2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Barzdota išmintis

Prieš išvesdamas į darželį rengiu dukrą, o ji paliečia man smakrą ir sako:
-          Ir tau auga barzda kaip Tomui...
-          Neauga man barzda, – atsakau aš.
-          Auga, auga, – nenusileidžia ji, – reikia palaistyti ir augs.
-          O kuo palaistyti?
-          Laistytuvu! – kaip savaime suprantamą dalyką dėsto keturmetė Dorotėja.

N.L. 2014-12-09.

2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Dienos žvilgis (28). Kai buvau aš medinis nykštukas...

Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-12-07 Vilnius.

2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Žiūrėk, jau sninga!..

Turbūt simboliška yra tai, kad paskutinį rudens vakarą „Šerkšno tyla“ klausytojams dovanoja šią naują savo dainą, kurią vėliau galėsite išgirsti pirmajame mūsų albume. Klausykimės ir dalinkimės... obuoliais ir sniegu!
Pagarbiai
Ledkalnis.

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Dienos žvilgis (27). Pelių pasaulyje.

Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-11-26.

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.


Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.
- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.
Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs, niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir bankrutavusios gamyklos mišiniu.
Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties žmogumi.
Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn. Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba fizikos. Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...
O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko, o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.

- - -

Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.

Nerijus Laurinavičius
2014-11-14.

2014 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (12). Abrikoso kauliukas


2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Paskui keltą sklendžia žuvėdros. Grįžtame įkrauti jūros, kopų, sakų aromato, aplipę žvaigždžių dulkėmis, kišenėse ir plaukuose – smėlis, mintyse – naujos erdvės. Iš Klaipėdos per Šilutę, Žemaičių Naumiestį, Vainutą atsibeldėme į Tauragę. Čia atsikvėpsime keletą dienų ir tuomet per Jurbarką, Panemunės keliu judėsime Kauno, o paskui ir Vilniaus link. Taip baigsis ši kelionė.
Naktimis palaipsniui jau ima dusinti įspūdžiai. Ryškiai išplaukia ir neleidžia užmigti. Šitiek metų virš mūsų galvų kaip koks prinokęs obuolys kabo Latvija ir tik dabar sugebėjome pakelti į ją akis, išvysti jos grožį.
Įveikę šį iššūkį, su Judita jau rezgame planus kitą vasarą kartu su abiem vaikais apkeliauti Europą, kiek pajėgsime. Grosime Europos sostinių ir ne tik gatvėse. Labiausiai vilioja Alpės, Provansas, Pranzūzija, Ispanija, Šveicarija... Kol kas tai – tik vizija, tačiau ką gali žinoti. Ir Latvija buvo vizija. Į Rygą dar grįšime, galbūt pakilsime iki Talino, nusileisime iki Saremo salų. Juk ilgi rudens ir žiemos vakarai – pats tas nepažintų kraštų analizei ir naujos kelionės plano rengimui. Iš viso to palaipsniui turėtų gimti knyga apie „Šerkšno tylos“ klajones, kuri galbūt kada nors išvys dienos šviesą.

Nerijus Laurinavičius
Tauragė
19.10 val.

Nėra jokio rytojaus,
Vien tik amžinas Š-I-A-N-D-I-E-N –
Abrikoso kauliukas,
Neįkandamas mirčiai.

2014-08-07
Vilnius.

P.S. Truputis statistikos:

* Iš viso sukorėme 1790 km.
* Visos kelionės trukmė – be 1 dienos 2 savaitės, t. y. 13 dienų: 9 dienos Latvijoje, 2 dienos Nidoje, 2 dienos Tauragėje. 11 nakvynių palapinėse (Latvijoje, Nidoje).
* Iš turėtų 350 eurų tesugebėjome išleisti vos 200.
* Automobilis – 14 metų senumo „Opel Zafira“. Kuro sąnaudos – 6 l / 100 km.

Šios kelionės aprašymo PABAIGA.

2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Baltos uogos

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,
Vadinasi, į pievą grįš žiema?
Kol debesys tarpusavyje niurkės,
Širdin lašėjo lapkričio smala...
Aš – duobkasio ir šachtininko brolis,
Beveik kaip prisukamas žemės kurmis.
Kur dingo tas pavasarinis tolis
Ir kiek naktis dar savo syvais gundys?
Aš – požeminio miesto dirigentas,
Iš penklinių išaudžiantis tinklus,
Vėl liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,
Bet gal viena žiopla nata įklius?
Girdžiu, jau girgžda senio gruodžio kaulai,
Lėtai pražyla gaivios pievų sruogos,
Iš tunelio išnyru dienai naujai,
O krūmuos spindi baltos baltos uogos.
Išspausk jų turinį į mano kraują!

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...

Nerijus Laurinavičius
2014-11-08

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (11). Grybauskaitė, papūga ir vėžlys kopose, arba žmogus dėžėje ir kiti atostogų malonumai


2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Kopose uodų nebeliko tarsi pamojus burtų lazdele. Todėl ir pavyko įgyvendinti užvakarykštį ketinimą – miegmaišyje miegoti po atviru dangumi. Kur dingote zyzekliai, kur pasidėjote taip staiga? Atostogos? O naktinis dangus virš galvos tikrai buvo gilus ir neužvertas, nors tiek vakaruose, tiek šiaurėje sukiojosi tamsūs debesys, žaibų blykstės nušviesdavo padangę tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartkartėmis valdingu kumščiu pagrūmodavo griaustinis. Kažkas mus fotografavo iš viršaus. Atmerki akis ir džiaugiesi – gyvenime tokių lubų nesukurtų pats nagingiausias planetos meistras. Grįžulo rato samtis pilsto sapnus. Mėnulis vis pilnėja ir pilnėja. Tartum nenorėdamas atsilikti nuo saulės, parodo, kad ir jis moka apšviesti jūros vandenis.

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (10). Atpūta zona.


2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Pariedėję iki įvažiavimo į Nidą ir automobilį pasistatę nemokamoje stovėjimo aikštelėje, nuo kurios jūra ne taip ir toli (apie 300 metrų), pasiėmėme tik miegmaišius ir palapinę vaikams. Ketinome miegoti kopose po atviru dangumi, bet šį sumanymą sugadino uodai. Jie turėjo savų planų. Teko grįžti į mašiną pasiimti antrą palapinę.
Išaušo dar vienas karštas rytas. Šeima tebemiega, skruzdės laksto savais takais. Po Nidą irgi laksto kažkokie nebe tokie žmonės, o gal mums tik taip atrodo... Neapleidžia jausmas, kad per dešimtmetį kontingentas iš esmės labai pakito. Visada čia buvo turčių ir jų lepūnų atžalų kampelis, o dabar dar ir forsavotų mužikų beigi jų varšavkių priviso. Visi kažin kokie agresyviai atsipūtę, neva, žiūrėkite, aš ilsiuosi! Net ir vokiečių lyg ir ne tiek daug (?). Vos ūgtelėję lepūnai garsiai kalba, laižo pirštus, minko savo išmaniuosius ir nebežino, kur čia dėtis, kad nebūtų taip nuobodu. Išpalangėjusi Nida, deja, išpalangėjusi... Greičiau statykite tiltą ir kurią nors iš centrinių gatvių pervadinkite Basanavičiaus, tuomet gal net ir Lietuvos varšavkių sostine pretenduosite tapti!

2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (9). Jei prie kelio tupi lapė


2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Jei prie kelio tupi lapė,
Greitai bus vadinas... Papė

Truputį po 10 valandos ryto termometro stulpelis jau perkopė +32 laipsnius Celsijaus. Jei ir toliau taip, oro temperatūra pasieks, o gal ir viršys įprastą žmogaus kūno temperatūrą. Iš serijos „Pirmą kartą gyvenime“ – pirmą kartą ryte prie jūros išgirdau giedantį... gaidį. Tikras kaimas. Ir iš tikrųjų vakar apie 10 valandą vakaro dar prieš įvažiuodami į Papę dešinėje žvyrkelio pusėje išvydome pūstauodegę gražuolę laputę. Dorotėja pro automobilio langą nespėjo jos pamatyti, tad paleido dūdas, nes jau ne pirmą kartą jai nepasiseka pastebėti kelią mums perbėgančių gyvūnų. Ypač norėjo sužinoti, kaip atrodo gyva lapė.

2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Latvijos dienoraščiai (8). Urviniai žmonės, upės slenkstis, Latvijos Venecija ir banditėlis su pacuko snukeliu. Su žmonėmis kalbėtis reikia.


2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Pirmą kartą kelionėje pabudau taip vėlai – apie 9 valandą. Jūra palaipsniui virsta ežeru. Bangos vis rimsta ir rimsta, visą dangų išraižė plunksniniai debesys. Panašu, kad įsivyraus karščiai. Ant mūsų skardžio-terasos, žvelgiančios į jūrą,tarp akmenų ką tik sukūriau lauželį ir užstačiau puoduką su vandeniu kavai. Šiandien sūnaus Elijo vardo diena.

Vakar, susirinkę palapines, per Jūrkalnę patraukėme Kuldygos link. Kelionės atstumas – 40 kilometrų. Pakeliui pasitiko jaukūs miestukai Alsunga ir Edole. Po pilį kiekviename, o Edolėje itin smagu – abi kelio puses skalauja tvenkiniai, visur vyrauja tyla bei ramybė. Vietinį gyventoją sunku net ir pamatyti.

Vos tik įvažiavę į Kuldygą, nutarėme papietauti, nes kaip tik buvo pietų metas. „Rimi“ parduotuvėje įsikūrusioje kavinėje-picerijoje benagrinėdami valgiaraštį susitikome tą pačią šeimą (taip pat su dviem vaikais – mergaite Kotryna ir berniuku Karoliu), su kuria Ventspilyje važiuodami siauruku sėdėjome tame pačiame vagone. Jie jau traukė Vilniaus link, o pakeliui užsuko į Kuldygą. Vėliau dar susitiksime ir šalia šio miestelio esančiuose smėlio urvuose.

2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Segtukai

Įsisegiau į širdį
Šuns geras akis
Ir žiūriu į pasaulį –
Gal kas nors pakis?
Bet visa lekia, skuba
Kojon koja...
Pasaulis piktas
Kandžiojas ir loja.

Nerijus Laurinavičius
2014-10-22

2014 m. spalio 14 d., antradienis

Gatvės muzikanto užrašai (1). Kunigaikštis.


Gatvė yra akademija. Gatvė yra muzika. Gatvė yra kelias. Kelias į praeinantį žmogų, kelias į save, kelias į bažnyčios varpų gaudesį, į langų ir balkonų skliautų mąslumą, į stikluose atsispindintį bei juose besigrožintį vakarą. Ypač jei tai yra Pilies gatvė, ypač jei tai yra nežinia kur prasidedantis ir niekada nesibaigiantis Vilnius.
Aš esu Pilies gatvės muzikantas ir visai nesigėdiju šios pilietybės. Atvirkščiai. Tai yra garbinga atsakinga pareiga. Mano žmona taip pat yra gatvės muzikantė-dainininkė ir abu vaikai... „Ir tėvelis, ir mama, ir, žodžiu, visa šeima“, – kažkada taip Kostas Kubilinskas viename eilėraštyje kalbėjo apie kosmonautų šeimą. Mes irgi tam tikra prasme esame kosmonautai, nes tyrinėjame erdves, žmonių akis ir jų sielas. Tokia mūsų kasdienybė, toksai mikrokosmosas, į kurį staugia ir kurį spardo makropasaulis; veja, veja, veja... O mes niekur nejudame, tarsi upės tėkmėje tarp lūžusio medžio šakų įstrigęs butelis, kurio kakleliu groja absoliučią klausą paveldėjęs vėjas.

2014 m. spalio 2 d., ketvirtadienis

Balkono reportažai (8). Ryto skrydis.

Fotoreporteris Ledkalnis
2014-10-01.

Balkono reportažai (7). Auksauodegis

2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (24)

„Paaiškėjo, kad iš visų mano knygų labiausiai vertinamos tos, kurios parašytos paprasčiausiu, skaitytojui draugiškiausiu stiliumi, kurios yra skirtos skaitytojui, o ne autoriui. Galiu rašyti žymiai protingiau, netgi „tobuliau“, bet tai jau būtų pasirodymas, o ne rimtas darbas. Knyga turėtų panėšėti į operaciją; širdies operaciją. Stilistinės grožybės skirtos autoriui. Jos byloja: „Pažiūrėk į mane, pažvelk į mano darbą“. Stilistinis skaidrumas, paprastumas ir taupumas skiriami skaitytojui. Jie reiškia: „Pažvelk į tai, skverbkis pro mano žodžius į tiesą ir į save“. Tokia tad yra tiesa apie rašymo, o taip pat ir apie gyvenimo stilių.“

Peter Kreeft, „Kol dar neišėjau / laiškai mūsų vaikams apie tai, kas svarbiausia“.

2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (7). Milijardų žvaigždučių viešbutis


2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

7.14 val. Sėdžiu ant paties skardžio krašto. Tiesiogine žodžio prasme. Kava iš termoso jau visiškai šalta, o po kojomis banguojanti jūra vis labiau šyla – turbūt šaltąją povandeninę srovę pakeitė šiltoji. Skardis gan aukštas. Dešinėje pusėje pakrantėje dunkso gražūs dideli akmenys, o pati pakrantė pasislepia už posūkio. Kai kurie nemaži akmenys it pingvinai maudosi jūroje.
Praėjus lygiai savaitei po to, kai išvykome į šią kelionę – viena iš įspūdingiausių mūsų nakvynės vietų. Tokia tad čiurlioniada.

2014 m. rugsėjo 20 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (6). Gute Nacht alles Leute!

2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Paskutinė priešpaskutinio vasaros mėnesio diena. Paskutinė nakvynė Liepenės kempinge. Vakar čionai iš Ventspilio grįžome tik apie pusę vienuoliktos vakaro. Atsisveikindami su šiuo miestu nuo molo bandėme akimis paskandinti saulę jūroje, bet ir vėl debesys buvo greitesni – prarijo karštąją žvaigždę nė nežagtelėję. Molas iš abiejų pusių užverstas propelerio formos betono gabalais ir akmenimis.

2014 m. rugsėjo 9 d., antradienis

2014 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (5). Kvadratiniai medžiai, Ventspilio karvidė, ledų pardavėjos dovanos ir kiti radiniai


2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Pavyko rasti tai, ko norėjome. Vakar buvo labai turininga diena. Iš Parventos tiltu važiuojant Ventspilio centro link, kelias pakilo... į dangų.
Venta plaukė laivelis, kurio antenos galiukas matyt nebūtų pralindęs pro tilto apačią.

2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Žodis ir dešra

Jis žodį degantį jiems nešė visados,
Bet abejingai miniai amžiais tereikės
Vien kaspinų, trimitų, klounų ir... dešros.

N.L., 2014-08-28.

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Gyvenimo viešnamis

„Reikia mokėti save parduoti“, „Jūs neteisingai save parduodate“, „Jūs ne ten ir ne tuo metu save parduodate“, „Jūs ne tiems, kam reikia save parduodate“ – nuolat vapa gyvenimu užtikrinti specialistai – prakutę verslininkai, strateguotojai, darbuotojų atrankos agentūros… Tai kaip čia išeina – visas gyvenimas yra didžiulis VIEŠNAMIS? Aš parduodu save tau, tu parduodi save kitam, paskui aš irgi parduodu save kitam, tu save – dar kitam, paskui perki, perki, perki, kol galiausiai užsilenki, nes viskas nebeįdomu ir nebeturi prasmės, tavo vaikai sėkmingai arba mažiau sėkmingai parduoda save toliau, nes juos nuo pat pirmų mokslo metų mokyklinės (vėliau universitetinės) staklės visam tam ruošia, ruošia, ruošia… O gal galima kaip nors be viso šito? Gal vietoje PARSIDAVIMO galima būtų dažniau vartoti ŽMOGUS-ŽMOGUI sąvoką? „Kvailys, taip nebūna, toks gyvenimas, iliuzijos, niekur nesidėsi…“, – jau girdžiu nustebusiųjų specialistų drąsius priekaištus. Bet visgi, ar galima bent kiek kitaip? Galiu bent šiandien aš niekam neparsiduoti, nieko nepirkti, o tiesiog pasikviesti Tave į svečius, užplikyti imbierų arbatos su medumi, ir mes sėdėsime medinio namuko terasoje visą vakarą žiūrėdami į saldžiai kartų ūkanotą rudens tolį, klausydami kaip atsidūsta išskrendantys paukščiai, klausydami, kaip aimanuoja obuoliai, skaudžiai susimušdami kaktas į Nebūtimi jau garuojančią sodo žemę… Galiu šiandien aš uždaryti Gyvenimo viešnamį?

2014-08-27 Nerijus Laurinavičius.

2014 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Latvijos dienoraščiai (4). Apie „Šerkšno tylą“ Ventspilyje, apie Melodiją ir apie vandens pramogų parko žarnyną


2014 m. liepos 29 d., antradienis

Žmonių koncentracija čia tokia nedidelė, kad net ir vietą susirasti grojimui ne taip jau paprasta. Nutarėme suskambėti šalia įėjimo į pagrindinį pliažą, priešais ledų (saldejums) kioskelius. Prisėdome ant suoliuko, išsitraukėme gitarą, lūpinę armonikėlę ir „Šerkšno tyla“ pirmą kartą iškrito užsienyje, jei šį juokingą ir nuotaikingą kraštą apsivers liežuvis taip pavadinti. Anoks čia ir užsienis: vieni lietuviai Ventspilyje, vienas kitas rusas, vienas kitas latvis – ir tai šaknys Lietuvoje...

2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (3). Absoliučios ramybės miestas


2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Atsiimu visus palapinės pagaliukus, kuriais leidau save prismaigstyti vakar dėl to, kad niekaip nepataikome į kempingą, kuris apžavėtų ir nepaleistų važiuoti tolyn. Pataikėme. Liepenes kempingas. Liepos mėnesiui kaip tik! Vos apie 20 kilometrų nuo Ventspilio. Bet apie viską iš pradžių.
Iš Kolkos rago pajudėjome Ventspilio kryptimi. Palei jūrą, kuri čia yra dešinėje plento pusėje, bet gerokai toliau nuo kelio nei Jūrmalos-Kolkos maršrute. Nurodomasis ženklas, kurio fonas rudas, paprastai reiškia lankytiną vietą, tačiau mums jau ne pirmą kartą nepavyksta rasti kažko lankytino važiuojant pagal tokius ženklus. Kartais randame, o kartais ir ne. Gal čia Latvijos ypatumai, o gal mes ypatingai neatidūs? „Ragu kolekcija“ – bylojo ženklas, bet, privažiavę jaukią gyvenvietę miške, galiausiai patekome į paprasčiausią kiemą, iš kurio teko grįžti atgal į plentą. Ragai. Ragų kolekcija. Skriejam tolyn!

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Apsivartojusios karvės

Beveik ketverių Dorotėja nuo Seredžiaus Palemono kalno žiūri į šlaituose gulinčias karves ir sako: „Mama, žiūrėk, karvės apsivartojusios!“ (turi omenyje, kad apvirtusios). 

N.L.
2014 liepa.

Sesute, krenta obuoliai…

Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Susmuks materijos kampai
Kaip uodas, lekiantis į dagtį.
Sesute, krenta obuoliai!
It sagos iš Visatos švarko,
Nebesučiups turbūt gandrai –
Tik bumpt, ir jie išskris iš karto.
Sesute, krenta obuoliai!
O kai kurie rūke pakimba
Ir laša rudeniu lėtai,
Paskui ant jų, žiūrėk, jau sninga…
Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Trupu į Nebūtį mąsliai –
Ar dar pavyks iš TEN parkakti?..
Sesute, krenta obuoliai…

Nerijus Laurinavičius
2014 08 19.

2014 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Latvijos dienoraščiai (2). Baltoji kopa, miško serbentai ir meškos paslauga


2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Šįryt pakilti su saule nebeužteko jėgų. 7.17 val. Šeima tebemiega. Jei vakarykštei nakvynės vietai skyriau 5 žvaigždutes iš 5 galimų, tai šiai vietai, kurioje dabar esame, skirčiau 3, nors, įvertinęs neišpasakytą ramybę, nepagailėčiau ir 4. Juolab vėl pavyko išvengti kempingų, kurie, prismaigstykite mane palapinės pagaliukais, niekaip nepajėgia sužavėti ir pavilioti. Nors tu ką... Ne dėl kainų. Dėl turgaus dvasios, kuri paprastai ten tvyro.
Tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje akis neužmato nė vieno žmogaus. Keista, bet vos tik parašiau praeitą sakinį, iš miško glūdumos išlindo trijulė ir latviškai pasisveikino: „Sveiki!“ (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). Koks čia dar latviškai, taigi lietuviškai! Turbūt vyras, žmona ir jau išstypusi dukra. Praėjo pro mūsų palapines, pasuko į kairę ir lėtai nužingsniavo palei jūrą.

2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai (1). Esi sveicināta, Latvija!


2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Nors pakilome ketvirtą ryto, iš Vilniaus Panevėžio kryptimi pajudėjome tik apie devintą valandą. Automobilis prifarširuotas daiktų-daiktelių. Vaikai (septynerių Elijas ir trejų Dorotėja) patenkinti. Jiems – pirmasis gyvenimo užsienis. „Toks čia ir užsienis“, – pasakytų piktas niurneklis, bet visgi... Broliškas užsienis.
Pirmiausiai aplankysime Rygą, o paskui Rygos įlankos pakrante per Jūrmalą trauksime Kolkos rago link. Vėliau palei Baltijos jūrą leisimės į Ventspilį, Liepoją ir grįšime į Lietuvą. Toks apytikris planas. Šiaip tai viskas beveik be plano. Kelios palapinės, miegmaišiai, kirvis, keli ant kaktos pritvirtinami prožektoriai ir pimyn! Senokai neteko kirsti Lietuvos sienos. Vieni kaimyninę šalį aplanko jau įžengę į ketvirtą dešimtmetį (pavyzdžiui, aš – anksčiau vis tekdavo tik kirsti Latviją), o kiti – įžengę į vos ketvirtus gyvenimo metus (pavyzdžiui, mūsų dukrelė Dorotėja). Jau vien dėl to, kad latvių kalba lietuviams turėtų būti (greičiausiai taip ir yra) pati juokingiausia pasaulyje, verta aplankyti šią šalį. Viliuosi, latviams mūsų kalba taip pat yra pati juokingiausia ir labiausiai įkvepianti – juk taip smagu netikėtai svetimšalyje atpažinti save!
Viduje kirba idėja pagroti Rygos gatvėse. Pirmoji tarptautinė „Šerkšno tylos“ (muzikuojančio šeimyninio tandemo) patirtis-misija. Dainuosime, žinoma, lietuviškai. Broliai supras. Seserys taip pat. Lai šypsosi latviai!
Iš dangaus kažkas nuvarė debesis.

Vilnius, Justiniškės, Rygos gatvė.

2014 m. liepos 4 d., penktadienis

„Ratas sukasi“ Vilniuje

Liepos 5 d. Vilniuje režisierės Jolantos Kazlauskienės ir jos teatro grupės kompozicija „Ratas sukasi“ pagal Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) eiles ir muziką:

12.45 val. – Bernardinų sodo scenoje;
16-16.15 val. – Katedros aikštės scenoje.

Ledkalnis
2014 07 04.

2014 m. birželio 24 d., antradienis

Keistas žmogus

Vairuoju automobilį it styga tiesia Liepkalnio gatve centro link, ir staiga iš mašinos galo pasigirsta beveik ketverių dukros Dorotėjos klausimas:
- Tėti, o čia Ramunių gatvė?
- Ne, – atsakau, – čia Liepkalnio gatvė.
- O iš kur tu žinai?
- Iš galvos...
- Tai ką, tu keistas žmogus? – pasitikslina mergaitė.

N.L.
2014 06 23