2018 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Grąžinkite kasdienybę!

Jei galite, grąžinkite
Neišdraskytą kasdienybę:
Be vėliavų, be kaspinų,
Be paranojiško patoso…
Siaurom gatvelėm šokinėjančių
Sekundžių šventenybę,
O jei grąžinsite, tai pažadu,
Kaip šuo džiugiai palosiu.

Jei galite, grąžinkite
Be proto trepsintį man Vilnių,
Kavos puodelį prie Naujamiesčio
Tuščios kavinės lango,
Kai darbo dieną
Sąžinei negraužiant
Nuoširdžiausiai tingiu ---
Tenai, kur troleibusai
Prie stoties
Vos skersgatviais
Tarsi gyvatės
Išsirango.

Nerijus Laurinavičius
2018-09-22

2018 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Balkaniška lopšinė

Aš – tik šiek tiek
Pralavintas
Nekirptas neveislinis
Šuo,
Prie balkanų balkono
Išlinkio
Stebįs,
Kaip naktis
Palengva susilieja
Su Juodosios jūros
Akiračiu
Bulgarijos žemėje,
Kai prie raudono
Vyno taurės
Lopšinę
Monotoniškai svirpia
Pasiklydus cikada - - -

N.L.
Elenite, Bulgarija
2018-07-22

2018 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Venecijietiškas Nesebaras

Lyg benamiai vaikai,
Lyg oliveriai tvistai…
Basomis per Nesebaro grindinį!
Basomis,
Ką tik pražliaugus liūčiai,
Kol karštas vanduo
Bučiuoja pėdas ir akmenis,
Basomis,
Kol kvatoja žuvėdros ir kirai
Iš turistų
Ir laikrodžio dūžių,
Basomis,
Kol iš Juodosios jūros
Kalasi
Išpuikus panelė
Vaivorykštė.

N.L.
2018-07-22
Bulgarija

2018 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

Amžinas pėdsakas

Amžinas pėdsakas. Siekis
Palikti įspaudą žemėje.
Ilsėkis, brolyti, ilsėkis,
Šitiek žuvus ilsėtis galima.
Šitiek gimus prieš audrą ir lietų,
Nulankstytais sparnais abejonių,
Aš be žemės, be laiko, be vietos
Kas sekundę vis tyliai dvejoju:
Ar tikrai mus sukūrė Dievas,
Ar tik mes jį nusipiešėm patys?
Kai per kopas žingsniuoju vienas,
Iš ikonų išvarva akys…
Ir taip buvo turbūt visada,
Užsimerkiu prieš duriančią tamsą,
Jėzaus rankose – Jono galva,
Ilsėkis, brolyti, pakanka!

Nerijus Laurinavičius
2018-07-25. Elenite.

2018 m. liepos 14 d., šeštadienis

Nėra nieko tikresnio (2)

Nėra nieko tikresnio
Už dar negimusio eilėraščio
Dvelktelėjimą,
Prieš ištraukiant jį,
Tarsi plunksną,
Iš begalinės Nebūties
Pagalvės.
Nėra nieko tikresnio
Už tą duriantį pradmenį,
Siauru kanalu
Kuždantį
Būsimą formą ir spalvą,
Pasakų žiedadulkes,
Nuklosiančias širdį,
Kraujagysles, protą…
Nėra nieko tikresnio
Už tavo skausmo ašarą,
Kurią prieš nugairinant vėjui
Nulaižo
Seniai už debesų iškeliavęs
Ištikimas vaikystės šuo.
Nėra nieko tikresnio
Už kapinių tvorelę –
Plonytį akrobatų šaligatvį –
Tą trupmenos tiltelį,
Vienintelį tave
Nuolat dalinantį
Iš kažkur nušuoliavusių
Metų skaičiaus.

Nerijus Laurinavičius
2018-07-13

2018 m. birželio 5 d., antradienis

Kai norisi staugti

Kai norisi staugti,
Nes pasauliui reikia
Transformerių,
Nes pasauliui reikia
Kūlversčių, akrobatinių triukų,
Kai norisi staugti,
Nes pasauliui reikia
Slidžių paviršių,
Kamuolių ir ledo arenų,
Kai norisi staugti,
Nes pasauliui reikia
Stadionų ir ringų,
Nes pasauliui reikia
Supermenų, betmenų
Ir kitokio šūdo…
Kai norisi staugti,
Nes pasauliui reikia
Transformerių,
O širdis
Tik vos vos
Išsilanksto
Į popierinį Vilties lėktuvėlį.

Nerijus Laurinavičius
2018-06-05

Nėra nieko tikresnio

Nėra nieko tikresnio
Už beišsisklaidantį
Cigaretės dūmą,
Už tą akimirkos klaustuką,
Pakibusį ore,
Kurį netrukus
Išsiurbia skersvėjis…
Nėra nieko tikresnio
Už meldų ošimą
Pačioje birželio pradžioje,
Kai juos ima šukuoti
Mirtis,
O gal tik vėjas,
Palengva nubėgantis
Tavo odos plaukeliais.
Nėra nieko tikresnio
Už vaikystės akmenį,
Varlyte nušuoliuojantį
Bangų paviršiumi…
Ir paliekantį
Tik skrydžio iliuziją,
Raibuliuojančią
Pakrantės smėliu
Po vandeniu.

Nerijus Laurinavičius
2018-06-05

2018 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Sūris

Senolis greitai kops į dešimtą dešimtį. Tai reiškia, kad jis yra penkiomis dešimtimis metų už mane vyresnis. Atrodytų, kas tos penkios dešimtys visos istorijos kontekste?! Tačiau (tiktai pamanykite!) to visiškai užtenka, kad šalyje bent tris keturis kartus pasikeistų valiuta. Kaip besuktumei, vis viena atsiranda dalykų, kurie, regis, niekada nesikeičia. Pavyzdžiui, sūris. Geras sūris. Koks skirtumas, ar už gerą sūrį mokėsi rubliais, vagnorkėmis, litais ar eurais...
Su senoliu mes matomės gana retai, nes miestą V ir miestą T skiria maždaug 250 kilometrų, nors abėcėlėje šios raidės yra visai greta viena kitos. Kai susitinkame, visada ankstyvą rytą būtinai važiuojame pirkti... sūrio. Galima net sakyti, kad kažin kokiais keistais ryšiais mus sieja sūris. Geras varškės sūris. Kai ką galbūt sieja geras vynas, o mus – geras sūris. Šis menkavertis pasakojimas palaipsniui tampa labai sūrus, nes žodis sūris prieš mano valią kėsinasi tapti kas antru teksto žodžiu.

2018 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Juodai baltas pavydas

Tau nereikia
Aviacinio kuro,
Nei tako pakilti,
Registracijos skrydžiui,
Tik krūtinės
Gaivaus veržlumo...
Aš tau juodai-baltai
Pavydžiu.
Na, nebent tik kokią
Varlę
Į žaros raudonumo snapą,
Apsikeiskime vietomis,
Gandre,
Kol apsuksiu
Bent vieną
Ratą.

N.L.
2018-05-13

2018 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis

Kaštoninis libido

Ir vėl išsprogusi
Pavasario ta
Beprotybė!
Erekcija kaštonų
Į nekaltybės dangų…
Kas negyveno čia,
Tas niekad
To ir nepatyrė,
Tarsi šuva
Prie Pasieniečio kojų
Susirango.

N.L.
2018 05 10

2018 m. gegužės 2 d., trečiadienis

„Šerkšno tylos“ ir „Nieko sau teatro“ koncertas Lukiškių aikštėje

„Šerkšno tylos“ ir „Nieko sau teatro“ gyvo garso koncertas šeimai.
Lukiškių aikštė, Vilnius.
2018 m. gegužės 19 d. 14.00 val.

Kadangi šiemet „Daugiavaikių šeimų asociacijos“ organizuojama eisena „Mes už šeimą“ sutampa su Gatvės muzikos diena, abi progas atšvęsime iš karto! Labai lauksime visų koncerte!

2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (10). Pomidoržmogis

Su dienos šviesa pasirodė dar viena utėlė. Užklupo mus nepakilusius nuo čiužinių. Tai buvo apvalaus veido pliktelėjusi žmogysta, be intelekto įspaudų blizgančiame įraudusiame veide. Beveik kaip pomidoras. Iš karto nesupratome, ar tebesapnuojame, ar jau prasidėjo gyvenimiška tikrovė.
-          Kur Vaciukas?! – piktai išrėžiau vietoje „laba diena“.
-          Vaciukas Vemblio stadione renka šiukšles.
-          ???
-          Jį išvežė į Londoną, nes atsirado puiki darbo vieta.
Taip lyg niekur nieko porina pomidoržmogis.
-          Kas čia per manevrai? Kodėl mus apgavote ir su maišais palikote prie prekybos centro?!
-          Ramiai, ramiai, niekas jūsų neapgavo, pasikeitė situacija.
Taip, taip, susirinko pinigus ir pasikeitė situacija!

Tikra jaunų emigrantų istorija (9). Rytas už vakarą...

...miglotesnis. Nors giedrame danguje ir vartosi pavasario saulė. It užgavėnių blynas. Vieną dieną balti laivukai Šiaurės jūroje plūduriuoja trankvilizuojančiame vandenyje, o kitą, žiūrėk, jau stovi įklimpę į dugno purvą – jūra juos apleido ir atsitraukė mažiausiai kelis šimtus metrų. Niekada nemaniau, kad jūra gali taip atslūgti, pulsuoti... Kažkas panašaus vyksta ir su Temzės upe.
Iš taksofono skambinu jaunajam narkomanui. Po ilgo laukimo kažkas pakelia ragelį! Ausį rėžia neaiškūs garsai, nerišlūs žodžiai, lyg kas nesugebėtų tinkamai sujungti skiemenų, tartum per spiritizmo seansą kažką mėgintų pasakyti paklaikusi dvasia, tartum ragelį būtų pakėlęs epilepsijos priepuolio ištiktas žmogus. Nepasikalbėsi! O mums to taip reikia, nes dienos bėga, pečius gula vis didesnė nežinomybė.

Tikra jaunų emigrantų istorija (8). Fokusas: Vaciukas dingo...

Išnarstę nedidelį Margeitą, sugrįžome į neužrakintus naujuosius namus. Turbūt net nereikia prašyti leidimo aplink šią vietą besisukiojančius tipus nuo šiol vadinti utėlėmis. Vos pakasai, ir prisidaugina bala žino kiek. Kelios staiga į dienos šviesą išlindusios utėlės pasisiūlė mus su S.V. pavežti į prekybos centrą nusipirkti maisto produktų. Neva, gyvensite čia ilgai, tad provizija būtų pigiau pasirūpinti ateičiai didesniais kiekiais. Vaciukui pasiūlė pasilikti namie. Kam visiems trims trenktis?..
Sumanymo autoriai paprašė pasus palikti kambaryje, nes vežiotis juos esą nesaugu. Policija sustabdytą ar dar kas nors... Tą akimirką mano pasąmonėje žybtelėjo raudona įspėjimo lemputė. Pats to nesuvokdamas savo ir S.V. pasus įspraudžiau tarp Londone nusipirkto kovo 27-osios dienos „Times“ laikraščio puslapių. Tasai laikraštis gulėjo viename iš lagaminų. Ir tai, kaip vėliau paaiškėjo, be abejonės, buvo vienas teisingiausių veiksmų (nors ir nesąmoningas).

Tikra jaunų emigrantų istorija (7). Vaciukas mokosi anglų kalbos

Tasai 18-metis narkomanas dar gūdžiais 199… metais, griūvant Tarybų Sąjungai, su tėvais bėgo į Didžiąją Britaniją, kurioje visi kartu pasiprašė prieglobsčio. „Prisidavėme“, – sakė ekstravagantiškos povyzos jaunuolis. „Prisiduoti“ reiškė atiduoti savo pasus ir tikėtis malonių iš priglaudusios šalies, nebeturint teisės grįžti į gimtinę. Po kurio laiko jie taip ir gavo būstą (ar net keletą), kurį dabar ketino išnuomoti. Jaunasis narkomanas gyveno kažkur kitur (su tėvais?).
Mums atvykus, pas jį užsuko juodaodis tipas (juodaodžių Margeite beveik nematyti), su kuriuo namų „šeimininkas“ (kabutės šiuo atveju reikalingos, nes kur čia besusigaudysi!) kuo puikiausiai kalbėjosi angliškai, slengu, sukosi kanapių suktinukes ir lyg niekur nieko į lubas pūtė tirštus dūmus. Aplinkui protarpiais sukinėjosi dar keletas neaiškių veikėjų.

Tikra jaunų emigrantų istorija (6). Kelionė į Margeitą

Kai pramerkiau akis, prie lovos kažin kokiame Londono viešbutyje išvydau raudonplaukį padarą, anksčiau pramintą Drož po gubam, ir jo kaladėlės formos asistentą. Atmintis jau krečia fokusus – kaip visi trys atsidūrėme tame viešbutyje, nebepamenu. Pamenu tik, kad buvome taip pavargę po nemigos nakties Piterbore, jog vos tik kritau į lovą, įsijungiau futbolo rungtynes transliuojantį kanalą ir kaipmat nugrimzdau į devintą sapną.
Drož po gubam ir jo neūžauga asistentas liepė ruoštis rytdienos kelionei į Margeitą. Margeitas – mažadaug 40 000 gyventojų miestelis į pietryčius nuo Londono, Kento grafystėje, netoli Doverio ir Duvro sąsiaurio. Mūsų „kuratoriai“ sakėsi tenai nuveš.

Tikra jaunų emigrantų istorija (5). Piterboras

Taip trys šventai naivūs asilai, du jauni ir vienas šiek tiek pagyvenęs, autobusu atbildėjo į Piterborą, į miestą vidurio rytų Anglijoje, esantį 120 kilometrų į šiaurės rytus nuo Londono. Mus pasitiko plikagalvis russkoje radzyjo tipas ir nuvežė į namus, kuriuose turėsime gyventi.
Tai buvo kelių aukštų pastatas, it baklažanas prikimštas pigios darbo jėgos. Vieni gyveno kitiems ant galvų, vyrai ir moterys, atrodė pavargę ir nelaimingi, alkūnėmis besistumdantys dusinančioje buityje. Žodžiu, tikri vergai, nagais ir dantimis besikabinantys į savo vergovę ir nuolat bijantys, kad kas nors jų vieną kartą neišmestų lauk, tarsi musių iš barščių.

Tikra jaunų emigrantų istorija (4). Drož po gubam

Vos tik pirmą kartą paragavome angliško hostelio pusryčių, pas mus atvyko minėtas raudonplaukis tipas, kurį lydėjo nedidukas į kaladėlę panašus buožgalvis, intelekto nesužalotu snukeliu. Jie pranešė, kad planai staiga pasikeitė – į Škotiją nebevyksime, nes nepavyko suderinti sąlygų, užtat atsirado darbo vietų Piterbore, gėlių plantacijose. Tenai netrukus reikia išvykti, tačiau prieš tai privalu pasigaminti darbo leidimus.

2018 m. kovo 3 d., šeštadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (3). Vaciukas

Visa pravaryta banda netrukus buvo suskirstyta į nedideles grupeles, kurios turėjo laukti atvykstančių kuratorių. Prie mūsų su S.V. priskyrė nediduką vyruką Vaciuką. Vaciukas buvo apie 50-ies metų amžiaus žmogelis, ant viršutinės lūpos želdinosi gana tankius ūsus. Ant jo galvos pūpsojo beretė, įsisukęs jis buvo į pilką lietpaltį. Kaipgi kitaip vyksi į tokią rimtą parodą! Beveik Šerlokas Holmsas! Arba bent jau daktaras Vatsonas.

Tikra jaunų emigrantų istorija (2). Tasai saldusis sienos kirtimas...

Žvalgytis pradėjome tada, kai lėktuvas po truputį ėmė leistis. Užgulė ausis, stipriai gėlė dantis. Nepaisant to, reikėjo užpildyti po nosimis pakištus atvykimo blankus. Akys labiausiai kliuvo už vaiskia žaluma jau apsipylusių žemės lopinių ir už priešinga nei Lietuvoje kelio puse judančio eismo. Toli užnugaryje likęs Vilnius dar buvo visai pilkas, nors ir nutviekstas saulės bei sausas.
Netrukus patekome į Heathrow oro uosto koridorių raizgalynes. Tai buvo visai ne oro uostas, o tikras labirintų miestas, kokį gali išvysti tik košmariškame sapne! Įtampa palaipsniui pasiekė patį aukščiausią tašką. Tuoj tuoj reikėjo atlikti vieną iki šiol svarbiausių gyvenimo vaidmenų, kuriam buvo kruopščiai ruoštasi – mintinai mokėjome viešbučio, kuriame neva apsistosime pavadinimą ir adresą, žinojome, kur vyks Windows 2000 pristatymo paroda ir kitas aktualias detales. Visa tai, prireikus, nė nevirptelėję turėjome išpyškinti į šalį įleidžiantiems arba neįleidžiantiems oro uosto pareigūnams. Kaip tai padaryti, kai visas vidus purtosi net pagal richterio skalę neišmatuojamu drebuliu?

Tikra jaunų emigrantų istorija (1). Pirmasis skrydis

Turbūt buvo tada lygiai 2000-ųjų metų kovo 27-osios dienos ankstyvas rytas. Dangus giedrut giedrutėlis. Kaip kūdikio mintys. Man – vos 20 metų, tačiau jau tada kažin kodėl nusprendžiau kažką keisti iš esmės. Užtrenkiau kambario Pašilaičiuose duris ir su nedideliu lagaminėliu ant ratų nudardėjau pas greta gyvenusį bičiulį S.V. Taip sutapo, kad jį tądien ištiko gimtadienis. Jam nuskilo gimti Tarptautinę teatro dieną. Visgi švęsti nebuvo kada, nes mūsų laukė lėktuvas. Pirmasis gyvenimo skrydis!

2018 m. kovo 2 d., penktadienis

Nemadingi praeivio užrašai (23). Gyvenimo virvės

Kovo 2 d.

Primavera! Sėdžiu „Tokvilos“ priimamajame. Laukiu, kol meistrai pakrapštys kaip ožką užsispyrusią neseniai įsigytą toli gražu nenaują „Toyotą“. Vis dega oranžinė apie variklio gedimą įspėjanti lemputė ir nors tu pilk ant jos vandenį – niekaip neužgęsta!
Užtat vos tik įsigyta „Toyota“ užgeso kitą dieną netoli Kauno, degalinėje, kai su vaikais vykome į Kelmę. Itin geranoriškas šiukšliavežio vairuotojas visaip stengėsi mums padėti. Net virvę nusipirkau, tuomet pririšome mūsų naują pirkinį prie šiukšliavežio galo, o itin geranoriškas vairuotojas ėmė mus, sulipusius į užsispyrusį automobilį, tampyti aplink degalinę. Žiema, be galo slidu, įsibėgėti vietos nėra. Maniau, kad pražilsiu per tas kelias minutes. Kriokėme kaip siaubo filme, o mūsų geradaris nė neketino sustoti. Kaip jam čia į galą neįsipylus?!..

2018 m. vasario 28 d., trečiadienis

Nemadingi praeivio užrašai (22). Atgal į ateitį

Vasario 28 d.

Paskutinė žiemos diena. Šaltis kaip reikiant spustelėjo ekseleratoriaus pedalą. Seniai nebūta tokio vasario. Naktimis termometro stulpelis krenta žemiau 20-ies. Jei taip ir toliau, net jūra gali apstulbti-užšalti, ką jau ten ir kalbėti apie upes!
Visada tikėjau, kad esu nenormalus. Po nesėkmingo japoniško automobilio pirkimo ir visų su tuo susijusių batalijų, besitęsiančių jau antra savaitė, besiartinant pusiaudieniui (!) pakilau šiandien iš lovos ir... internetu nupirkau 2 lėktuvo bilietus į Paryžių. Balandžio 9-11 dienomis. Grįšiu į šį miestą (šį kartą su Judita) po 18 metų pertraukos. Trumpa pavasarinė atokvėpio akimirka. Gyventi pradedu, kai kelionėje imu rašyti. Gal net vėliau pavyks šiek tiek atkurti istorijų, susijusių su šia Europos kultūros sostine, į kurias nekultūringai įsivėliau jau beveik prieš du dešimtmečius.

N.L.

2018 m. vasario 10 d., šeštadienis

Nemadingi praeivio užrašai (21). Kas ir kodėl: apie šaltalankius ir kūrybą

Vasario 10 d.

Kol J. pliuškenasi vienos sanatorijos baseine, užsukau į „Sicilijos“ restoraną. Vakar ten buvom abu. Atpėdinome per nakties žiburiais žaižaruojančius Druskininkus. Atrodo, kad čia žiemos švenčių lempučių niekas neskuba nukabinti, todėl jos tebekuria ypatingą nuotaiką. Kiekvienas žingsnis tartum prasmenga į tylą ir ramybę.

2018 m. sausio 31 d., trečiadienis

Nemadingi praeivio užrašai (20). Skeveldros

Sausio 31 d.

Čechovui debiutuojant literatūroje, kai jo vardas niekam dar nebuvo žinomas, niekas nenorėjo spausdinti rimtesnių jo kūrinių. Visi geidė tik humoristikos, feljetonų. Lengvai virškinamo maisto.
Tas pats jo globėjas, save vadinęs literatūriniu Čechovo krikštatėviu, Leikinas, leidęs humoristinį leidinį „Oskolki“ („skeveldros“, „duženos“ – turbūt taip reikėtų versti), baidėsi gilesnių temų, nes buvo puikiai įvaldęs literatūrinį biznį. Tiesa, Čechovui jis taikė daug išimčių, todėl kai kas visgi praslysdavo…
Kas pasikeitė per tuos beveik pusantro šimto metų? Ogi nieko! Masei reikėjo, reikia ir reikės pigių humoristinių duženų. Duokite žmonėms skeveldrų!

Žiema išnyko lyg jos ir nebūtų buvę (nestabilios psichikos ponia). Taip kasmet.

N.L.

2018 m. sausio 21 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (19). Apie kietą vandenį, Salonikus ir negyvenamą salą

2018 m. sausio 21 d.

Čechovas ėmėsi literatūros, nes galiausiai nusprendė pabandyti išlipti iš skurdo. Jei to ryžtumeisi imtis šiuolaikinėje Lietuvoje (o, beprotybe!), tai į baisiausią skurdą ir pasinertumei stačia galva.
Už lango pagaliau – tikrų tikriausia žiema! Praturtėjusi sniegu. Rogutės vis labiau pamiršta slegiančią sandėliukų tamsą. Užvakar su vaikais buvome saloje. Vandeniu nuėjome į ją. Ne, nepagalvokite nieko blogo… Žuvys turbūt irgi nesupyko, kad vaikštinėjome joms virš galvų, pelekų…
Negi vasarą vandeniu nueitumei į salą? Nebent ko nors stipriai pavartotumei. Kietas vanduo, kietas vandenėlis! Pačiūžos nepamaišytų. Vienas pažįstamas kažkada sakė, kad jeigu degtinė būtų kieta, vyrai ją graužtų. Blaivininkai dabar galėtų graužti vandenį. Gal visai ir neblogai, nes sekmadienį nuo 15.00 val. parduotuvėse alkoholio nebenusipirksi. TheRiga kaltas. Taip Verygos pavardę mačiau rašo kai kurie barai, po įrėminta jo nuotrauka. Gresia totalus išblaivėjimas. Ledo gi daug!

2018 m. sausio 11 d., ketvirtadienis

Uogienė vs. kraujas

Sūnus Elijas (11 m.) pašiurpęs pareiškia:

- Aš vos nenualpau šiandien per Biologiją...

- Kodėl?
- Atsibodo ta mokytoja, vis pasakoja ir pasakoja apie kraują, apie kraujagysles, vėl apie kraują, kaip širdis per metus išvarinėja 360 000 tonų kraujo...
- Baik pasakoti, nes ir aš tuoj nualpsiu!
- Paskui, kai reikėjo rašyti į sąsiuvinį, tai vietoje žodžio kraujas, rašiau uogienė, o vietoje kraujagyslės – uogiengyslės!
- Ar tikrai?
- Tikrai taip!

N.L.

2018 m. sausio 9 d., antradienis

Nuo saulės iki mėnulio

Gal galit
Saulę man įdiegt
Į smegenis,
Šiek tiek pušų
Ir upės vingį
Ta ledo pipete
Lėtai sulašinti į širdį?

Gal galit į plaučius
Įpūsti Alpių gaivą,
Šiek tiek medaus levandų
Ir citrinų sulčių
Įvarvinti
Į kasdieninę sielos
Žaizdą?

Gal galit žirgo pulsą
Man įkalt į smilkinius,
Erelio žvilgsnį – į akis,
O į ausis – cikadų virpesius?
Gal vietoj kraujo
Galite paleisti Ūlą –
Tegul kiršliai
Sulėtintai
Į sąnarius
Man gula…

Gal galit
Vietoje mirties
Iškelt Mėnulį –
Tegul į jį
Benamės katės žiūri!

N.L.
2018 01 08