2014 m. spalis 29 d., trečiadienis

Latvijos dienoraščiai (8). Urviniai žmonės, upės slenkstis, Latvijos Venecija ir banditėlis su pacuko snukeliu. Su žmonėmis kalbėtis reikia.


2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Pirmą kartą kelionėje pabudau taip vėlai – apie 9 valandą. Jūra palaipsniui virsta ežeru. Bangos vis rimsta ir rimsta, visą dangų išraižė plunksniniai debesys. Panašu, kad įsivyraus karščiai. Ant mūsų skardžio-terasos, žvelgiančios į jūrą,tarp akmenų ką tik sukūriau lauželį ir užstačiau puoduką su vandeniu kavai. Šiandien sūnaus Elijo vardo diena.

Vakar, susirinkę palapines, per Jūrkalnę patraukėme Kuldygos link. Kelionės atstumas – 40 kilometrų. Pakeliui pasitiko jaukūs miestukai Alsunga ir Edole. Po pilį kiekviename, o Edolėje itin smagu – abi kelio puses skalauja tvenkiniai, visur vyrauja tyla bei ramybė. Vietinį gyventoją sunku net ir pamatyti.

Vos tik įvažiavę į Kuldygą, nutarėme papietauti, nes kaip tik buvo pietų metas. „Rimi“ parduotuvėje įsikūrusioje kavinėje-picerijoje benagrinėdami valgiaraštį susitikome tą pačią šeimą (taip pat su dviem vaikais – mergaite Kotryna ir berniuku Karoliu), su kuria Ventspilyje važiuodami siauruku sėdėjome tame pačiame vagone. Jie jau traukė Vilniaus link, o pakeliui užsuko į Kuldygą. Vėliau dar susitiksime ir šalia šio miestelio esančiuose smėlio urvuose.

2014 m. spalis 22 d., trečiadienis

Segtukai

Įsisegiau į širdį
Šuns geras akis
Ir žiūriu į pasaulį –
Gal kas nors pakis?
Bet visa lekia, skuba
Kojon koja...
Pasaulis piktas
Kandžiojas ir loja.

Nerijus Laurinavičius
2014-10-22

2014 m. spalis 14 d., antradienis

Gatvės muzikanto užrašai (1). Kunigaikštis.


Gatvė yra akademija. Gatvė yra muzika. Gatvė yra kelias. Kelias į praeinantį žmogų, kelias į save, kelias į bažnyčios varpų gaudesį, į langų ir balkonų skliautų mąslumą, į stikluose atsispindintį bei juose besigrožintį vakarą. Ypač jei tai yra Pilies gatvė, ypač jei tai yra nežinia kur prasidedantis ir niekada nesibaigiantis Vilnius.
Aš esu Pilies gatvės muzikantas ir visai nesigėdiju šios pilietybės. Atvirkščiai. Tai yra garbinga atsakinga pareiga. Mano žmona taip pat yra gatvės muzikantė-dainininkė ir abu vaikai... „Ir tėvelis, ir mama, ir, žodžiu, visa šeima“, – kažkada taip Kostas Kubilinskas viename eilėraštyje kalbėjo apie kosmonautų šeimą. Mes irgi tam tikra prasme esame kosmonautai, nes tyrinėjame erdves, žmonių akis ir jų sielas. Tokia mūsų kasdienybė, toksai mikrokosmosas, į kurį staugia ir kurį spardo makropasaulis; veja, veja, veja... O mes niekur nejudame, tarsi upės tėkmėje tarp lūžusio medžio šakų įstrigęs butelis, kurio kakleliu groja absoliučią klausą paveldėjęs vėjas.

2014 m. spalis 2 d., ketvirtadienis

Balkono reportažai (2). Ryto skrydis.

Fotoreporteris Ledkalnis
2014-10-01.

Balkono reportažai (1). Auksauodegis

2014 m. rugsėjis 27 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (24)

„Paaiškėjo, kad iš visų mano knygų labiausiai vertinamos tos, kurios parašytos paprasčiausiu, skaitytojui draugiškiausiu stiliumi, kurios yra skirtos skaitytojui, o ne autoriui. Galiu rašyti žymiai protingiau, netgi „tobuliau“, bet tai jau būtų pasirodymas, o ne rimtas darbas. Knyga turėtų panėšėti į operaciją; širdies operaciją. Stilistinės grožybės skirtos autoriui. Jos byloja: „Pažiūrėk į mane, pažvelk į mano darbą“. Stilistinis skaidrumas, paprastumas ir taupumas skiriami skaitytojui. Jie reiškia: „Pažvelk į tai, skverbkis pro mano žodžius į tiesą ir į save“. Tokia tad yra tiesa apie rašymo, o taip pat ir apie gyvenimo stilių.“

Peter Kreeft, „Kol dar neišėjau / laiškai mūsų vaikams apie tai, kas svarbiausia“.

2014 m. rugsėjis 26 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (7). Milijardų žvaigždučių viešbutis


2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

7.14 val. Sėdžiu ant paties skardžio krašto. Tiesiogine žodžio prasme. Kava iš termoso jau visiškai šalta, o po kojomis banguojanti jūra vis labiau šyla – turbūt šaltąją povandeninę srovę pakeitė šiltoji. Skardis gan aukštas. Dešinėje pusėje pakrantėje dunkso gražūs dideli akmenys, o pati pakrantė pasislepia už posūkio. Kai kurie nemaži akmenys it pingvinai maudosi jūroje.
Praėjus lygiai savaitei po to, kai išvykome į šią kelionę – viena iš įspūdingiausių mūsų nakvynės vietų. Tokia tad čiurlioniada.

2014 m. rugsėjis 20 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (6). Gute Nacht alles Leute!

2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Paskutinė priešpaskutinio vasaros mėnesio diena. Paskutinė nakvynė Liepenės kempinge. Vakar čionai iš Ventspilio grįžome tik apie pusę vienuoliktos vakaro. Atsisveikindami su šiuo miestu nuo molo bandėme akimis paskandinti saulę jūroje, bet ir vėl debesys buvo greitesni – prarijo karštąją žvaigždę nė nežagtelėję. Molas iš abiejų pusių užverstas propelerio formos betono gabalais ir akmenimis.

2014 m. rugsėjis 9 d., antradienis

2014 m. rugsėjis 6 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (5). Kvadratiniai medžiai, Ventspilio karvidė, ledų pardavėjos dovanos ir kiti radiniai


2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Pavyko rasti tai, ko norėjome. Vakar buvo labai turininga diena. Iš Parventos tiltu važiuojant Ventspilio centro link, kelias pakilo... į dangų.
Venta plaukė laivelis, kurio antenos galiukas matyt nebūtų pralindęs pro tilto apačią.

2014 m. rugpjūtis 28 d., ketvirtadienis

Žodis ir dešra

Jis žodį degantį jiems nešė visados,
Bet abejingai miniai amžiais tereikės
Vien kaspinų, trimitų, klounų ir... dešros.

N.L., 2014-08-28.

2014 m. rugpjūtis 27 d., trečiadienis

Gyvenimo viešnamis

„Reikia mokėti save parduoti“, „Jūs neteisingai save parduodate“, „Jūs ne ten ir ne tuo metu save parduodate“, „Jūs ne tiems, kam reikia save parduodate“ – nuolat vapa gyvenimu užtikrinti specialistai – prakutę verslininkai, strateguotojai, darbuotojų atrankos agentūros… Tai kaip čia išeina – visas gyvenimas yra didžiulis VIEŠNAMIS? Aš parduodu save tau, tu parduodi save kitam, paskui aš irgi parduodu save kitam, tu save – dar kitam, paskui perki, perki, perki, kol galiausiai užsilenki, nes viskas nebeįdomu ir nebeturi prasmės, tavo vaikai sėkmingai arba mažiau sėkmingai parduoda save toliau, nes juos nuo pat pirmų mokslo metų mokyklinės (vėliau universitetinės) staklės visam tam ruošia, ruošia, ruošia… O gal galima kaip nors be viso šito? Gal vietoje PARSIDAVIMO galima būtų dažniau vartoti ŽMOGUS-ŽMOGUI sąvoką? „Kvailys, taip nebūna, toks gyvenimas, iliuzijos, niekur nesidėsi…“, – jau girdžiu nustebusiųjų specialistų drąsius priekaištus. Bet visgi, ar galima bent kiek kitaip? Galiu bent šiandien aš niekam neparsiduoti, nieko nepirkti, o tiesiog pasikviesti Tave į svečius, užplikyti imbierų arbatos su medumi, ir mes sėdėsime medinio namuko terasoje visą vakarą žiūrėdami į saldžiai kartų ūkanotą rudens tolį, klausydami kaip atsidūsta išskrendantys paukščiai, klausydami, kaip aimanuoja obuoliai, skaudžiai susimušdami kaktas į Nebūtimi jau garuojančią sodo žemę… Galiu šiandien aš uždaryti Gyvenimo viešnamį?

2014-08-27 Nerijus Laurinavičius.

2014 m. rugpjūtis 26 d., antradienis

Latvijos dienoraščiai (4). Apie „Šerkšno tylą“ Ventspilyje, apie Melodiją ir apie vandens pramogų parko žarnyną


2014 m. liepos 29 d., antradienis

Žmonių koncentracija čia tokia nedidelė, kad net ir vietą susirasti grojimui ne taip jau paprasta. Nutarėme suskambėti šalia įėjimo į pagrindinį pliažą, priešais ledų (saldejums) kioskelius. Prisėdome ant suoliuko, išsitraukėme gitarą, lūpinę armonikėlę ir „Šerkšno tyla“ pirmą kartą iškrito užsienyje, jei šį juokingą ir nuotaikingą kraštą apsivers liežuvis taip pavadinti. Anoks čia ir užsienis: vieni lietuviai Ventspilyje, vienas kitas rusas, vienas kitas latvis – ir tai šaknys Lietuvoje...

2014 m. rugpjūtis 22 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (3). Absoliučios ramybės miestas


2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Atsiimu visus palapinės pagaliukus, kuriais leidau save prismaigstyti vakar dėl to, kad niekaip nepataikome į kempingą, kuris apžavėtų ir nepaleistų važiuoti tolyn. Pataikėme. Liepenes kempingas. Liepos mėnesiui kaip tik! Vos apie 20 kilometrų nuo Ventspilio. Bet apie viską iš pradžių.
Iš Kolkos rago pajudėjome Ventspilio kryptimi. Palei jūrą, kuri čia yra dešinėje plento pusėje, bet gerokai toliau nuo kelio nei Jūrmalos-Kolkos maršrute. Nurodomasis ženklas, kurio fonas rudas, paprastai reiškia lankytiną vietą, tačiau mums jau ne pirmą kartą nepavyksta rasti kažko lankytino važiuojant pagal tokius ženklus. Kartais randame, o kartais ir ne. Gal čia Latvijos ypatumai, o gal mes ypatingai neatidūs? „Ragu kolekcija“ – bylojo ženklas, bet, privažiavę jaukią gyvenvietę miške, galiausiai patekome į paprasčiausią kiemą, iš kurio teko grįžti atgal į plentą. Ragai. Ragų kolekcija. Skriejam tolyn!

2014 m. rugpjūtis 19 d., antradienis

Apsivartojusios karvės

Beveik ketverių Dorotėja nuo Seredžiaus Palemono kalno žiūri į šlaituose gulinčias karves ir sako: „Mama, žiūrėk, karvės apsivartojusios!“ (turi omenyje, kad apvirtusios). 

N.L.
2014 liepa.

Sesute, krenta obuoliai…

Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Susmuks materijos kampai
Kaip uodas, lekiantis į dagtį.
Sesute, krenta obuoliai!
It sagos iš Visatos švarko,
Nebesučiups turbūt gandrai –
Tik bumpt, ir jie išskris iš karto.
Sesute, krenta obuoliai!
O kai kurie rūke pakimba
Ir laša rudeniu lėtai,
Paskui ant jų, žiūrėk, jau sninga…
Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Trupu į Nebūtį mąsliai –
Ar dar pavyks iš TEN parkakti?..
Sesute, krenta obuoliai…

Nerijus Laurinavičius
2014 08 19.

2014 m. rugpjūtis 18 d., pirmadienis

Latvijos dienoraščiai (2). Baltoji kopa, miško serbentai ir meškos paslauga


2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Šįryt pakilti su saule nebeužteko jėgų. 7.17 val. Šeima tebemiega. Jei vakarykštei nakvynės vietai skyriau 5 žvaigždutes iš 5 galimų, tai šiai vietai, kurioje dabar esame, skirčiau 3, nors, įvertinęs neišpasakytą ramybę, nepagailėčiau ir 4. Juolab vėl pavyko išvengti kempingų, kurie, prismaigstykite mane palapinės pagaliukais, niekaip nepajėgia sužavėti ir pavilioti. Nors tu ką... Ne dėl kainų. Dėl turgaus dvasios, kuri paprastai ten tvyro.
Tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje akis neužmato nė vieno žmogaus. Keista, bet vos tik parašiau praeitą sakinį, iš miško glūdumos išlindo trijulė ir latviškai pasisveikino: „Sveiki!“ (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). Koks čia dar latviškai, taigi lietuviškai! Turbūt vyras, žmona ir jau išstypusi dukra. Praėjo pro mūsų palapines, pasuko į kairę ir lėtai nužingsniavo palei jūrą.

2014 m. rugpjūtis 14 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai (1). Esi sveicināta, Latvija!


2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Nors pakilome ketvirtą ryto, iš Vilniaus Panevėžio kryptimi pajudėjome tik apie devintą valandą. Automobilis prifarširuotas daiktų-daiktelių. Vaikai (septynerių Elijas ir trejų Dorotėja) patenkinti. Jiems – pirmasis gyvenimo užsienis. „Toks čia ir užsienis“, – pasakytų piktas niurneklis, bet visgi... Broliškas užsienis.
Pirmiausiai aplankysime Rygą, o paskui Rygos įlankos pakrante per Jūrmalą trauksime Kolkos rago link. Vėliau palei Baltijos jūrą leisimės į Ventspilį, Liepoją ir grįšime į Lietuvą. Toks apytikris planas. Šiaip tai viskas beveik be plano. Kelios palapinės, miegmaišiai, kirvis, keli ant kaktos pritvirtinami prožektoriai ir pimyn! Senokai neteko kirsti Lietuvos sienos. Vieni kaimyninę šalį aplanko jau įžengę į ketvirtą dešimtmetį (pavyzdžiui, aš – anksčiau vis tekdavo tik kirsti Latviją), o kiti – įžengę į vos ketvirtus gyvenimo metus (pavyzdžiui, mūsų dukrelė Dorotėja). Jau vien dėl to, kad latvių kalba lietuviams turėtų būti (greičiausiai taip ir yra) pati juokingiausia pasaulyje, verta aplankyti šią šalį. Viliuosi, latviams mūsų kalba taip pat yra pati juokingiausia ir labiausiai įkvepianti – juk taip smagu netikėtai svetimšalyje atpažinti save!
Viduje kirba idėja pagroti Rygos gatvėse. Pirmoji tarptautinė „Šerkšno tylos“ (muzikuojančio šeimyninio tandemo) patirtis-misija. Dainuosime, žinoma, lietuviškai. Broliai supras. Seserys taip pat. Lai šypsosi latviai!
Iš dangaus kažkas nuvarė debesis.

Vilnius, Justiniškės, Rygos gatvė.

2014 m. liepa 4 d., penktadienis

„Ratas sukasi“ Vilniuje

Liepos 5 d. Vilniuje režisierės Jolantos Kazlauskienės ir jos teatro grupės kompozicija „Ratas sukasi“ pagal Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) eiles ir muziką:

12.45 val. – Bernardinų sodo scenoje;
16-16.15 val. – Katedros aikštės scenoje.

Ledkalnis
2014 07 04.

2014 m. birželis 24 d., antradienis

Keistas žmogus

Vairuoju automobilį it styga tiesia Liepkalnio gatve centro link, ir staiga iš mašinos galo pasigirsta beveik ketverių dukros Dorotėjos klausimas:
- Tėti, o čia Ramunių gatvė?
- Ne, – atsakau, – čia Liepkalnio gatvė.
- O iš kur tu žinai?
- Iš galvos...
- Tai ką, tu keistas žmogus? – pasitikslina mergaitė.

N.L.
2014 06 23

2014 m. birželis 14 d., šeštadienis

Žvejys

Kas vėjo šukomis šukuoja meldus,
Kas baugiai šiaušia ežero bangas?
Kai gulbė tyliai tyliai pasimeldus
Irias… į vakaro tamsias rankas.

Tai pats brangiausias trumpas mano metas,
Prieš plūdei dingstant staigiai iš akių.
Pasaulis šitas kaip yra sutvertas,
Vėl tą akimirksnį tarytum suprantu…

Bet tai supratęs nejučia pamiršiu,
Nes toks žinojimas ne žvejui skirtas?
Užsnūdęs valtyje žuvim pavirsiu,
Gyvenimas ar aš truputį girtas?

Aš – ne čigonas, nevagiu arklių,
Tačiau gal nuvarysiu laumės žirgą,
Štai laumžirgiu tarp meldų vėl sklendžiu,
O akyse saulėlydis jau mirga.

Nerijus Laurinavičius
2014 06 14.

2014 m. birželis 10 d., antradienis

Gatvės muzikantas


Kai vakaras lėtai aplaižo miestą,
Praeivių kojas atriša širdis.
Tepu melodijas tarytum sviestą,
Todėl slidus toks gatvių grindinys.

Pr. Aš senas šlubas gatvės muzikantas,
Šokdinantis tarpuvarčių kates.
Profesorius šešėlių ir studentas,
Gal kas kaštoną skrybėlėn įmes?

Monetos žvanga tartum plyštų
Tos susikaustymo grandinės,
Kad muzika, daina išslystų
Iš naktimi alsuojančios krūtinės.

2014 m. birželis 8 d., sekmadienis

Neišsemiama karvė

(Iš nugirsto vaikų pokalbio)

Važiuojant automobiliu Elijas (7,5 m.) sako sesei Dorotėjai (beveik 4 m.):

- Sese, būtų gerai turėti... karvę. Tuomet nereikėtų eiti į „Maximą“ pirkti pieno. Galėtume iš karvės išsisemti...

N.L.
2014 06 07

2014 m. birželis 2 d., pirmadienis

Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) poezijos pavasaris Kudirkos aikštėje

„Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji kultūra“ poeto Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) ir žurnalisto Marijaus Gailiaus eksperimentas Vinco Kudirkos aikštėje, Vilniuje. Poezijos pavasaris savaip. Nerijus Laurinavičius skaito savo eiles parkinėjantiems žmonėms ir net pačiam... Lietuvos kultūros ministrui Šarūnui Biručiui. Eksperimente dalyvauti sutikę parko lankytojai buvo apdovanoti Nerijaus Laurinavičiaus poezijos knygomis „Spengia tylos kamertonai“. Laidos įrašas čia:
 
Malonaus klausymo!
 
Ledkalnis
2014 05 29.

Pasirodo, ir orą galima...

7,5 metų Elijas žiūri kaip mama lygina rūbus. Lygintuvui imant kaisti, įsižiebia raudona lemputė. Elijas klausia:
- Mama, o kodėl ta lemputė užsidegė?
Tačiau nelaukdamas jokio atsakymo pats padaro išvadą:
- Aaaa, žinau, tu lygintuve orą uždusinai!

Pasirodo, ir orą galima... uždusinti.

N.L., 2014 06 01.

Sveikinimai dangui tėvo dienos proga

Tėvo dienos proga sakau vaikams:
- Jeigu nėra mamos, tai nėra ir vaikų, o jei nėra tėčio, tai nėra nei vaikų, nei filiosofijos (-io šiame žodyje – sąmoningai).
O septynerių su puse sūnus Elijas rėžia:
- Tada reikia sveikinti dangų!

2014 06 01
Tėvo diena.

2014 m. gegužė 18 d., sekmadienis

Augimas

Elijas (7 m.) įsitaisęs antrajame lovos aukšte prieš užmigdamas svarsto: „Tėti, o kodėl aš nematau, kaip aš augu? Norėčiau, kad būtų du Elijai. Tuomet vienas pakiltų į dangų ir matytų, kaip kitas auga…“ Štai taip.

N.L. 2014-05-18

2014 m. gegužė 5 d., pirmadienis

2014 m. gegužė 2 d., penktadienis

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais


Nerijus Laurinavičius

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais

            2014 balandžio 26 d. vyko jungtinė Lietuvos Karo Akademijos keliautojų klubo, Mokslų Akademijos turistų klubo, Lietuvos žurnalistų sąjungos keliautojų klubo ir Šv. Paraskevės parapijos pažintinė kelionė (su ryškiais piligriminiais atspalviais), kurią organizavo ir kuriai vadovavo Dr. Gintaras Labutis ir Kun. Vitalijus Mockus. Apie 400 km. per dieną.

            Maršrutas: Vilnius-Vievis-Kruonis-Kaunas-Užusaliai-Ukmergė-Raguva-Surdegis-Troškūnai-Vilnius.

            Šios kelionės idėjos gimimo vieta – Gruzija, po kurią keliavo entuziastingasis Gintaras Labutis. Įkvėptas kalnų pašlaičių vienuolynų dvasios ir grįžęs į Lietuvą šis niekada vietoje nenustygstantis bei idėjų nestokojantis keliautojas sužinojo, kad mūsų šalyje jau dešimtus metus ortodoksų pamaldos Šv. Paraskevės parapijoje laikomos lietuvių kalba, o tokios iniciatyvos pradininkas, įkvėpėjas ir tęsėjas yra charizmatiškasis kunigas Vitalijus Mockus. Tad jau iš karto buvo galima spėti, jog toks kelionės organizatorių tandemas nepaliks abejingųjų.

- - -

            Ankstų skaidraus balandžio rytą pilnas keliautojų autobusas pajudėjo iš Vilniaus, iš Šilo gatvės (Lietuvos karo akademija), ir per pavasariškai bundantį miestą patraukė Vievio link. Pirma stotelė – Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė, pastatyta 1842-1843 metais. Kiek kartų pro ją pravažiuota, pralėkta, prašvilpta?! Nesuskaičiuosi, kaip ir nesuskaičiuotini yra autostrada nuolatos skriejantys automobiliai. Pasirodo, kartais įmanoma sustoti.

           Netoli Vievio ežero kažkada veikė ortodoksų vienuolynas, kurį XIV a. pirmoje pusėje įkūrė
 Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino antroji žmona, Polocko kunigaikštytė Ieva.
 Manoma, kad iš Ievos vardo ir kilo šios vietovės pavadinimas – Vievis.

2014 m. balandis 13 d., sekmadienis

Reliatyvumas


Aš esu tavo praeinamumo
Liudininkas.
Kaip pasiliekantis suoliukas
Vakaro gelmėj - - -
Ta paskutinė sniego gniūžtė,
Suspausta į prasmę,
Netrukus išvarvėsiančią
Šviesiausio meto link.

Aš – tavo išlikimo veidrodis
Ir tavo žvakės siūlas,
Trumpėjantis, trumpėjan –
tis - -
Į nepasiekiamas erdves.

Tad prieš kiekvieną Asmenį
Nusilenkiu
Tartum prieš rytą,
Nes kaip kitaip
Įmanoma
Ateit į Žmogų?

Ir tu žinai, tikrai žinai,
Kad renginiai praeina - - -
Tik amžiams pasilieka
Aukščiausio –
Jo
Šlovė.

Nerijus Laurinavičius
2014 04 12
Tauragė