OFICIALU: LITEXPO Vilniaus knygų mugėje pristatėme mano pirmąją spausdintą knygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“. Asmeniškai noriu padėkoti leidyklai „Vaiga“, kuri manimi ir visa mūsų kūrybine komanda patikėjo. AČIŪ knygos redaktorei ir mano žmonai, renginio moderatorei Juditai Marijai Smith, leidyklos direktoriui Vaidotui Gadliauskui, Renatai Dzedulionytei-Gadliauskienei ir jos šeimai bei visiems leidyklos darbuotojams, knygos iliustratorei Aistei Jankūnei, kuri tik vakare grįžo iš Paryžiaus, tad į mugę užsuks kitomis dienomis. Už užfiksuotas nuostabias renginio akimirkas ir už visą mūsų dizainą dėkojame Inesai Gervei! Toliau rasite daugiau renginio nuotraukų ir filmuotos medžiagos.
Ledkalnis
Nerijaus Laurinavičiaus tinklaraštis
2024 m. vasario 22 d., ketvirtadienis
2024 m. vasario 10 d., šeštadienis
Pirmosios Nerijaus Laurinavičiaus spausdintos knygos vaikams pristatymas KNYGŲ MUGĖJE
2024 m. sausio 5 d., penktadienis
Laiškas dirbtiniam intelektui
Dirbtini intelekte?
Ar ragavai ašaros sūrumo,
Dirbtini intelekte?
Ar tau skauda,
Dirbtini intelekte?
Ar tu moki juoktis,
Dirbtini intelekte?
Ar jauti, kaip šypsnys
Pasiekia ausies galiuką,
Dirbtini intelekte?
Ar tu turi svarstykles,
Dirbtini intelekte?
Būties tragikomiškumui pasverti,
Dirbtini intelekte?
Ar tu žinai, kaip žodis
Gali prikelti,
Dirbtini intelekte?
Ar žinai, kaip jis
Gali tapti infarktu,
Dirbtini intelekte?
Ar tu žinai, kad šis pasaulis
Yra daugiasluoksnis...
...veidmainystės gumulas,
Dirbtini intelekte?
Ar kada esi įsipjovęs sielą,
Dirbtini intelekte?
Įsirėžęs į aštrią
Vienatvės briauną,
Dirbtini intelekte?
2023 m. lapkričio 7 d., antradienis
Išleista antroji Nerijaus Laurinavičiaus audioknyga vaikams
2023 m. lapkričio 6 d. „Audioteka“ išleido antrąją Nerijaus Laurinavičiaus audioknygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos 2 dalis“. Audioknygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Ją įsigyti galima čia:
https://audioteka.com/lt/audiobook/vaisiu-ir-darzoviu-pasakos-2
„Vaisių ir daržovių pasakos“, 2 dalis: šioje dalyje susipažinsite su dar dešimčia Vaisių ir Daržovių Respublikos gyventojų. Su jais galėsite keliauti po paslaptingąją šalį, kurioje gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja: drauge su lazdyno riešutu apsilankysime Rudenėlio šventėje, su petražole – kasmetiniame renginyje „Daržo muzikos diena“, su burokėliu pasivažinėsime troleibusu ir sužinosime, kas nutiko jam nepažymėjus bilietėlio, su aguročiu plauksime pažvejoti į Antadaržio marias. Taip pat labai nustebsite išgirdę, kas vieną dieną iš dangaus nukrito į daržą.
Aktorių Nerijaus ir Juditos Laurinavičių unikaliai įgarsintos šviežios ir gaivios, susimąstyti skatinančios ir vaizduotę lavinančios istorijos vaikams ir visai šeimai. O pabaigoje – nuotaikinga pingvino daina-mankštelė, kad visada būtumėte sveiki!
Viršelio dizaino autorė – Gitana Jurkienė.
Ledklanis 2023.
2023 m. spalio 28 d., šeštadienis
Lapkričio oro linijos
Kad
skrydis bus tik į vieną pusę,
Kad
vos pakilus,
Vos
pajutus atotrūkio džiaugsmą,
Teks
leistis… Bet kur?..
Jie
minėjo, kad neturiu kito pasirinkimo,
Kad
tokie gamtos dėsniai,
Kad
bilietas yra negrąžinamas…
Kaip
kompensaciją
It
vaikui pasiūlė
Šiek
tiek pasėdėti prie lango,
Jeigu
galima jį taip pavadinti,
Kad
dar kartelį užmesčiau žvilgsnį
Į
besikeičiančias gyvenimo kortas, kartas…
Kad
iš viršaus pamatyčiau
Iki
šak(n)ų apnuogintus medžius
Ir
tą apsamanojusį parko suoliuką –
Ilgesio
trampliną
Į
dar vieną žadėtą prisikėlimą,
Tą
jaukią senamiesčio kavinukę,
Į
kurią galima atsivesti šunį,
Vokiečių
aviganį, jei norite,
Kad
išvysčiau, kaip įkyriai lyjant
Į
autobusų parkus sugrįžta vairuotojai,
Kaip
susikūprinę žmonės po skėčiais
Skuba
pas savo katinus,
O
vakar ir vėl kažkas persuko laikrodžius…
2023 m. spalio 27 d., penktadienis
Ir belieka tik šokis
Ant
virpančių gyvenimo stygų,
Nusidriekusių
virš bedugnės,
Lėtai
besileidžiant spalio lapams,
Kai
kuriems akimirksnį užsiliekant
Ant
skrybėlės atbrailos…
Ačiū
tau, mama, už tai,
Kad
kažkada mane užrašei
Į
gyvenimo akrobatų mokyklą!
Taip
ir balansuoju dabar tarp dangoraižių,
Nudelbęs
žvilgsnį
Į šaligatvio
plytelių įskilimus,
Tarsi
pro juos galėčiau įžiūrėti
Begalinės
visatos esmę,
Veikliąją
būties medžiagą…
2023 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis
Poezija-audio: eilėraštis „Nėra nieko tikresnio (1). Trupmenos tiltelis“
Eilėraštis parašytas 2018-07-13:
N.L.2023 m. kovo 17 d., penktadienis
2023 m. vasario 21 d., antradienis
Poezija-audio: eilėraštis „Nedrebink, pilk dar vieną“
Eilėraštis mamai, kiuri šioje žemėje viešėjo 1953-1992 metais ir mirė, kai man buvo 13... Eilėraštis „Nedrebink, pilk dar vieną“ parašytas 2019-08-14/15.
N.L.2023 m. vasario 19 d., sekmadienis
Naujas meniu skyrelis – Poezija-audio. Pirmasis eilėraštis – „Be galo“
Tinklaraštyje nuo šiol atsiranda naujas meniu skyrelis „Poezija-audio“, į kurį kelsiu įgarasintas savo eiles.
N.L.
2022 m. gruodžio 11 d., sekmadienis
Išleista pirmoji Nerijaus Laurinavičiaus audioknyga vaikams
2022 m. gruodžio 6 d. „Audioteka“ išleido pirmąją Nerijaus Laurinavičiaus audioknygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“.
Aktorių Nerijaus ir Juditos Laurinavičių unikaliai įgarsinti vaisiai, daržovės ir kiti veikėjai smalsiai tiria juos supantį pasaulį, mokosi atjausti, dalintis, draugauti ir įveikti įvairius netikėtai užklupusius sunkumus.
O desertui – „Vitaminų daina“! Dainuokite, šokite, mankštinkitės visi drauge! Šių pasakų sveika klausytis ne tik vaikams, bet ir tėveliams, seneliams, šunims ir katinams, triušiams ir papūgoms, akvariumų žuvytėms ir net jūrų kiaulytėms, jei tokių turite.
2022 m. lapkričio 5 d., šeštadienis
Nepamiršti kvėpuoti
Kad nesudužtų šitas
Porcelianinis pasaulis,
Kurio substancija ir yra…
Kvėpavimas,
Kad nesubyrėtų kortų namelis
Po lapkrityje pasiklydusio drugelio
Sparnų virptelėjimo,
Kai į tuščią vyno taurę
Įplazdena žalsvai gelsvas
Beržo lapelis.
2022 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis
Kai būsiu labai senas
Jei toks dar nesu,
Jei toks kada nors būsiu,
Susiraukšlėjęs ir susitraukęs
Iki metro dvidešimties,
Nesgi sparčiai artėsiu prie žemės,
Nes per visą gyvenimą
Turbūt jau būsiu supratęs,
Kodėl į ją sukiša žmones –
Kad jie išlįstų į dangų?..
2022 m. gegužės 31 d., antradienis
Šerkšno tyla gegužę
O ir gegužę būna
Šerkšno tyla,
Traukiniai ir žydėjimas
Kartais vėluoja,
Vakar pienė prie bėgių,
Šiandien... jau nebe –
Vien pūkeliai
Virš pievos
Ramiai levituoja.
Nerijus Laurinavičius
2022-05-232021 m. lapkričio 16 d., antradienis
Rudens dėlionė
Tu paskui traukinį-rugsėjį.
Lekuok į ausį man kiek nori –
Ant bėgių šįryt mesim svorį.
Kūrėjas pakuždėjo… gali
Į plaukus tau įsegti spalį!
Kad prieš ilgiausią naktį juodą
Pridengtų naują žilą sruogą.
Kalbuos su kovu prieš Kalėdas,
Kol protą surakina miegas,
O lapkričiui ir vėl neliko
Net pašto ženklui nė skatiko…
2021-11-16
2021 m. liepos 17 d., šeštadienis
Tvenkinio žibintas
Uždek man tvenkinio žibintą,
Kad jį net žuvys užuostų,
Kad jis švelniai pakutentų
Net lyno nosį.
Nes tamsos kamuolys
Yra per tirštas,
Nes vis sunkiau užčiuopti
Įtekančius upokšnius
Kūno šulinio tvankybėje.
Uždek man tvenkinio žibintą,
Įskraidink į sielą jonvabalį,
Pakeisk perdegusias lemputes,
Įpūsk į jas olimpinę ugnį,
Viltį…
Aš tą vabalėlį, pažadu,
Paversiu asmeniniu žibintininku,
Kad prigęsęs miestas
Palaipsniui vėl pražystų.
Uždek man tvenkinio žibintą
Suledėjusiame nejautros kosmose,
Kad tarp abejingų žvaigždžių,
Bejausmių dangaus kūnų
Ištirptų šviesmečiai,
Kad širdį vėl galėčiau
Apsiraizgyti
Begalinių kibirkščių
Girliandomis…
Uždek man tvenkinio žibintą –
Apie saulę pamąstysim paskui.
Nerijus Laurinavičius
2021-07-172021 m. liepos 15 d., ketvirtadienis
Jeigu paklaus
Jeigu paklaus kas nors,
Kada gimiau,
Aš drąsiai atsakysiu
Vasarą.
Tenai, kur normaliems
Nepatogiau,
Kai Kristus delnu
Žvirblius lesina.
Jeigu paklaus kas nors,
Kada tapau,
Ramiai ir tyliai
Tarsiu rudenį,
Tenai, kur meilę brandžią
Pagaliau
Tarsi kaštoną
Švelniai judini.
2021 m. liepos 4 d., sekmadienis
Be galo
Tarsi
beribių kopų
Skruzdėliukas,
Apakintas
saulėlydžio
Žaltvykslės,
Kol
po stiklu
Ratu
Visatos
sukas...
Išplėšk
mane,
Kregždut,
Iš
ciferblato!
Kaip pelę
Iš
klastingo laiko
Spąstų.
Ir
nešk tenai,
Kur
kranto nesimato,
Kad
vėjas net
Nuščiuvęs išsigąstų.
2021 m. balandžio 23 d., penktadienis
Išleistas pirmasis Nerijaus Laurinavičiaus romanas
Nerijaus Laurinavičiaus PIRMOJO ROMANO PRISTATYMAS: 3 metai. Tiek truko, kol jis išvydo dienos šviesą. Po 8-erių metų pertraukos pristatau trečiąją savo knygą – pirmąjį autobiografinį romaną „Emi – Gracija“. Rašiau kraują skiesdamas rašalu, o rašalą – krauju. Knygoje aprašomi kelių dešimčių metų senumo įvykiai, vis sugrįžtant į vaikystę ir paauglystę. Veiksmo vieta – Anglija, Prancūzija, Graikija ir Lietuva. Pasakodamas nuoširdžiai vis vien kam nors greičiausiai primyniau uodegą – niekur nesidėsi. Būta visko, daug kvailysčių prikrėsta, dėl kai ko labai gėda, dėl kai ko – visiškai ne. Nuoširdžiai dėkoju elektroninių knygų leidėjų asociacijos vadovui Liutaurui Leščinskui, redaktorei Deimantei Skirelytei, viršelio dailininkei Dianai Ramanauskienei, pirmajam juodraščio skaitytojui Ignui Staškevičiui, kuris pasufleravo mintį knygą išleisti tokiu pavidalu. Galbūt knyga kada nors pasirodys ir spausdinta forma. Romanas visiems NEMOKAMAI, bet jei kas nors norėtų simboliškai jį įvertinti ir taip prisidėti prie tolimesnių mūsų projektų, pateikiu banko rekvizitus: Nerijus Laurinavičius, LT617300010085552570, paskirtis – parama. Smagaus skaitymo! N.L. Knygą skaityti galite paspaudę šią nuorodą:
2021 m. kovo 27 d., šeštadienis
Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai
Šį
rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys,
per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio
stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei
artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų
centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.
Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!
2021 m. sausio 6 d., trečiadienis
Nerijus Laurinavičius. Tekstiniai paveikslai (1). Fakelas ir porcelianinis puodelis
Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu galiu prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Lengvumas išlieka statant pėdą už pėdos, kai veidą gairina šelmiškas pietvakarių vėjas.
Svarbu neužsižiūrėti į žvaigždes. Svarbiausia neužsižiūrėti į žvaigždes, nes akimoju
galiu netekti judėjimo tikslo, kelionės jausmo. Mano proseneliai tipena už
nugaros. Visa esatimi girdžiu simfoninį jų širdžių plakimą, kuris per amžių
amžius tapo įtempto lyno vibracija. Lygiai taip pat ir aš seku savo vaikaičiams
iš paskos.
Vienoje rankoje –
priekin ištiestas tai staiga įsiliepsnojantis, tai prigęstantis fakelas, o
kitoje – tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis.
Fakelas
ilgainiui suauga su dešiniąja ranka, toji – su širdimi, o iš širdies driekiasi
karioji ranka, porcelianinio puodelio nešėja.
Taip ir keliauju
visą gyvenimą: per marianų įdubas, per džomolungmas, per australijas, afrikas,
per grenlandijas ir patagonijas… Geležinkelio bėgiais, lėktuvų pakilimo ir
tūpimo takais, metro tuneliais, autostradomis ir šunkeliais… Rugiai jau gerokai
virš galvos. Per jų laukus, per lubinų pievas, kukurūzų labirintais… Neretai
mane aplenkia kaip reikiant įsibėgėję stručiai – ant pečių atgula storas dulkių
sluoksnis. Kartais svajoju kitame gyvenime atgimti kengūra.
Tarp delno linijų
vos įžiūrimas porcelianinis puodelis šiek tiek virpčioja, tarsi ištiktas
nestipraus žemės drebėjimo, bet tai tėra tik lyno vibracija, gravitacinių laukų
turbulencija, mano širdies dūžiai, persiduodantis fakelo liepsnos plazdėjimas –
visa tai seniai jau tapo vieniu. Visada tikėjau, kad žmogaus širdies laikrodyje
gyvena gegutė, kuri Būties kulminacijoje kada nors užkukuos.
O paskui bus jūros
pakrantė. Į smėlį įsirėžę pėdsakai, į kuriuos telpa visos mūsų ligų istorijos,
iškritę dantys, pamesti ramentai, kardiogramų kreivės, nuotraukų ir filmų archyvai,
bibliotekų kortelės, įrėminti diplomai, padėkos ir pagyrimo raštai, iš širdžių
plyštantis kvatojimas ir į žemę nesusigeriančios sielvarto ašaros, tarp beržų
siūbuojantys lopšiai ir netrukus atvėsiančios urnos… Vėjas išvarto medžius, gyvenimo
skersvėjai išvarto sielas.
Žinau vienintelį
dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį. Net jei jūra
juokiasi man į nugarą: „Dar nebuvo tokių pėdsakų, kurių nenulaižiau nuo
pakrantės“. „Akmenis, ir tuos, aš suvirškinsiu!“, –
toliau juokiasi jūra, nuožmioji Sūriosios Substancijos Karalienė. Žinau
vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį… Tik
kam, kodėl, kuriems galams, po velnių?! „Kad Kūrėjas
Tau galėtų įpilti arbatos, stuobry!“, – išgirstu atsakymą, tik nežinau, iš kur
jis sklinda… Gal iš sielos gelmių?
Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu gali
prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Fakelas ir porcelianinis puodelis –
nedaloma visuma.
Dar prireiks šiek tiek lygsvaros.
2021-01-06
2020 m. rugsėjo 22 d., antradienis
In memoriam Vytautas Dapkus. Augustinas
Nerijus Laurinavičius
„Užsimerkiu ir
regiu visus tuos skrydžius…“, – vos suturėdamas ašaras sako Vytautas Dapkus,
kažkada šioje žemėje pakrikštytas Augustino vardu. „Atsimerkiu ir matau
tikrovę: visus tuos apgailėtinus asocialius tipus, dėl flakončiko odekolono ar cigaretės pasirengusius vienas kitam
suvaryti peilį į šonkaulius… Ojoj, geriau jums to nematyti, geriau niekada
neatsimerkti…“, – toliau graudinasi Augustinas.
Jis vienoje iš
priplėkusių Vilniaus nakvynės namų „kajučių“ kiekvieną kartą prieš užmigdamas
panyra į pro lėktuvo iliuminatorius kadais regėtus debesis ir į snieguotas
kalnų viršūnes. „Tai buvo gyvenimas, tikras gyvenimas!“ Kas jam belieka –
nebent alsuoti praeities vizijomis: dabartis slegianti ir sunkiai pavelkama kojomis,
kurių funkcijas galiausiai perima neįgaliojo vežimėlio ratai, o ateitis… kokia
ten dar ateitis, kiek jos ir beliko…
Gimė Augustinas Vokietijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jis pasakojo ir daugiau savo praeities detalių, bet, deja, atmintis krečia fokusus – sunku ką ir beprisiminti. Gal kas nors iš su juo bendravusių užpildys šią spragą. Šeimai grįžus Lietuvon, kai jau buvo paaugęs, berods, mokėsi kažkokiame netoli Trakų veikusiame internate, dar vėliau, pasak jo paties, kažin kokiais būdais prisišliejo prie (moterų?) krepšinio komandos trenerių štabo ir taip į jo gyvenimą įsiveržė skrydžiai... Interneto platybėse bandžiau ieškoti informacijos, bet nieko užčiuopti nepavyko. Skraidė po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Kai Augustinas apie tai pasakodavo, visas panirdavo į nenusakomą euforiją – sunku net būdavo atskirti, ar tai išgaravusi tikrovė ar neapčiuopiama vizija, teikusi stiprybės ir jėgų visam likusiam benamio gyvenimui.