2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Gyvenimas va banque


Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Todėl kiršliu iššoku
Viršum Ūlos,
Žinodamas,
Kad niekados
Toks skrydis
Ne-
Pasikartos.

Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Todėl stiebiuosi
Žemuogės daigu
Prospekto vidury
Ir mintyse sukraunu
Uogą,
Kol artinasi
Ratai keturi.

Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Kai lubinu alsuoju
Į birželio dangų
Ir laukiu
Liepos
Mylimos –
Nuskink, nuskink mane
Be rankų!

Nuo šiol aš gyvenu
Va banque,
Todėl galvažudžių
Apsuptyje,
Iš marškinių išplėšęs
Širdį,
Rodau:
Imkit
Ir suvokit ją!

Nerijus Laurinavičius
2016-07-16

2016 m. liepos 15 d., penktadienis

2016 m. liepos 4 d., pirmadienis

Vasarinė juodojo katino kasdienybė, arba žvirblių rokenrolas

Visas juodas, tik auksinis
Uodegos švelnus galiukas.
Aplink jį keistai pasviręs
Vasaros pasaulis sukas.

Dūsta gatvės ir bobutės,
Dūsauja net duslintuvai,
Aš burzgiu sau ant pievutės,
Traukias laikas ir atstumai.

Mano akys – kiemo sagos
Verias ant šešėlio siūlo.
Kas man darbo, kas čia daros!
Prisimerkiu iš tingumo.

Žvirbliai rokenrolą šoka:
Žvirb-dib-dyba žvirb-dib-miau.
Ūsus įtempia, skaudoka...
Murrrrr, gal galit mandagiau?!

Visas juodas, tik auksinis
Uodegos švelnus galiukas.
Krust į šoną ir išniręs
Liepon jau birželis lupas.

2016-07-03
Nerijus Laurinavičius

2016 m. birželio 6 d., pirmadienis

Ąžuolai ir ąžuoliukai sveikino tėčius

Akimirkos iš vakarykščio Tėvo dienos minėjimo Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje. Tądien, beje, dabartinis „Ąžuoliuko“ tėvas prof. Vytautas Miškinis šventė savo gimimo dieną, su kuo ir buvo „Ąžuolų“ bei „Ąžuoliukų“ audringai pasveikintas. Vėliau netoli paminklo Mindaugui atidengta atminimo lenta ąžuolui, kuris prieš 37 metus buvo pasodintas, kai dėl sovietų represijų choro įkūrėjas Hermanas Perelšteinas turėjo palikti Lietuvą. 2016-06-05. Vilnius.

2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

„Nieko sau teatras!“ kūrėjai Nerijus ir Judita Laurinavičiai: „Turbūt kiekvienam suaugusiajam neprošal būtų išsaugoti savyje kuo daugiau Mažojo Princo“

2016-05-16 prim.lt

- Kaip kilo idėja kurti savo teatrą?

- Idėją kurti savo teatrą brandinome kone ketverius metus, kol galiausiai ryžomės žengti pirmąjį žingsnį. Ir štai dabar mes jau baigiame antrąjį sezoną, neseniai pristatėme antrąjį spektaklį, o vasarą kursime ir trečiąjį. Prieš pradėdami šią veiklą ne vienerius metus koncertavome su savo grupe „Šerkšno tyla“. Pastebėjome, kad kai kurios „Šerkšno tylos“ dainos prikaustydavo vaikų dėmesį, jie labai noriai mūsų klausydavosi. Organiškai kilo mintis pamėginti sukurti ryškų interaktyvų spektaklį vaikams, juolab žmona Judita Šmitaitė-Laurinavičienė visą vaikystę, o vėliau ir paauglystę praleido scenoje – vaidino mamos Irenos Šmitienės režisuojamuose spektakliuose. Ši patirtis buvo nemenka atspirtis, akstinas ir kibirkštis „Nieko sau teatrui“. Ne vieni draugai, pažįstami ragino greičiau išdrįsti pradėti įgyvendinti idėją. Kaip tik tuo metu jau buvau parašęs eilėraščių ciklą vaikams „Afrika“ (apie Afrikos gyvūnus), kuris ir tapo pirmojo mūsų spektaklio tokiu pačiu pavadinimu ašimi, aplink kurią vėliau formavosi ir brendo pirmasis „Nieko sau teatras!“ scenos kūrinys.     

- Kodėl „nieko sau“?

- Nes viskas Jums, mažieji bičiuliai! Be to, mes skleidžiame geros nuotaikos užkratą ir tikimės, kad vaikai su tėveliais po pasirodymų džiaugsmingai sušuks „Nieko sau!“ , o jei ir nesušuks, tai ši mintis kirbės jų viduje.    

- Į kokią auditoriją jis orientuotas?

- Teatras orientuotas į 3-9 metų vaikų auditoriją, bet mūsų spektakliai pritaikomi ir kiek vyresniems ar kiek jaunesniems žiūrovams. Taip pat visiems suaugusiems, kurių širdyse betoniniais luitais neužversti tyros vaikystės daigeliai. Kadangi sakoma, jog senatvėje pradedama vaikėti (turbūt taip grįžtama prie asmenybės ištakų?), tad mūsų pasirodymai turėtų džiuginti ir tuos žmones, kurie riešutų savo dantimis seniai nebegliaudo.      

- Kokių spektaklių niekada nevaidinsite?

- Niekada nevaidinsime spektaklių apie Mikę Pūkuotuką, apie Ežiuką rūke, apie tai, kaip gaidelis vištytei iš lazdyno mėtydamas riešutus visas akis iškūlė, apie Karlsoną, apie Mašą ir Medved, apie teletabius ir dar daug ko nevaidinsime, nes... mūsų scenos kūriniai yra autoriniai, pačių kūrybos.

Naujasis „Nieko sau teatras!“ tinklapis

Nuo šiol visą koncentruotą informaciją apie „Nieko sau teatras“ kūrėjus ir kūrybą galite rasti naujajame teatro tinklapyje www.niekosau.com

Su mumis linksma!
„Nieko sau teatras!“

2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

2016 m. kovo 14 d., pirmadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (4). Apie užburtas Tivolio gatveles, itališką virtuvę, arba kaip mes sulaužėme vieną Romos autobusą

2016 m. vasario 19 d., penktadienis

Atsisveikinimas su Teračina

Šeimininkė Ančela taip ir nepasirodė. Išsivirėme spagečių, papusryčiavome, susirinkome daiktus, bute palikome raktus, užtrenkėme duris, kaip mums ir liepė, ir išėjome į Teračiną, į primavera, į pavasarį... Turbūt dėl nesusikalbėjimo vieni kitų nesupratome – greičiausiai 60 eurų mums paskaičiavo už dvi paras. Visai neblogai!

Kaip atsiranda naktis

Jau sutemus Dorotėja (5 m.) su mama grįždama namo klausia:
- Mama, o kur dingo saulė? Taip švietė visą dieną...
- Nusileido, – atsako mama.
- Bet čia juk vandens nėra, tai kur ji galėjo nusileisti? Aaaaaaa... žinau, ji atsitrenkė ir užsimušė...
- Kur atsitrenkė? – nustemba mama.
- Į žemę! – rėžia Dorotėja.

2016 03 13

2016 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (3). Citrinų, apelsinų ir kaktusų apsuptyje

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ryte Teračiną nuplovė lietus. Tuoj lįsime lauk pasižvalgyti. Teks išsitraukti mėlynąją striukę, kuri yra pakeliavusi po pasaulį daugiau negu aš. Buvau ją pernai paskolinęs Nikodemui, kai jis Ispanijoje ėjo Šv. Jokūbo keliu. Jei ir mums kada nors tektų atsidurti tame kelyje, manau, mėlynoji apsauga nuo lietaus dar kartą patirtų piligrimystės dalią.

2016 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (2). Vatikanas, žmogus be galvos, paukščių baletas ir kelionė traukiniu į Teračiną

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Ryte svečių namų administratorius kiek apniukęs pasitaisė: popiežius, pasirodo, dar negrįžo į Vatikaną iš Meksikos, o gal jo planai pasikeitė... Tad ir mums nebereikėjo skubėti. Ramiai papusryčiavome, susikrovėme kuprines ir išlindome į dienos šviesą, į beįsibėgėjančią Romą. +15 C, retkarčiais miestą nutvieskia saulė.
Iš Vittorio Emanuele metro stoties per visą Romą nusigavome iki Ottaviano stoties, nuo kurios Vatikanas pėstute pasiekiamas per 10 minučių. Vatikano muziejaus nelankysime, nes bilietai brangoki, be to, kur tik čia bepasisuksi – ir taip visur muziejus, nemokamas! Užteks ir Šv. Petro bazilikos – didžiausios pasaulyje katalikų šventovės.

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (1). Ekstravagantiški medžiai, naktėjanti Roma, jos šurmuliai ir ramybės oazės

2016 m. vasario 16 d., antradienis

Valstybės atkūrimo dieną reikia pasitikti su vėjeliu! Vilniuje vėjas beveik nepučia, tik viena kita snaigė ramiai sukiojasi ore ir lėtai tupia ant Juditos nosies galiuko. Nešalta. Apniukę. „Ooooo.... kokie būdabo vasariai!“, – kažkur giliai viduje girdžiu atsidūstantį senolį.
Vėjas pakils, atsiplėšus nuo žemės... ir kaip saldainį aplaižys į Pietus neriantį lėktuvą. VNO. Vilniaus oro uostas? O gal VNO – Visi Nori Oro? Šviežio kelionės oro, kurio kartais taip pritrūksta besisukant kasdieniais Vilniaus maršrutais.

- - -

Šį kartą – Italija. Kol kas joje nesame buvę. Pirmas kartas. Tiesa, šiek tiek meluoju. Dar gūdžiais 2000-aisiais metais vieną koją buvau iškėlęs Milane ir iš karto prie manęs pripuolė vilkinis šuo. Cane. Komisaras Reksas. Apuostė, ar neturiu narkotikų. Tąkart, skrendant iš Atėnų, Milane reikėjo persėsti į lėktuvą, vykusį į Paryžių. Tai tiek tos Italijos ir raudonų Milano čerpių prieš jau beveik 16 metų. Šį kartą bus daugiau.

2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

(Iš)cirkuliavimas

Gatvės-gatvelės –
Gyvenimo siauros
Kraujagyslės.
Kartais tamsios,
Kartais ryškios,
Kartais proziškos,
O kartais sakralios.
Su kišenėlėmis
Ir užančiais,
Su kvapais, slėpiniais,
Katėmis...

Kur tik neįsikuria žmonės!
Kalnuose, vandenynuose,
Upėse ir bedugnėse,
Kraterių pašonėse
Ir džiunglių haliucinacijose,
Terasose, balkonuose,
Kaminuose ir rūsiuos...
Arba tiesiog
Tarpuvartėse.

Visi keliai
Veda į Romą,
Bet geriau
Išcirkuliuokite mane
Į Veneciją,
O paskui
Galbūt
Atrasiu
Savo kanalą
Į atvirą
Kosmoso jūrą.

Nerijus Laurinavičius („Šerkšno tyla“)
2016-02-20
Romos oro uostas. Haliucinacijos, visą naktį laukiant skrydžio į Vilnių.

Nuotrauka – autoriaus, Tivolis, Italija.

2016 m. vasario 15 d., pirmadienis

Balkono reportažai (11). Besmegenių diena.

Fotoreporteris Ledkalnis
2016-02-15.

2016 m. vasario 7 d., sekmadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (6). Šizofreniniai Karostos kerai ir grįžimas į Lietuvą

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

Liepenes „Jeni“ kempinge besipakuojant palapines, lietus įkyriai lindo ne tik į akis, bet ir į palapinių maišus bei miegmaišius. Vasara eilinį kartą mūsų kraštuose apsikiaulino. Vėjas aprimo, tačiau iš dangaus pasipylė vanduo. Dėl šių priežasčių kėlionę nutraukėme anksčiau nei ketinome. Beliko tik užsukti į parduotuvę lauktuvių.
Praktiškas patarimas taupiems keliautojams: turbūt pigiausias prekybos centras Latvijoje, kiek teko patirti, yra „Super Netto“ (berods, priklauso „RIMI“ grupei). Tokį galima rasti ir Ventspilio priemiestyje, Parventoje.
Sudiev, Ventos mieste, sudiev, Vėjamiesti... Galbūt kada nors pas tave ir sugrįš palaidūnė vasara...

2016 m. vasario 6 d., šeštadienis

Šviesos apmąstymas

Gal leisk
Išrauti
Ąžuolą
Su šaknimis,
Jei Dievo
Nebėra,
Tai kam gyvent
Išvis?
Gal leiski
Unguriu
Sugrįžti
Į Sargasą,
Kad vėl atgimęs
Gerčiau
Tyrą ryto rasą...
Gal šoviniu
Parskrist
Į tamsų vamzdį
Verta,
Kad apmąstyčiau
Šviesą
Paskutinį kartą.

Nerijus Laurinavičius
2016-02-06.

2016 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (5). Brangioji, aš sumažinau vaikus

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Prancūziškas žodis le vent reiškia vėją. Paklausite, o kas gi sieja prancūzų kalbą ir Ventspilį? Atidžiau pasižiūrėkite į šio miesto pavadinimo šaknį. Nesvarbu, kad kas nors jums mėgins aiškinti, jog Ventspilis – tai Ventos upės miestas. 2015 metų liepos 7 d. jis tapo tikrų tikriausiu Vėjo miestu, arba Vėjamiesčiu. Vėjas įsismagino jau naktį – per miegus palapinėje girdėjome, kaip jis be paliovos šiaušia, darko medžių ševeliūras. Ryte, geriant kavą, sugebėjo net didelį akmenį nupūsti, užtrenkdamas virtuvėlės duris.

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Pulkininkui vis dar parašo

Jau draugai seniai neberašo,
Bet mokesčiai myli be saiko!
Nors ant krosnies sapnuoju be paso,
Jie kas mėnesį skiria man laiko.

Vienas, trys, keturi ir dar nulis,
Štai kablelis, brūkšnys, terminai...
Komunalinė saulė, mėnulis –
Užkoduotosios meilės kerai?

Ir jaučiu, kaip pavydi slapta
Net Gabrieliaus Garsijos herojus,
Jam nerašė gi nieks niekada...
Čia ne krosnis, čia – tikras rojus!

Nerijus Laurinavičius
2016-02-03

2016 m. vasario 2 d., antradienis

Rasos lašelio akiratis

Padovanok man
Rasos lašelio
Akiratį - -
Prieš sudūžtant
Į rytmečio
Žolę,
Prieš išsiskaidant
Į šimtus
Būties veidrodėlių,
Į kuriuos paskui žvelgdama
Prismerkia net - - -
Saulė.

Nerijus Laurinavičius
2016-02-01

2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (4). Trankvilizuojantis lietus, Viduramžių šmėklos ir „Šerkšno tylos“ vakaras kempinge

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Lietus pradėjo badytis dar pirmoje dienos pusėje, o paskui ir visai įsisiautėjo. Dauguma kempingiečių susipakavo palapines ir išrūko savais keliais. Stovyklavietės erdvės gerokai atsilaisvino.
Yra tokia kategorija verslų, kurių valdytojai visiškai nesuinteresuoti geru oru vasarą. Tai – uždarieji vandens parkai. Ventspilyje vienas toks yra – Ūdens piedzivojumu parks. Kitas atviras, visai šalia pagrindinio pliažo (apsilankymą jame aprašiau pirmosios kelionės į Latviją užrašuose).

2016 m. sausio 25 d., pirmadienis

Vyšninis vairuotojo sapnas

Mano mašinoj užsiveisė... žuvys!
Džiaugiasi, nardo po šviesų saloną,
Kartais tik timpt nepiktai už alkūnės
Ir pasileidžiam į smagią kelionę…

Viena, pažiūrėki, akseleruoja,
Kita gi žiaunomis sankabą mina,
Trečia nuo stabdžių pyst numuša koją,
Ir pučia keleiviams adrenaliną.

Taip skuodžiam į priekį per šniokščiantį lietų,
Per žiedlapius, sniegą, per vyšninį sapną,
Vargu, sustabdyti kas nors ar galėtų,
Nebent iš spynelės ištrauktumei raktą.

Nerijus Laurinavičius
2016-01-25.

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Bengališkoji puota

Man trūko visą laiką kibirkšties
Nuo speigo godžiai kaustomų laidų,
Kai iš visai apkvaišusios nakties
Į nežinią slinkau troleibusu...

Vienintelis tiktai keleivis,
Stikle išpūtęs eketę lėtai,
Kol rytas abejingai raivės,
Po akį vis atmerkdavo namai

Į šią bengališkąją puotą,
Aštriais kristalais smingančią širdin,
Kurią braukiau nesupakuotą
Apnuogintais laidais tolyn - - -

Tolyn.

Nerijus Laurinavičius
2016-01-21

Eschatologinis klausimas

5-erių metų dukra pakeliui į darželį klausia: „Tėti, o kai bus Pasaulio pabaiga ir liks tik vienas žmogus, kas jį palaidos? Jis pats pasilaidos, taaaiiiiip?“

N.L. 2016-01-21

2016 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Balta pabaiga

Aš iš sniego išbrist negaliu,
Nes pripustė batus ir mintis.
Šaipos kuojos po sausio ledu,
Sako, žemėje dingo trintis...

Tad stebiu, kaip pro šalį vis čiuožia
Konsultantai, buhalteriai, klerkai...
Ar vienodai šią žiemą užuodžia
Lietuviai, japonai ir lenkai?

Tuoj ir karvėms reikės jau pačiūžų,
Pasikaustę ant slidžių paršeliai,
Neužtenka Saboniui net ūgio –
Užpustyti takai ir takeliai...

Dar norėjau sakyti kažką –
Prie tvoros - pypt - prilipo liežuvis,
Štai tokia ta balta pabaiga,
Kokios nesapnavo nė žuvys.

2016-01-14
Nerijus Laurinavičius

2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Iškvėptis delne

Oooooo... jeigu kada nors
Sugausiu
Aš tave,
Gyvenime,
Neabejodamas įkąsiu
Į tą vietą,
Iš kurios išdygsta
Vėjas - -
Kad permainų klastingam žvilgsny
Įžiūrėčiau džiaugsmo-skausmo
Kaitą...
Tu dėbsai
Į mane
Štai iš viršaus
Toks abejingai pasikėlęs...
Kaip į drugelį
Netyčiom nutūpusį ant delno - - -
Džiaugiesi tyliai,
Tyliai gi džiaugiesi
Pirštus galįs sugniaužti
Kumštin
Kada tik panorėjęs.

N.L. 2015-11-29.

2015 m. gruodžio 26 d., šeštadienis

Su Kalėdomis Jus, su Naujaisiais!

Pagarbiai
Ledkalnis 2015.

2015 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

ŠERKŠNO TYLA: Dauguma Lietuvos muzikos padangėje liaupsinamų kūrėjų yra pervertinti

Interviu su neįtikėtinai įdomia grupe ŠERKŠNO TYLA (2015 12 02).

Mindaugas Peleckis

- Papasakokite plačiau apie grupės pavadinimą, veiklą, kuri, kiek žinau, yra gana plati...

- Mes paraleliai kuriame kelis originalius projektus, kurių vienas vadinasi „Šerkšno tyla“, o kitas – „Nieko sau teatras!“. „Šerkšno tyla“ – muzikinė grupė, grojanti autorines dainas suaugusiems, o „Nieko sau teatras!“ – interaktyvaus teatro studija, dovanojanti džiaugsmą mažiesiems žiūrovams ir klausytojams.
Pavadinime „Šerkšno tyla“ užkoduotas siekis klausytoją bent trumpam „išsivesti“ iš šio pasaulio sumaišties. Kas gi nežino, kokia šviesa ir ramybė visą esybę užplūsta, kai vieną žiemos rytą, pratraukę užuolaidas, staiga išvystame viską aplinkui apglėbusį šerkšną. Reikia bent kartais nugrimzti į tylą, nes tyloje gimsta muzika... Bet tai dar nereiškia, kad mūsų galima klausytis tik žiemą ir kad turime tik lyriškąją pusę.
Atidžiau perskaičius pavadinimą „Nieko sau teatras!“, galima įžvelgti dviprasmybę: nieko sau! – sušunkame, kai dėl ko nors labai nustembame, o žvelgiant kitu kampu – nieko sau reiškia, kad kūrybinę kibirkštį atiduodame kitiems, šiuo atveju, vaikams, sau nepasilikdami nieko. Nors ne, turbūt sakome netiesą – kai mažieji žiūrovai laimingi, mums lieka kur kas daugiau, nei kas nors galėtų įsivaizduoti.

- Ką Jums reiškia knygos?

- Knygos mūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Ypač mėgsta skaityti grupės vokalistė, aktorė Judita Šmitaitė-Laurinavičienė, neretai dėl to pavadinama vaikščiojančia knygų lentyna. Ji skaito visur ir visada, todėl, jeigu galėtų, knygų lentyną turbūt pasikabintų net automobilyje, ant vidinės priekinio stiklo pusės. Tai gal ir būtų visai neblogas sprendimas, nes dabar staigesniuose posūkiuose knygos skraido po visą saloną. Aš, tekstų autorius Nerijus Laurinavičius, skaitau saikingai, saikingai išleidau kelias savo knygas: „Apvalyk mane isopu“ (Versus Aureus, 2013: novelės ir etiudai) ir „Spengia tylos kamertonai“ („Firidas“, 2013: eilėraščiai). Dar keletą knygų rengiu spaudai, bet kol kas neaišku, kada jos išvys dienos šviesą. Taip pat rašau ir vaikams, gali būti, kad ateityje koncentruosiuosi į vaikų literatūrą.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Ant kaktos parašyta

Dorotėja su mama ruošiasi į spektaklį važiuoti viešuoju transportu, pamato atvažiuojantį autobusą ir šūkteli: „Mama, žiūrėk, ant autobuso kaktos numeris užrašytas!“

2015 11 28.

2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją
(specialus reportažas žurnalui „Ledkalnis“)


Visai neseniai grįžau iš Kurdistano. Aplankiau labai skirtingas vietoves: nuo Armėnijos aukštumų Urartijoje, Vano ežero apylinkių iki Sirijos, Irano ir Irako pabėgėlių stovyklų; nuo biblinio Harano liekanų iki krikščioniškųjų asirų bendruomenių Midyate; nuo Gobekli Tepe, seniausios žinomos kulto vietos žemėje, iki „dievo“ Antiocho karalystės Nemruto apylinkėse. Al Džazira arba Aukštutinė Mesopotamija – regionas Artimuosiuose Rytuose.
Vis pamindamas pedalus riedėdavau tarp legendinių Tigro ir Eufrato upių, miegodavau Dievo apraiškų pašonėse, vulkanų papėdėse arba jų krateriuose. Dievo nesapnuodavau, bet perkūną mačiau, griaustinį girdėjau ir lietų jaučiau. Saulė šildė pašonius, vėjas košė ausis, dulkės kibo prie kojų, į vidų be paliovos skverbėsi Mintis...

2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Dienos žvilgis (33). Čia aš augau...

Nuotraukos Nerijaus Laurinavičiaus.
2015-10-30 Kelmė.