2017 m. lapkričio 6 d., pirmadienis

...

Aš –
Pulsuojantis taškas
Kartų begalybėj,
Netaupioji lemputė
Visatos skliaute.
Žvaigždynus kažkas čia
Punktyrais išpylė,
Prie klaustuko
Lyg šunį
Pririšęs mane.

Tu –
Sultingas kablelis
Prieš lemtingą „tačiau“,
Ir dar –
Paslapties aureolė žavinga.
Išvirskim į kiemą,
Tėtuši, greičiau!
Kol šitaip beprotiškai
Daugtaškiais sninga.

Nerijus Laurinavičius
2017-11-06

2017 m. spalio 30 d., pirmadienis

Akimirkos vergas

Aš – akimirkos vergas.
Jos antrankių surakintas,
Susikaustęs žvilgsnyje
Išliksiu taip ilgai,
Taip ilgai,
Kiek išlieka
Musė,
Nutūpusi
Ant cukrinio saldainio
Imitacijos.

Aš – akimirkos vergas,
Praaugantis vazoną,
Palangę ir stiklą…
Kol krenta
Paskutinis klevo lapas,
Sukursiu pasaulį,
Šiek tiek pataisysiu
Ir iškart
Sunaikinsiu.

Aš – akimirkos vergas –
Mizanscenos detalė
Vaidmens beprotybėj.
Čia užtruksiu
Lygiai tiek pat,
Kiek trunka
Plojimai
Nusileidus gyvenimo
Uždangai - - -

Salės tyla ir ramybė.

Nerijus Laurinavičius
2017-10-28

2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Išlapkritėjo

Išlapkritėjo
Visas miestas,
Apnuogintos šakų
Karūnos.
Po kojomis
Gyslotas auksas
Šiugžda.
Ir štai tada
Ant medžių tupia
Sparnuotos juodos
Dėmės,
Tarsi natos,
Lyg gedulo ženkliukai,
Kol saulė
Į kiekvieną debesį
Įsukt vis bando
Vilties neblėstančią
Lemputę,
Bet į bažnyčios bokštą
Netikėtai atsitrenkus,
Ji sienomis
Į spalio grindinį
Jau varva - - -

Vakarėja.

Ant varnų krenta
Pirmos snaigės.

Nerijus Laurinavičius
2017 10 27

2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (...). Iš pašalies į pakraštį

Spalio 22 d.

Medžiai turbūt moka purtytis kaip šunys, ką tik išlindę iš ežero vandens. Tik jie purtosi nuo vandens lašų. Ir tuomet į visas puses sklando geltraudoniai lapai – nesibaigianti rudens valiuta. Nebepriklausomi sklandytuvėliai. Čia, žiūrėk, užkietėję parkelio suoliukai šalia Prezidentūros tampa minkštais foteliais!
Tuoj jų ir visai nebeliks – vien lapų krūva. Voilà, prisėskite! Ruduo, kaip niekas kitas, nufotošopina pasaulį. Net ir žandai šiek tiek parausta – kada gi pagaliau baigsis tasai medžių striptizas?

- - -

Palei Prezidentūros sieną kairėje ir palei lapų paklodes dešinėje slinkau iš pašalies į pakraštį... Kur kur? „Iš pašalies į pakraštį“ – taip vadinasi mūsų bičiulio Andriaus Kviliūno ir dailininko iš Kudirkos Naumiesčio Mindaugo Pauliuko bendra paroda Senamiesčio dailininkų galerijoje (Totorių g. 22/4).

2017 m. rugsėjo 28 d., ketvirtadienis

(Savi)dalybos lentelė

Aš dalinuos
Iš dviejų, trijų, keturių,
Iš šimtmečio,
Duonos ir druskos,
Iš žvaigždynų ir dulkių,
Iš praviro lango,
Iš nokstančios varpos
Ir varpo dūžių
Apie naują
Pribuvusią sielą...

Aš dalinuos
Iš skruzdžių trepsėjimo,
Iš sakų,
Areštavusių pirštus,
Iš dramblio straublio
Mostų,
Iš obuolio sėklų
Tavo delne,
Prieš nusinešant
Žvirbliams.

Aš dalinuos
Iš kaštonų,
Išlukštentų
Rugsėjo gale,
Iš spalio
Saulės zuikučių
Lapų raudony...
Iš lapkričio
lapkričio
lapkričio
lapkričio, lap...

Tik prašau,
Maldauju!
Ne-
dalinki
manęs
iš... nulio.

Nerijus Laurinavičius
2017 09 28

2017 m. rugsėjo 24 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (12). Pirmasis Lietuvos hipis-alpinistas

Rugsėjo 24 d.

Kas buvo pirmasis Lietuvos hipis-alpinistas? Balys Sruoga! Skaitau įvairių žmonių liudijimus apie šį keistą kūrėją (knyga „Balys didysis“).
Plaukai iki pečių, gintaro karoliai ant kaklo. XX amžiaus pradžia. Ir, žinoma, pašaipos iš visų pusių. Šaiposi nykštukai iš beveik dviejų metrų milžino.
Net anekdotai sklandė apie Sruogos draugystę su Binkiu. Eina jiedu Laisvės alėja, o Binkis stabteli ir užvertęs aukštyn galvą klausia:
- Ei, Baly, kaip pas tave ten oras?
- Šviečia saulė, – atsako Sruoga. – O kaip pas tave?
- Pas mane lyja... – susikremta Binkis.

2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (11). Gyvenimo įniršiai ir gerumo priepuoliai

Rugsėjo 17 d.

Metafizinis ilgesys ir begalinis liūdesys, ataidintis iš vaikystės – nuskrendančio (praskrendančio?) lėktuvo gausmas debesų pataluose... Man tas visaveriantis jausmas pažįstamas dar iš savaitinio darželio laikų, maždaug nuo 1983 m. Vėlai vakare, prieš užmiegant valdiškuose namuose...
Tuose valdiškuose namuose buvo tokia išprotėjusi auklėtoja, kuri turėjo iš rankšluosčių susivijusi bizūną. Nepaklusniems vaikams. Ji mums nuolat bandė išaiškinti, kas tai yra tasai BIZŪNAS. Tikra veikėja, kad ją kur sutrauktų it skersvėjis karvės tešmenį! Kai kuriems prasižengusiems vaikams ūkiniu muilu išmuilindavo akis ir užrišdavo rankšluosčiu. Kad labiau graužtų.
Bet kitą kartą užplūsdavo gerumo priepuolis. Vakarop netikėtai visą grupę vaikų išsivesdavo į Nemenčinė plento miškus ir drauge kulniuodavome į parduotuvę. Išprotėjusi auklėtoja visiems pirkdavo ledų. Ji būdavo gerokai įkaušusi. Kur ji dabar, kvanktelėjusi ragana?

2017 m. rugsėjo 9 d., šeštadienis

Nemadingi praeivio užrašai (10). Regėjimų naktis

Rugsėjo 9 d.

Neseniai baigiau skaityti Tomo Sakalausko knygą „Regėjimų naktis“. Apie dramatišką poeto Vytauto Mačernio gyvenimą ir kūrybą. Nedaug jam buvo skirta laiko šioje žemėje – vos 23-eji metai, todėl viskas klostėsi labai intensyviai. Be to, koks sudėtingas tai buvo laikmetis! Antrojo Pasaulinio karo mėsmalė.
Tomas Sakalauskas, beje, miręs visai neseniai, meistriškai savo knygose atkuria išskirtinių asmenybių gyvenimus. Vien ko verta „Miltinio apologija“! T.S. buvo legendinio Miltinio biografas. Įdomu tai, kad Vytauto Mačernio ir Juozo Miltinio bei jo aktorių Vaclovo Blėdžio, Donato Banionio gyvenimų linijos susikirto paskutinėmis tragiško likimo poeto dienomis. Traukdamasis nuo vokiečių bombardavimo Miltinis su aktoriais iš Panevėžio atvyko į Mačernio gimtinę, Šarnelę. Įtampos kupinas akmirkas, svarstant, kur dėtis toliau, ši įstabi kompanija išnaudojo savotiškų kūrybos vakarų improvizacijoms, kurios vykdavo V. Mačernio namuose ir kitur.

2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

Sugrįžimo viltis

Šį rytą Saulė teka
Iš kamieno,
It vynas brendusi
Šaknų plotmėj...
Ir šiurpuliai
Laja
Akimirksniu prabėga,
Kai įsitaiso Ji
Šakų tankmėj.

Sekundės lūžta,
Verčiasi kaip bangos,
Į dangų skrieja
Aukso kamuolys,
O daugiapirštės
Drėgnos medžių
Rankos
Vėl sugrįžimo viltį
Iškėlusios - - -

Laikys.

Nerijus Laurinavičius
2017-09-08

2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

Nemadingi praeivio užrašai (9). Minčių kratinys

Liepos 19 d.

Jei kas nors šioje šalyje yra susireikšminęs, tai ilgos kelionės po daugybę svečių šalių yra pats geriausias vaistas – antisusireikšminas. Koncentracijos užtenka net ir drambliui!
- - -

Per daug aplinkui alkanų modernistų, kad dar rasčiau jėgų į kokią nors leidybą. Visai neseniai pats lipau ant modernizmo grėblio, daugiau nebenoriu.

- - -
Rugpjūčio 26 d.

Jei netyčia tardami žodį „asmenybė“ sušvepluotumėte, išeitų „ašmenybė“. Bet tai nebūtų pernelyg didelis nukrypimas nuo tiesos, nes asmenybė privalo turėti aštrius ašmenis.

2017 m. rugpjūčio 14 d., pirmadienis

Klausimas bitei

Sakyki, bite, atvirai,
Iš kur tokie keisti kerai:
Iš kur žinai tu kelią,
Kryptį...
Ir ar gali
Bent kartais apsirikti?

Kas įmezgė tau kompasą
Į širdį,
Kurios pasaulis
Ošiantis
Negirdi?

Kodėl nebyliai
Mano mintį
Puoli,
Palikdama joje
Geluonį?

Bet štai ir vėl
Lėtai pakyli,
Kol pievos
Prieš saulėtekį
Dar tyli...

Po to stebiuos
Šešėlyje parimęs:
Iš kur tasai
Liturginis dūzgimas? - - -

Nerijus Laurinavičius
2017-08-13

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Degalinė dykumos viduryje


Degalinė dykumos viduryje

Nežinau, kaip tenai atsidūriau ir kiek laiko visa tai truko. Pamenu tik tiek, jog visur aplinkui buvo daugybė smėlio. Smėlis, smėlis, smėlis... vien smėlis. Tikrų tikriausia dykuma. Nei žemės, nei dangaus, nei medžių. Anei žolelės jokios – ką ir bekalbėti apie menkiausią šešėlį! Nė trupinio duonos, nė lašelio vandens. Kaip ilgai taip klampojau vos vilkdamas kojas? Gal dieną, gal dvi, gal savaitę... O gal mėnesį, metus, amžinybę. Tiek, kiek buvau ir esu žmogus.

- - -

Ir staiga tolumoje, tenai, kur turėtų būti horizonto linija, jau beveik sutemus išvydau tarytumei švieseles. Sukaupęs paskutiniuosius jėgų likučius, paspartinau žingsnį. O gal man taip tik atrodė. Nesvarbu. It uodas į laužą veržiausi švieselių link.

- - -

„H-O-P-E“ – ryškiai švietė keturios tūrinės žmogaus aukščio raidės virš degalinės stogelio. Nesąmonė! Ar gali taip būti? Ką reiškia tasai užrašas? Stipriai įsikandau į riešą. Šviečiančios raidės virš degalinės neišnyko. Iš ašarojančių akių byrėjo smėlis.

2017 m. liepos 6 d., ketvirtadienis

Nemadingi praeivio užrašai (7). Karšti-lediniai pasvarstymai, gyvenimo akmenys ir samanos

Liepos 6 d.

Lygiai 25 metai praėjo nuo mamos mirties. Vėliau visos Mindaugo karūnavimo dienos mam niekada nebuvo šventė. Mamos mirtis mane nukarūnavo, kai buvau vos trylikos metų. Mamai buvo vos 39-eri. Lygiai prieš 25 metus viskas aplinkui Lietuvoje degė kone tiesiogine žodžio prasme. Įsismarkavo 40-ies laipsnių karštis. Žalių plotų beveik neliko. Mirtis karštais padais sutrypė viską. O dar sako, kad ji šalta!..

- - -

Kaip nekenčiu buities! Ji turbūt reikalinga tam, kad trukdytų būčiai. Įkyriai. Net ir buities panašus skambėjimas (buitis-būtis) yra klastingas, siekiant apgauti besiblaškantį žmogų. Kažkas minėjo apie netikrus pranašus. Sakė, jų reikia saugotis. Velnias, apsimetantis Kristumi. Buitis, apsimetanti Būtimi.

2017 m. liepos 4 d., antradienis

Nemadingi praeivio užrašai (6). Likimo broliai

Liepos 4 d.

Pastaruoju metu mus ima persekioti... Indija. Vakar vakare, jau baigiant groti įprastoje vietoje (Didžioji g.), prie lagamino, skirto praeivių monetoms (įvertinimui), priėjo augalotas vyras, apsikarstęs instrumentų dėklais. Įmetė eurų, ėmė lankstytis ir nuoširdžiai dėkoti. Baigę groti kūrinį, pasikvietėme jį arčiau savęs, įsikalbėjome. Jis labai džiaugėsi girdėdamas mūsų „Gatvės muzikantą“.
Likimo brolis. Ką tik baigė groti Pilies gatvėje, o kitą dieną jau išvyksta į Frankfurtą, kuriame gyvena ir laikosi vien grodamas gatvėje.
Dalį metų praleidžia Indijoje, kurioje ir išmoko groti įvairiais netradiciniais instrumentais: bansuriu (indų fleita), dūdmaišiu ir kt. Gyvena komunose, įrašinėja albumus. Vieną iš jau išleistų penkių padovanojo mums. „Brasil Jazz“ or „Bansuri North Indinian Bamboo Flute (Nadaprem)“. Nadaprem – tai multiinstrumentalistas Ernestas Jepifanovas, tarptautiniu mastu įvertintas lietuvių folkroko grupės „Atalyja“ narys, netradicinės muzikos festivalių dalyvis.
„Atalyja“ arba, kitaip tariant, „atlyja“, angliškai verčiama „The rain is comming“. Lietuvon tikrai atlijo kaip reikiant. Jau beveik visą savaitę gyvename tarsi lietvamzdyje. Trečia vasara iš eilės šuniui ant uodegos nusitaikė. Nuolat varvanti šuns uodega. Nors susikrauk palapines ir tuojau pat šiaušk kur nors į Kroatiją.

N.L.

2017 m. liepos 3 d., pirmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (5). Apie vakarienę su indu, netikėtai sutiktą Valančiūną ir vakarėjančius Trakus

Liepos 3 d.

Tą birželio pabaigos vakarą indas Anupas tęsėjo pažadą ir Didžiojoje gatvėje pasirodė apsivyniojęs ryškiaspalviu šalikėliu (skara?). Labai nudžiugo pamatęs Dorotėją ir iš karto jai pažadėjo nupirkti... keptų obuolių. Kažkur tokius turbūt buvo užmatęs. Atrodė energingas ir pasitikintis savimi, lyg Vilniuje jau būtų buvęs ne antrą dieną, o antrą mėnesį.
Pavadinkime susitikimą ne pietumis, o vakariene, nes susitikome apie 19 val. Iki to laiko Anupas su keliomis turistų grupelėmis spėjo apibėgti keletą alternatyvių turų po sostinės senamiestį. Sakė mėgstąs kiek kitokį turizmą. Pavyzdžiui, kai viešėjo Ekvadore, lankėsi tokiame bare, kuriame lankytojai gulasi į karstus, o vyną jiems padavėjai atneša ne taurėse, o... kaukolėse! Vėliau, parodęs baro nuotrauką žmonai, švelniai tariant, liko nevisai suprastas.

2017 m. liepos 2 d., sekmadienis

Linkėjimai iš dausų

Į valtį jau prikrito
Lapų.
Karpytų
Raudonų
Be datų...
Pakeverzota
Vos pastebimai:
„Linkėjimai
 Dausų šalies - - -
Žvejai“.

N.L. Tauragė.

2017 m. birželio 27 d., antradienis

Nemadingi praeivio užrašai (4). Netikėta pažintis su indu

Birželio 27 d.

Vakar apie 21 val. išlindome į mėgstamą Senamiesčio vietelę pagroti praeiviams po ilgesnės pertraukos, po alinančio teatro sezono. Švelniai, be įtampos. Nuo Prancūzparkio pusės garsas iš kolonėlės keliauja Šv. Paraskevės cerkvės ir Dailės muziejaus link – taip susiformuoja geras garsinis ratas, todėl koncertuoti yra vienas malonumas.

2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (3). Akmenys ir vėjas

Birželio 25 d.

Kūrėjas ir atlikėjas. Panašiai kaip baldų dizaineris ir surinkėjas?
- - -
Gyvenimas – tai nuolatinis šokinėjimas nuo vieno slidaus akmens ant kito. Sraunioje upėje.
- - -
Druskininkuose nelijo, bet Druskininkų kultūros centro darbuotojai viso spektaklio metu turėjo laikyti širmą, kad įsismarkavęs vėjas nenupūstų mūsų visų kaip kokio burlaivio.

N.L.

Balkono reportažai (20). Nuvarnėjimas.

Fotoreporteris Ledkalnis
2017-06-25.

2017 m. birželio 24 d., šeštadienis

Nemadingi praeivio užrašai (2). Nuplaukiančio karpio uodega, vietoje paparčio žiedo

Birželio 24 d.

Nuplaukiančio karpio uodega, vietoje paparčio žiedo

Reikia nugyventi beveik keturias dešimtis metų, kad vieną dieną tyčia-netyčia atsidurtum Keturiasdešimties totorių kaime. Nieko ypatingo. Nebent medinė šventykla (mečetė) su atsilošusiu mėnuliuku ant špiliaus – kiek neįprastas vaizdas mūsų akiai. Dar mokykla (darželis?), keli mediniai namai, kelios parduotuvės-barai ir viskas. Ir keli totoriai. Kur likusieji 38? Kas juo ten žino, gal bare...
- - -
Paskui važiavome ieškoti karjerų. Su abiem vaikais ir dviem meškerėm. Tikri karjeristai. Ir radom! Bet vėliau paaiškėjo, kad ne tuos, kurių reikėjo. Kai klastingai atriedėjo juodas „Mercedes“ visureigis, kai lėtai lyg filme nusileido priekiniai automobilio stiklai, mūsų „sadoke“ (pagautos žuvies tinklelyje) jau vartėsi 2 karpiai ir 4 kuojos. O valstybiniame visureigio numeryje švytėjo trys septynetai (777) – sakoma, kad panašių numerių savininkai renkasi tokias kombinacijas, nes sudėtingesnių įsiminti niekaip nepajėgtų. Be to, Judita buvo savarankiškai suspiningavusi pirmąją savo gyvenimo lydekaitę, kurią it Joninių vainiką paleido atgal į vandenį. Šeimyninė žūklė.

2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Nemadingi praeivio užrašai (1). Pradžia

2017 m. birželio 23 d.

Beveik ilgiausia metų diena. Čia ką tik, regis, kaip sliekas išlindo iš žemės, tuoj vėl sulįs atgalios – nei dienos, nei šviesos, vien raudonas išnykstančio vakaro galiukas.
Baigiu skaityti 2016 metais „Versus Aureus“ leidyklos išleistą knygą „Pražilę varnėnai“. Sigito Gedos 2004-2005 (ir šiek tiek 2006) metais rašyti dienoraščiai. Labai patiko. Ant tamsiai žydro viršelio yra prierašas „Studija be pykčio“. Daugiau nei 600 puslapių. Tiesą pasakius, sveiko pykčio tikrai esama. Taip pat daug skausmo, tylaus džiaugsmo, kaleidoskopiškų atsiminimų, Neries (upės), jos pakrančių, erotikos, įvairiausių augalų, eilių-eilėraščių, žmonių (esančių ir tų, kurių čia jau nebėra), juokų ir viso kito... Įtariu, kad kai kam šie dienoraščiai tvankiame ir pernelyg prikvėpuotame mūsų krašte (šalyje) tikrai nepatiks. O man patinka!

2017 m. birželio 3 d., šeštadienis

Anestezija

Važiuojant automobiliu, šešerių dukra klausia:

- Tėti, o kodėl ant medžių tokie raudoni taškai?
- Nežinau, gal juos ruošiasi nupjauti...
- Negalima medžių pjauti vasarą!
- Kodėl?
- Juos reikia pjauti žiemą, kai būna užšalę, tada jiems ne taip skauda.

N.L.
2017-05-...

2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Pavargusiam kelio broliui

Ateik, pavargęs kelio broli,
Alyvomis užtepsiu tau akis,
Jazminais užkamšysiu guolį –
Šią naktį, sakė, smarkiai lis...

Jei sakė, taip, vadinasi, ir bus,
Kai balomis nušluostysiu žaizdas,
Beribis skausmas susitrauks perpus,
Ir rytas mus atgimusius suras - -

Ateik, pavargęs kelio broli,
Šlubuodamas pavasariu kreivai,
Prieš vakaro-kengūros šuolį,
Kol vis dar praviri dangaus langai...

Ateik, pavargęs kelio broli,
Ateiki, paskubėk!

2017 05 24
Nerijus Laurinavičius

Šulininė akimirka

Būtis šiandieną plyšta
Tartum bintas...
Vaikų balsais, sūpynių girgždesiu
Už lango,
Iš pienių, bičių dūzgesio
Nupintas
Birželis girtas
Palei žemę sklando...

Būtis šiandieną aidi
Tarsi kibiras –
Tokia perkusija
Aukščiausiojo Kūrėjo?..
Žiūrėk, jau kyla jis
Į viršų sklidinas
Tų žiedlapių,
Kurie dar vakar
Taip kerėjo!..

Nerijus Laurinavičius
2017-05-24