2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

2016 m. kovo 14 d., pirmadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (4). Apie užburtas Tivolio gatveles, itališką virtuvę, arba kaip mes sulaužėme vieną Romos autobusą

2016 m. vasario 19 d., penktadienis

Atsisveikinimas su Teračina

Šeimininkė Ančela taip ir nepasirodė. Išsivirėme spagečių, papusryčiavome, susirinkome daiktus, bute palikome raktus, užtrenkėme duris, kaip mums ir liepė, ir išėjome į Teračiną, į primavera, į pavasarį... Turbūt dėl nesusikalbėjimo vieni kitų nesupratome – greičiausiai 60 eurų mums paskaičiavo už dvi paras. Visai neblogai!

Kaip atsiranda naktis

Jau sutemus Dorotėja (5 m.) su mama grįždama namo klausia:
- Mama, o kur dingo saulė? Taip švietė visą dieną...
- Nusileido, – atsako mama.
- Bet čia juk vandens nėra, tai kur ji galėjo nusileisti? Aaaaaaa... žinau, ji atsitrenkė ir užsimušė...
- Kur atsitrenkė? – nustemba mama.
- Į žemę! – rėžia Dorotėja.

2016 03 13

2016 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (3). Citrinų, apelsinų ir kaktusų apsuptyje

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ryte Teračiną nuplovė lietus. Tuoj lįsime lauk pasižvalgyti. Teks išsitraukti mėlynąją striukę, kuri yra pakeliavusi po pasaulį daugiau negu aš. Buvau ją pernai paskolinęs Nikodemui, kai jis Ispanijoje ėjo Šv. Jokūbo keliu. Jei ir mums kada nors tektų atsidurti tame kelyje, manau, mėlynoji apsauga nuo lietaus dar kartą patirtų piligrimystės dalią.

2016 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (2). Vatikanas, žmogus be galvos, paukščių baletas ir kelionė traukiniu į Teračiną

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Ryte svečių namų administratorius kiek apniukęs pasitaisė: popiežius, pasirodo, dar negrįžo į Vatikaną iš Meksikos, o gal jo planai pasikeitė... Tad ir mums nebereikėjo skubėti. Ramiai papusryčiavome, susikrovėme kuprines ir išlindome į dienos šviesą, į beįsibėgėjančią Romą. +15 C, retkarčiais miestą nutvieskia saulė.
Iš Vittorio Emanuele metro stoties per visą Romą nusigavome iki Ottaviano stoties, nuo kurios Vatikanas pėstute pasiekiamas per 10 minučių. Vatikano muziejaus nelankysime, nes bilietai brangoki, be to, kur tik čia bepasisuksi – ir taip visur muziejus, nemokamas! Užteks ir Šv. Petro bazilikos – didžiausios pasaulyje katalikų šventovės.

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (1). Ekstravagantiški medžiai, naktėjanti Roma, jos šurmuliai ir ramybės oazės

2016 m. vasario 16 d., antradienis

Valstybės atkūrimo dieną reikia pasitikti su vėjeliu! Vilniuje vėjas beveik nepučia, tik viena kita snaigė ramiai sukiojasi ore ir lėtai tupia ant Juditos nosies galiuko. Nešalta. Apniukę. „Ooooo.... kokie būdabo vasariai!“, – kažkur giliai viduje girdžiu atsidūstantį senolį.
Vėjas pakils, atsiplėšus nuo žemės... ir kaip saldainį aplaižys į Pietus neriantį lėktuvą. VNO. Vilniaus oro uostas? O gal VNO – Visi Nori Oro? Šviežio kelionės oro, kurio kartais taip pritrūksta besisukant kasdieniais Vilniaus maršrutais.

- - -

Šį kartą – Italija. Kol kas joje nesame buvę. Pirmas kartas. Tiesa, šiek tiek meluoju. Dar gūdžiais 2000-aisiais metais vieną koją buvau iškėlęs Milane ir iš karto prie manęs pripuolė vilkinis šuo. Cane. Komisaras Reksas. Apuostė, ar neturiu narkotikų. Tąkart, skrendant iš Atėnų, Milane reikėjo persėsti į lėktuvą, vykusį į Paryžių. Tai tiek tos Italijos ir raudonų Milano čerpių prieš jau beveik 16 metų. Šį kartą bus daugiau.

2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

(Iš)cirkuliavimas

Gatvės-gatvelės –
Gyvenimo siauros
Kraujagyslės.
Kartais tamsios,
Kartais ryškios,
Kartais proziškos,
O kartais sakralios.
Su kišenėlėmis
Ir užančiais,
Su kvapais, slėpiniais,
Katėmis...

Kur tik neįsikuria žmonės!
Kalnuose, vandenynuose,
Upėse ir bedugnėse,
Kraterių pašonėse
Ir džiunglių haliucinacijose,
Terasose, balkonuose,
Kaminuose ir rūsiuos...
Arba tiesiog
Tarpuvartėse.

Visi keliai
Veda į Romą,
Bet geriau
Išcirkuliuokite mane
Į Veneciją,
O paskui
Galbūt
Atrasiu
Savo kanalą
Į atvirą
Kosmoso jūrą.

Nerijus Laurinavičius („Šerkšno tyla“)
2016-02-20
Romos oro uostas. Haliucinacijos, visą naktį laukiant skrydžio į Vilnių.

Nuotrauka – autoriaus, Tivolis, Italija.

2016 m. vasario 15 d., pirmadienis

Balkono reportažai (11). Besmegenių diena.

Fotoreporteris Ledkalnis
2016-02-15.

2016 m. vasario 7 d., sekmadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (6). Šizofreniniai Karostos kerai ir grįžimas į Lietuvą

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

Liepenes „Jeni“ kempinge besipakuojant palapines, lietus įkyriai lindo ne tik į akis, bet ir į palapinių maišus bei miegmaišius. Vasara eilinį kartą mūsų kraštuose apsikiaulino. Vėjas aprimo, tačiau iš dangaus pasipylė vanduo. Dėl šių priežasčių kėlionę nutraukėme anksčiau nei ketinome. Beliko tik užsukti į parduotuvę lauktuvių.
Praktiškas patarimas taupiems keliautojams: turbūt pigiausias prekybos centras Latvijoje, kiek teko patirti, yra „Super Netto“ (berods, priklauso „RIMI“ grupei). Tokį galima rasti ir Ventspilio priemiestyje, Parventoje.
Sudiev, Ventos mieste, sudiev, Vėjamiesti... Galbūt kada nors pas tave ir sugrįš palaidūnė vasara...

2016 m. vasario 6 d., šeštadienis

Šviesos apmąstymas

Gal leisk
Išrauti
Ąžuolą
Su šaknimis,
Jei Dievo
Nebėra,
Tai kam gyvent
Išvis?
Gal leiski
Unguriu
Sugrįžti
Į Sargasą,
Kad vėl atgimęs
Gerčiau
Tyrą ryto rasą...
Gal šoviniu
Parskrist
Į tamsų vamzdį
Verta,
Kad apmąstyčiau
Šviesą
Paskutinį kartą.

Nerijus Laurinavičius
2016-02-06.

2016 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (5). Brangioji, aš sumažinau vaikus

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Prancūziškas žodis le vent reiškia vėją. Paklausite, o kas gi sieja prancūzų kalbą ir Ventspilį? Atidžiau pasižiūrėkite į šio miesto pavadinimo šaknį. Nesvarbu, kad kas nors jums mėgins aiškinti, jog Ventspilis – tai Ventos upės miestas. 2015 metų liepos 7 d. jis tapo tikrų tikriausiu Vėjo miestu, arba Vėjamiesčiu. Vėjas įsismagino jau naktį – per miegus palapinėje girdėjome, kaip jis be paliovos šiaušia, darko medžių ševeliūras. Ryte, geriant kavą, sugebėjo net didelį akmenį nupūsti, užtrenkdamas virtuvėlės duris.

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Pulkininkui vis dar parašo

Jau draugai seniai neberašo,
Bet mokesčiai myli be saiko!
Nors ant krosnies sapnuoju be paso,
Jie kas mėnesį skiria man laiko.

Vienas, trys, keturi ir dar nulis,
Štai kablelis, brūkšnys, terminai...
Komunalinė saulė, mėnulis –
Užkoduotosios meilės kerai?

Ir jaučiu, kaip pavydi slapta
Net Gabrieliaus Garsijos herojus,
Jam nerašė gi nieks niekada...
Čia ne krosnis, čia – tikras rojus!

Nerijus Laurinavičius
2016-02-03

2016 m. vasario 2 d., antradienis

Rasos lašelio akiratis

Padovanok man
Rasos lašelio
Akiratį - -
Prieš sudūžtant
Į rytmečio
Žolę,
Prieš išsiskaidant
Į šimtus
Būties veidrodėlių,
Į kuriuos paskui žvelgdama
Prismerkia net - - -
Saulė.

Nerijus Laurinavičius
2016-02-01

2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (4). Trankvilizuojantis lietus, Viduramžių šmėklos ir „Šerkšno tylos“ vakaras kempinge

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Lietus pradėjo badytis dar pirmoje dienos pusėje, o paskui ir visai įsisiautėjo. Dauguma kempingiečių susipakavo palapines ir išrūko savais keliais. Stovyklavietės erdvės gerokai atsilaisvino.
Yra tokia kategorija verslų, kurių valdytojai visiškai nesuinteresuoti geru oru vasarą. Tai – uždarieji vandens parkai. Ventspilyje vienas toks yra – Ūdens piedzivojumu parks. Kitas atviras, visai šalia pagrindinio pliažo (apsilankymą jame aprašiau pirmosios kelionės į Latviją užrašuose).

2016 m. sausio 25 d., pirmadienis

Vyšninis vairuotojo sapnas

Mano mašinoj užsiveisė... žuvys!
Džiaugiasi, nardo po šviesų saloną,
Kartais tik timpt nepiktai už alkūnės
Ir pasileidžiam į smagią kelionę…

Viena, pažiūrėki, akseleruoja,
Kita gi žiaunomis sankabą mina,
Trečia nuo stabdžių pyst numuša koją,
Ir pučia keleiviams adrenaliną.

Taip skuodžiam į priekį per šniokščiantį lietų,
Per žiedlapius, sniegą, per vyšninį sapną,
Vargu, sustabdyti kas nors ar galėtų,
Nebent iš spynelės ištrauktumei raktą.

Nerijus Laurinavičius
2016-01-25.

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Bengališkoji puota

Man trūko visą laiką kibirkšties
Nuo speigo godžiai kaustomų laidų,
Kai iš visai apkvaišusios nakties
Į nežinią slinkau troleibusu...

Vienintelis tiktai keleivis,
Stikle išpūtęs eketę lėtai,
Kol rytas abejingai raivės,
Po akį vis atmerkdavo namai

Į šią bengališkąją puotą,
Aštriais kristalais smingančią širdin,
Kurią braukiau nesupakuotą
Apnuogintais laidais tolyn - - -

Tolyn.

Nerijus Laurinavičius
2016-01-21

Eschatologinis klausimas

5-erių metų dukra pakeliui į darželį klausia: „Tėti, o kai bus Pasaulio pabaiga ir liks tik vienas žmogus, kas jį palaidos? Jis pats pasilaidos, taaaiiiiip?“

N.L. 2016-01-21

2016 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Balta pabaiga

Aš iš sniego išbrist negaliu,
Nes pripustė batus ir mintis.
Šaipos kuojos po sausio ledu,
Sako, žemėje dingo trintis...

Tad stebiu, kaip pro šalį vis čiuožia
Konsultantai, buhalteriai, klerkai...
Ar vienodai šią žiemą užuodžia
Lietuviai, japonai ir lenkai?

Tuoj ir karvėms reikės jau pačiūžų,
Pasikaustę ant slidžių paršeliai,
Neužtenka Saboniui net ūgio –
Užpustyti takai ir takeliai...

Dar norėjau sakyti kažką –
Prie tvoros - pypt - prilipo liežuvis,
Štai tokia ta balta pabaiga,
Kokios nesapnavo nė žuvys.

2016-01-14
Nerijus Laurinavičius

2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Iškvėptis delne

Oooooo... jeigu kada nors
Sugausiu
Aš tave,
Gyvenime,
Neabejodamas įkąsiu
Į tą vietą,
Iš kurios išdygsta
Vėjas - -
Kad permainų klastingam žvilgsny
Įžiūrėčiau džiaugsmo-skausmo
Kaitą...
Tu dėbsai
Į mane
Štai iš viršaus
Toks abejingai pasikėlęs...
Kaip į drugelį
Netyčiom nutūpusį ant delno - - -
Džiaugiesi tyliai,
Tyliai gi džiaugiesi
Pirštus galįs sugniaužti
Kumštin
Kada tik panorėjęs.

N.L. 2015-11-29.

2015 m. gruodžio 26 d., šeštadienis

Su Kalėdomis Jus, su Naujaisiais!

Pagarbiai
Ledkalnis 2015.

2015 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

ŠERKŠNO TYLA: Dauguma Lietuvos muzikos padangėje liaupsinamų kūrėjų yra pervertinti

Interviu su neįtikėtinai įdomia grupe ŠERKŠNO TYLA (2015 12 02).

Mindaugas Peleckis

- Papasakokite plačiau apie grupės pavadinimą, veiklą, kuri, kiek žinau, yra gana plati...

- Mes paraleliai kuriame kelis originalius projektus, kurių vienas vadinasi „Šerkšno tyla“, o kitas – „Nieko sau teatras!“. „Šerkšno tyla“ – muzikinė grupė, grojanti autorines dainas suaugusiems, o „Nieko sau teatras!“ – interaktyvaus teatro studija, dovanojanti džiaugsmą mažiesiems žiūrovams ir klausytojams.
Pavadinime „Šerkšno tyla“ užkoduotas siekis klausytoją bent trumpam „išsivesti“ iš šio pasaulio sumaišties. Kas gi nežino, kokia šviesa ir ramybė visą esybę užplūsta, kai vieną žiemos rytą, pratraukę užuolaidas, staiga išvystame viską aplinkui apglėbusį šerkšną. Reikia bent kartais nugrimzti į tylą, nes tyloje gimsta muzika... Bet tai dar nereiškia, kad mūsų galima klausytis tik žiemą ir kad turime tik lyriškąją pusę.
Atidžiau perskaičius pavadinimą „Nieko sau teatras!“, galima įžvelgti dviprasmybę: nieko sau! – sušunkame, kai dėl ko nors labai nustembame, o žvelgiant kitu kampu – nieko sau reiškia, kad kūrybinę kibirkštį atiduodame kitiems, šiuo atveju, vaikams, sau nepasilikdami nieko. Nors ne, turbūt sakome netiesą – kai mažieji žiūrovai laimingi, mums lieka kur kas daugiau, nei kas nors galėtų įsivaizduoti.

- Ką Jums reiškia knygos?

- Knygos mūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Ypač mėgsta skaityti grupės vokalistė, aktorė Judita Šmitaitė-Laurinavičienė, neretai dėl to pavadinama vaikščiojančia knygų lentyna. Ji skaito visur ir visada, todėl, jeigu galėtų, knygų lentyną turbūt pasikabintų net automobilyje, ant vidinės priekinio stiklo pusės. Tai gal ir būtų visai neblogas sprendimas, nes dabar staigesniuose posūkiuose knygos skraido po visą saloną. Aš, tekstų autorius Nerijus Laurinavičius, skaitau saikingai, saikingai išleidau kelias savo knygas: „Apvalyk mane isopu“ (Versus Aureus, 2013: novelės ir etiudai) ir „Spengia tylos kamertonai“ („Firidas“, 2013: eilėraščiai). Dar keletą knygų rengiu spaudai, bet kol kas neaišku, kada jos išvys dienos šviesą. Taip pat rašau ir vaikams, gali būti, kad ateityje koncentruosiuosi į vaikų literatūrą.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Ant kaktos parašyta

Dorotėja su mama ruošiasi į spektaklį važiuoti viešuoju transportu, pamato atvažiuojantį autobusą ir šūkteli: „Mama, žiūrėk, ant autobuso kaktos numeris užrašytas!“

2015 11 28.

2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją
(specialus reportažas žurnalui „Ledkalnis“)


Visai neseniai grįžau iš Kurdistano. Aplankiau labai skirtingas vietoves: nuo Armėnijos aukštumų Urartijoje, Vano ežero apylinkių iki Sirijos, Irano ir Irako pabėgėlių stovyklų; nuo biblinio Harano liekanų iki krikščioniškųjų asirų bendruomenių Midyate; nuo Gobekli Tepe, seniausios žinomos kulto vietos žemėje, iki „dievo“ Antiocho karalystės Nemruto apylinkėse. Al Džazira arba Aukštutinė Mesopotamija – regionas Artimuosiuose Rytuose.
Vis pamindamas pedalus riedėdavau tarp legendinių Tigro ir Eufrato upių, miegodavau Dievo apraiškų pašonėse, vulkanų papėdėse arba jų krateriuose. Dievo nesapnuodavau, bet perkūną mačiau, griaustinį girdėjau ir lietų jaučiau. Saulė šildė pašonius, vėjas košė ausis, dulkės kibo prie kojų, į vidų be paliovos skverbėsi Mintis...

2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Dienos žvilgis (33). Čia aš augau...

Nuotraukos Nerijaus Laurinavičiaus.
2015-10-30 Kelmė.

2015 m. spalio 21 d., trečiadienis

Rudeninė „Šerkšno tylos“ staigmena

„Šerkšno tyla“ klausytojams dovanoja rudeninę staigmeną – naują dainos „Oranžinis kiemsargis“ įrašą, kuris pateks į pirmąjį grupės albumą. 
Kita tos pačios dainos versija (daugiau solo partijų):
Smagaus klausymo ir spalvingų rudens rytų!
Ledkalnis.

2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (3). „Šerkšno tyla“ Jūrmaloje, autostradas nugulę poilsiautojai ir horizonte išnyrantis Ventspilis

2015 m. liepos 4-5 dienos, šeštadienis-sekmadienis

Dvi sesutės per kalnelį nesueina, kas? „Rimi“ ir „Maxima“ Latvijoje. Neretai tenka pastebėti – jei pamatei „Rimi“, dairykis aplinkui, dažniausiai priešais ją, kitoje kelio pusėje, išvysi ir „Maxima“. Nors, kokios jos ten sesutės... Tarkime, kad ir Jūrmaloje.
Jei tikitės ko nors nemokamo, šioje kurortinėje juostoje galite tai pamiršti visiems laikams. Čia kainuoja ne tik įvažiavimas į miestą (2 eurai už parą), bet net ir kuklus lankstukas su šiokiu tokiu žemėlapiu Turizmo informacijos centre kaštuoja 50 eurocentų. Beje, pernai nepastebėjome jokių įvažiavimo rinkliavos taškų, o šiemet, traukiant centro link, atsimušėme į plytos ženklą, po kuriuo kabėjo tikslinanti lentelė su užrašu „Neturintiems leidimo“ (Neturintiems leidimo įvažiavimas draudžiamas). Keisčiausia tai, jog prieš šį ženklą nėra jokių akivaizdžių nuorodų, leidžiančių suprasti, kad kažkur netoliese galima nusipirkti bilietą (Tickets here or something else). Tiesiog dešinėje kelio pusėje (atvykstant nuo Kolkos) yra tokia tartum salelė, kurioje stovi bilietų automatai. Nežinant ar pirmą kartą važiuojant, labai lengva prašvilpti pro šalį, o paskui atsimušti į plytos ženklą. Ignoravęs jį, pasak vietinio taksisto, vėliau mieste gali gauti baudą. Trūksta vizualaus aiškumo.

2015 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?

- Parodyk bulves, – prašo Dorotėja (5 m.), kai nuskutęs sudedu jas į puodą ir užpilu vandeniu.
- Negi nematei bulvių? – kiek atsainiai atšaunu rodydamas puodą.
- Ooooo, jos nuskendo, – konstatuoja mergaitė ir netrukus pasitikslina, – Nes nemokėjo plaukti, taip?

N.L. 2015-08-22.

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (2). Pusės arbūzo miestelis, brangiai skraidantis krepšys ir Rygos kamščių gniaužtai

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Sigulda mūsų šeimai tapo pusės arbūzo miesteliu. Ne vien dėl to, kad parkelyje gaivinomės arbūzu, o dar ir dėl to, kad pusiau (simboliškai) prie šios vietovės teprisilietėme. Prabėgomis, kaip sakoma. Iš pirmo žvilgsnio miestelis kažkuo primena Tauragę, kažkuo kitą Latvijos vietovę – Kuldygą, kurioje viešėjome pernai. Net ir pavadinimai panašiai skamba: Kuldyga, Sigulda…

2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Musė for SALE

Dorotėja (5 m.) mėsos parduotuvėje pastebi už šaldytuvo stiklo prie šviežios mėsos skraidančią musę ir entuziastingai klausia: „Ką, musę parduoda?!“

N.L. 2015-08-21.

2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Kaip įsiviešpatavo kvailiai


Tomas Griškevičius

Kaip įsiviešpatavo kvailiai

Antradienį kalbėjau su profesoriumi. Retai kalbuosi su profesoriais, nes profesoriai retai kalbasi su manimi. Po mūsų pokalbio liko prisiminimas, kurį aprašiau ir noriu pasidalinti.

- - -

Raštą sugalvojo žmonės, kad mažiau kalbėtų tai, apie ką Nieko nežino. Tada Išminčiai ėmė skaityti kitų mintis.Skaitydami vienas kito mintis, jie tapdavo Protingi. Taip atsirado Protingas žmogus. Protingas žmogus pradėjo rašyti ką galvoja, o Kvailiai visa tai skaitė. Kvailiai nieko nesuprato, ką skaitė, bet manė atvirkščiai ir garsiai kalbėjo. Taip Proto vis daugėjo.


Kiti išminčiai sakė, kad minties užrašyti negalima, nes ji tampa žodžiu. Protingi žmonės prieštaravo, o tuos prieštaravimus užrašinėjo. Kvailiai tai skaitė ir dar garsiau kalbėjo. Blogai sutarė Protingi su Kvailiais. Protingiems vis neužtekdavo Proto suprasti Kvailius, o Kvailiams to Proto buvo per daug.