrų. Pakeliui pasitiko jaukūs miestukai Alsunga ir Edole. Po pilį kiekviename, o Edolėje itin smagu – abi kelio puses skalauja tvenkiniai, visur vyrauja tyla bei ramybė. Vietinį gyventoją sunku net ir pamatyti.

Vos tik įvažiavę į Kuldygą, nutarėme papietauti, nes kaip tik buvo pietų metas. „Rimi“ parduotuvėje įsikūrusioje kavinėje-picerijoje benagrinėdami valgiaraštį susitikome tą pačią šeimą (taip pat su dviem vaikais – mergaite Kotryna ir berniuku Karoliu), su kuria Ventspilyje važiuodami siauruku sėdėjome tame pačiame vagone. Jie jau traukė Vilniaus link, o pakeliui užsuko į Kuldygą. Vėliau dar susitiksime ir šalia šio miestelio esančiuose smėlio urvuose.

2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Segtukai

Įsisegiau į širdį
Šuns geras akis
Ir žiūriu į pasaulį –
Gal kas nors pakis?
Bet visa lekia, skuba
Kojon koja...
Pasaulis piktas
Kandžiojas ir loja.

Nerijus Laurinavičius
2014-10-22

2014 m. spalio 14 d., antradienis

Gatvės muzikanto užrašai (1). Kunigaikštis.


Gatvė yra akademija. Gatvė yra muzika. Gatvė yra kelias. Kelias į praeinantį žmogų, kelias į save, kelias į bažnyčios varpų gaudesį, į langų ir balkonų skliautų mąslumą, į stikluose atsispindintį bei juose besigrožintį vakarą. Ypač jei tai yra Pilies gatvė, ypač jei tai yra nežinia kur prasidedantis ir niekada nesibaigiantis Vilnius.
Aš esu Pilies gatvės muzikantas ir visai nesigėdiju šios pilietybės. Atvirkščiai. Tai yra garbinga atsakinga pareiga. Mano žmona taip pat yra gatvės muzikantė-dainininkė ir abu vaikai... „Ir tėvelis, ir mama, ir, žodžiu, visa šeima“, – kažkada taip Kostas Kubilinskas viename eilėraštyje kalbėjo apie kosmonautų šeimą. Mes irgi tam tikra prasme esame kosmonautai, nes tyrinėjame erdves, žmonių akis ir jų sielas. Tokia mūsų kasdienybė, toksai mikrokosmosas, į kurį staugia ir kurį spardo makropasaulis; veja, veja, veja... O mes niekur nejudame, tarsi upės tėkmėje tarp lūžusio medžio šakų įstrigęs butelis, kurio kakleliu groja absoliučią klausą paveldėjęs vėjas.

2014 m. spalio 2 d., ketvirtadienis

Balkono reportažai (8). Ryto skrydis.

Fotoreporteris Ledkalnis
2014-10-01.

Balkono reportažai (7). Auksauodegis

2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (24)

„Paaiškėjo, kad iš visų mano knygų labiausiai vertinamos tos, kurios parašytos paprasčiausiu, skaitytojui draugiškiausiu stiliumi, kurios yra skirtos skaitytojui, o ne autoriui. Galiu rašyti žymiai protingiau, netgi „tobuliau“, bet tai jau būtų pasirodymas, o ne rimtas darbas. Knyga turėtų panėšėti į operaciją; širdies operaciją. Stilistinės grožybės skirtos autoriui. Jos byloja: „Pažiūrėk į mane, pažvelk į mano darbą“. Stilistinis skaidrumas, paprastumas ir taupumas skiriami skaitytojui. Jie reiškia: „Pažvelk į tai, skverbkis pro mano žodžius į tiesą ir į save“. Tokia tad yra tiesa apie rašymo, o taip pat ir apie gyvenimo stilių.“

Peter Kreeft, „Kol dar neišėjau / laiškai mūsų vaikams apie tai, kas svarbiausia“.