2018 m. sausio 31 d., trečiadienis

Nemadingi praeivio užrašai (20). Skeveldros

Sausio 31 d.

Čechovui debiutuojant literatūroje, kai jo vardas niekam dar nebuvo žinomas, niekas nenorėjo spausdinti rimtesnių jo kūrinių. Visi geidė tik humoristikos, feljetonų. Lengvai virškinamo maisto.
Tas pats jo globėjas, save vadinęs literatūriniu Čechovo krikštatėviu, Leikinas, leidęs humoristinį leidinį „Oskolki“ („skeveldros“, „duženos“ – turbūt taip reikėtų versti), baidėsi gilesnių temų, nes buvo puikiai įvaldęs literatūrinį biznį. Tiesa, Čechovui jis taikė daug išimčių, todėl kai kas visgi praslysdavo…
Kas pasikeitė per tuos beveik pusantro šimto metų? Ogi nieko! Masei reikėjo, reikia ir reikės pigių humoristinių duženų. Duokite žmonėms skeveldrų!

Žiema išnyko lyg jos ir nebūtų buvę (nestabilios psichikos ponia). Taip kasmet.

N.L.

2018 m. sausio 21 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (19). Apie kietą vandenį, Salonikus ir negyvenamą salą

2018 m. sausio 21 d.

Čechovas ėmėsi literatūros, nes galiausiai nusprendė pabandyti išlipti iš skurdo. Jei to ryžtumeisi imtis šiuolaikinėje Lietuvoje (o, beprotybe!), tai į baisiausią skurdą ir pasinertumei stačia galva.
Už lango pagaliau – tikrų tikriausia žiema! Praturtėjusi sniegu. Rogutės vis labiau pamiršta slegiančią sandėliukų tamsą. Užvakar su vaikais buvome saloje. Vandeniu nuėjome į ją. Ne, nepagalvokite nieko blogo… Žuvys turbūt irgi nesupyko, kad vaikštinėjome joms virš galvų, pelekų…
Negi vasarą vandeniu nueitumei į salą? Nebent ko nors stipriai pavartotumei. Kietas vanduo, kietas vandenėlis! Pačiūžos nepamaišytų. Vienas pažįstamas kažkada sakė, kad jeigu degtinė būtų kieta, vyrai ją graužtų. Blaivininkai dabar galėtų graužti vandenį. Gal visai ir neblogai, nes sekmadienį nuo 15.00 val. parduotuvėse alkoholio nebenusipirksi. TheRiga kaltas. Taip Verygos pavardę mačiau rašo kai kurie barai, po įrėminta jo nuotrauka. Gresia totalus išblaivėjimas. Ledo gi daug!

2018 m. sausio 11 d., ketvirtadienis

Uogienė vs. kraujas

Sūnus Elijas (11 m.) pašiurpęs pareiškia:

- Aš vos nenualpau šiandien per Biologiją...

- Kodėl?
- Atsibodo ta mokytoja, vis pasakoja ir pasakoja apie kraują, apie kraujagysles, vėl apie kraują, kaip širdis per metus išvarinėja 360 000 tonų kraujo...
- Baik pasakoti, nes ir aš tuoj nualpsiu!
- Paskui, kai reikėjo rašyti į sąsiuvinį, tai vietoje žodžio kraujas, rašiau uogienė, o vietoje kraujagyslės – uogiengyslės!
- Ar tikrai?
- Tikrai taip!

N.L.

2018 m. sausio 9 d., antradienis

Nuo saulės iki mėnulio

Gal galit
Saulę man įdiegt
Į smegenis,
Šiek tiek pušų
Ir upės vingį
Ta ledo pipete
Lėtai sulašinti į širdį?

Gal galit į plaučius
Įpūsti Alpių gaivą,
Šiek tiek medaus levandų
Ir citrinų sulčių
Įvarvinti
Į kasdieninę sielos
Žaizdą?

Gal galit žirgo pulsą
Man įkalt į smilkinius,
Erelio žvilgsnį – į akis,
O į ausis – cikadų virpesius?
Gal vietoj kraujo
Galite paleisti Ūlą –
Tegul kiršliai
Sulėtintai
Į sąnarius
Man gula…

Gal galit
Vietoje mirties
Iškelt Mėnulį –
Tegul į jį
Benamės katės žiūri!

N.L.
2018 01 08

2017 m. gruodžio 25 d., pirmadienis

Gyvenimo siaurukas

Tas gyvas
Šulinio vanduo
Po tavo oda
Širdies vulkanišką plakimą
Plukdo ir
Išduoda
Pro langelius-akis
Nebesuvaldomos žydrynės,
Kur Kristus
Kelią siaurą
Per brūzgynus
Į Gimimą
Skynės.

N. Laurinavičius
2017 12 24

2017 m. lapkričio 6 d., pirmadienis

...

Aš –
Pulsuojantis taškas
Kartų begalybėj,
Netaupioji lemputė
Visatos skliaute.
Žvaigždynus kažkas čia
Punktyrais išpylė,
Prie klaustuko
Lyg šunį
Pririšęs mane.

Tu –
Sultingas kablelis
Prieš lemtingą „tačiau“,
Ir dar –
Paslapties aureolė žavinga.
Išvirskim į kiemą,
Tėtuši, greičiau!
Kol šitaip beprotiškai
Daugtaškiais sninga.

Nerijus Laurinavičius
2017-11-06

2017 m. spalio 31 d., antradienis

Nemadingi praeivio užrašai (18). Čia gyvena žmonės

Spalio 31 d.

Aną savaitę lankėmės Nacionalinio dramos teatro apektaklyje „Apreiškimas Marijai“ (Paul Clodel). Režisierius – Jonas Vaitkus. Į salę prigūžėjo ne vienas šimtas žmonių: teatro mylėtojai, snobai ir šiaip pasikultūrintojai (koks baisus šitas žodis!). Trukmė – 3 valandos. Lauk išėjome nesulaukę pirmo veiksmo pabaigos. Mirtinai nuobodu ir ištęsta.
Režisierius – korifėjus, auksinis scenos kryžius ten už kažką... Tegul man (ne)atleidžia paviršinio religinio psichologizmo apologetai – nyku kaip kaimo laidotuvėse. Na taip – laikmetis, na taip – tokia tema, bet... Keisčiausia buvo tai, jog publika ar dėl nuobodulio, ar dar dėl kažin kokių priežasčių kartais suprunkšdavo iš tokių scenų, kurios nejuokingos nė per nago juodymą. Scenoje viskas priminė pigią muilo operą, o dauguma žiūrovų turbūt mėgino pateisinti savo kilnų atėjimą į salę, vardan „Apreiškimo Marijai“.

2017 m. spalio 30 d., pirmadienis

Akimirkos vergas

Aš – akimirkos vergas.
Jos antrankių surakintas,
Susikaustęs žvilgsnyje
Išliksiu taip ilgai,
Taip ilgai,
Kiek išlieka
Musė,
Nutūpusi
Ant cukrinio saldainio
Imitacijos.

Aš – akimirkos vergas,
Praaugantis vazoną,
Palangę ir stiklą…
Kol krenta
Paskutinis klevo lapas,
Sukursiu pasaulį,
Šiek tiek pataisysiu
Ir iškart
Sunaikinsiu.

Aš – akimirkos vergas –
Mizanscenos detalė
Vaidmens beprotybėj.
Čia užtruksiu
Lygiai tiek pat,
Kiek trunka
Plojimai
Nusileidus gyvenimo
Uždangai - - -

Salės tyla ir ramybė.

Nerijus Laurinavičius
2017-10-28

2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Išlapkritėjo

Išlapkritėjo
Visas miestas,
Apnuogintos šakų
Karūnos.
Po kojomis
Gyslotas auksas
Šiugžda.
Ir štai tada
Ant medžių tupia
Sparnuotos juodos
Dėmės,
Tarsi natos,
Lyg gedulo ženkliukai,
Kol saulė
Į kiekvieną debesį
Įsukt vis bando
Vilties neblėstančią
Lemputę,
Bet į bažnyčios bokštą
Netikėtai atsitrenkus,
Ji sienomis
Į spalio grindinį
Jau varva - - -

Vakarėja.

Ant varnų krenta
Pirmos snaigės.

Nerijus Laurinavičius
2017 10 27

2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (17). Iš pašalies į pakraštį

Spalio 22 d.

Medžiai turbūt moka purtytis kaip šunys, ką tik išlindę iš ežero vandens. Tik jie purtosi nuo vandens lašų. Ir tuomet į visas puses sklando geltraudoniai lapai – nesibaigianti rudens valiuta. Nebepriklausomi sklandytuvėliai. Čia, žiūrėk, užkietėję parkelio suoliukai šalia Prezidentūros tampa minkštais foteliais!
Tuoj jų ir visai nebeliks – vien lapų krūva. Voilà, prisėskite! Ruduo, kaip niekas kitas, nufotošopina pasaulį. Net ir žandai šiek tiek parausta – kada gi pagaliau baigsis tasai medžių striptizas?

- - -

Palei Prezidentūros sieną kairėje ir palei lapų paklodes dešinėje slinkau iš pašalies į pakraštį... Kur kur? „Iš pašalies į pakraštį“ – taip vadinasi mūsų bičiulio Andriaus Kviliūno ir dailininko iš Kudirkos Naumiesčio Mindaugo Pauliuko bendra paroda Senamiesčio dailininkų galerijoje (Totorių g. 22/4).

2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Naujas žurnalo dizainas

Po septynerių metų šiek tiek atsižviežiname. Gal ir ne su visomis spalvomis tai derės, bet tiek to, priprasime :)

Nerijus Laurinavičius-Ledkalnis.

Dienos žvilgis (34). Netoli patvinusios Jūros (Tauragė)

Fotoreporterė Judita Miriam Smith.

Nemadingi praeivio užrašai (16). Pasislėpę „Palėpėje“

Spalio 15 d.

Turbūt vidurrudenis. Sekmadienis. Įkyrūs lietaus vinys nuolat bando prismeigti auksinius medžių lapus prie žemės, prie plento, tačiau pirmiau juos pasigauna vėjas ir šluote šluoja į pakraščius. Ne visus dar lapus nusiraškė spalis – paliko šiek tiek ir lapkričiui. Medžių lajos atrodo taip, lyg Didysis Kažkas ant jų būtų išliejęs dangaus lavą.
O mes beveik visą rudenį slepiamės „Palėpėje“. Užvakar grįžome iš Tauragės, kurioje upė Jūra taip išsišoko iš krantų, kad net šlaitais ėmė kopti gyventojų trobų link. Matyt nusprendė būti tikra jūra. Toje vietoje, kur anksčiau būta kalnelio, nuo kurio reikėdavo leistis žemyn, jei norėdavai pasiekti vandenį, dabar tikras baseinas – gali stačia galva iš karto nerti upėn-jūron (jei būtų vasara). Jovaruose visi namų rūsiai apsemti, vanduo pakilęs kone iki kelių. Daugybę metų nebūta tokio reiškinio. Pasaulinis tvanas. Visoje Lietuvoje ūkininkai keikiasi dėl supuvusio derliaus.

2017 m. spalio 8 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (15). Draugai į namus

Spalio 8 d.

Vakar su Judita lankėmės VGTU „Palėpės“ teatre. Vietoje išgriauto „Lietuvos“ kino teatro lavono sparčiai dygsta kažkoks šiuolaikinio meno centras. Čia visur slypi mano vaikystės takeliai: šalia buvusio „Lietuvos“ kino teatro kažkada kaisdavo pirtis, greta buvo maisto prekių parduotuvė „Sakalas“. Dabartinės Naugarduko gatvės pradžioje ir tuomet, ir dabar – kavinukė. Kylant aukštyn, kairėje pusėje buvo daržovių parduotuvė, kiek tolėliau – „Pionieriaus“ kino teatras, kuriame žiūrėdavome „Na palauk!“. Sankryžoje su Mindaugo gatve – Chemijos institutas, kuriame kadaise mokėsi mano mama. Pasukęs į kairę, atsiremi į Šaltinių gatvę, kuri anuomet vadinosi Knyvos. Šioje gatvėje ir prasidėjo gyvenimo tyrinėjimai – putplasčio bružinimas į grublėtą namo sieną. Taip mes kurdavome laivus ir visokius kitokius niekus. Kartais prabružindavome ir gležnus pirštus, baltas putplastis pasipuošdavo ryškiai raudonais akcentais. Bet apie ką aš čia?
Aaa... apie VGTU teatrą „Palėpė“, kuris įsikūręs priešais išnykusį „Lietuvos“ kino teatrą, Pylimo gatvės vidinio kiemo patalpose. Salė nedidelė, atrodo gana skurdokai, bet čia įrengtas ir apšvietimas, ir įgarsinimo sistema. Žiūrovus pasitinka spektaklio aktoriai, įspėja, kad spektaklio metu iš salės išeiti nebus galima. Ore tvyro tirštas smilkalų tvaikas. Dekoracijų beveik nėra, viskas išmoningai kuriama minimaliomis priemonėmis.

2017 m. spalio 3 d., antradienis

Nemadingi praeivio užrašai (14). Apie žygius, čigonų taborą ir prancūziškas varles

Spalio 3 d.

Kol sūnus Elijas sekmadienį su „Ąžuoliuko“ choru koncertavo renovuotoje Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje (šalia rekonstruojamos Lukiškių aikštės), Judita su žygeivių klubu iškeliavo į žygį Dzūkijos takeliais. Dvidešimt keli keliautojai ir vienas šuo, aviganė Džina. Miško keliais, laukais ir pievomis, palei upę Ūlą ir palei ežerą Lavysą, kur kažkada leisdavome vėlyvus pavasarius, nutrepsėjo kone 28 kilometrus. Namo parsirito vėlai, jau sutemus.
Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, jog kitą dieną, Judita paėmė mane už pakarpos, pastatė ant kojų, liepė autis batus ir ištempė keliauti kažkur greta namų, Salininkuose. Vienas vakarykščio žygio vadovų mat jai sakė kitą dieną, jei skaudės kojas, jei blogai jausis ar panašiai, pamėginti vėl truputį pasivaikščioti. Neva panašiai kaip su pagiriom.
Todėl dukrą Dorotėją pasiėmėme iš mokyklos ir patraukėme žygin. Praslinkę pro sodų namelius netrukus atsidūrėme miške. Miškas kaip miškas, gal ir ne iš jaukiųjų, pušys girgžda kaip nesutepti durų vyriai, šilbaravykis pūpso greta tako. Milžiniški klevo lapai užkloję dar neįšalusią žemę.

2017 m. rugsėjo 28 d., ketvirtadienis

(Savi)dalybos lentelė

Aš dalinuos
Iš dviejų, trijų, keturių,
Iš šimtmečio,
Duonos ir druskos,
Iš žvaigždynų ir dulkių,
Iš praviro lango,
Iš nokstančios varpos
Ir varpo dūžių
Apie naują
Pribuvusią sielą...

Aš dalinuos
Iš skruzdžių trepsėjimo,
Iš sakų,
Areštavusių pirštus,
Iš dramblio straublio
Mostų,
Iš obuolio sėklų
Tavo delne,
Prieš nusinešant
Žvirbliams.

Aš dalinuos
Iš kaštonų,
Išlukštentų
Rugsėjo gale,
Iš spalio
Saulės zuikučių
Lapų raudony...
Iš lapkričio
lapkričio
lapkričio
lapkričio, lap...

Tik prašau,
Maldauju!
Ne-
dalinki
manęs
iš... nulio.

Nerijus Laurinavičius
2017 09 28

2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (13). Netikęs kostiumas

Rugsėjo 25 d.

Šeštadienį Judita nusitempė į spektaklį. VGTU teatras „Palėpė“, Pylimo g. Žiūrėjome Ray Bradbury „Kostiumą“. Ji ne kartą buvo šio teatro spektakliuose ir grįždavo namo sužavėta. Bet „Kostiumas“ kažkoks nevykęs. Lakstymas vardan lakstymo scenoje, vartaliojimasis vardan vartaliojimosi. Gal pjesė skysta, o gal perteikta balaganiškai. Jautiesi ne kažką gavęs, o sudirgęs. Lyg kas būtų į kavinę įviliojęs gundančiais kvapais, o valgiaraštyje – vien šprotų paštetas skardinėse...

N.L.

2017 m. rugsėjo 24 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (12). Pirmasis Lietuvos hipis-alpinistas

Rugsėjo 24 d.

Kas buvo pirmasis Lietuvos hipis-alpinistas? Balys Sruoga! Skaitau įvairių žmonių liudijimus apie šį keistą kūrėją (knyga „Balys didysis“).
Plaukai iki pečių, gintaro karoliai ant kaklo. XX amžiaus pradžia. Ir, žinoma, pašaipos iš visų pusių. Šaiposi nykštukai iš beveik dviejų metrų milžino.
Net anekdotai sklandė apie Sruogos draugystę su Binkiu. Eina jiedu Laisvės alėja, o Binkis stabteli ir užvertęs aukštyn galvą klausia:
- Ei, Baly, kaip pas tave ten oras?
- Šviečia saulė, – atsako Sruoga. – O kaip pas tave?
- Pas mane lyja... – susikremta Binkis.

2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (11). Gyvenimo įniršiai ir gerumo priepuoliai

Rugsėjo 17 d.

Metafizinis ilgesys ir begalinis liūdesys, ataidintis iš vaikystės – nuskrendančio (praskrendančio?) lėktuvo gausmas debesų pataluose... Man tas visaveriantis jausmas pažįstamas dar iš savaitinio darželio laikų, maždaug nuo 1983 m. Vėlai vakare, prieš užmiegant valdiškuose namuose...
Tuose valdiškuose namuose buvo tokia išprotėjusi auklėtoja, kuri turėjo iš rankšluosčių susivijusi bizūną. Nepaklusniems vaikams. Ji mums nuolat bandė išaiškinti, kas tai yra tasai BIZŪNAS. Tikra veikėja, kad ją kur sutrauktų it skersvėjis karvės tešmenį! Kai kuriems prasižengusiems vaikams ūkiniu muilu išmuilindavo akis ir užrišdavo rankšluosčiu. Kad labiau graužtų.
Bet kitą kartą užplūsdavo gerumo priepuolis. Vakarop netikėtai visą grupę vaikų išsivesdavo į Nemenčinės plento miškus ir drauge kulniuodavome į parduotuvę. Išprotėjusi auklėtoja visiems pirkdavo ledų. Ji būdavo gerokai įkaušusi. Kur ji dabar, kvanktelėjusi ragana?

2017 m. rugsėjo 9 d., šeštadienis

Nemadingi praeivio užrašai (10). Regėjimų naktis

Rugsėjo 9 d.

Neseniai baigiau skaityti Tomo Sakalausko knygą „Regėjimų naktis“. Apie dramatišką poeto Vytauto Mačernio gyvenimą ir kūrybą. Nedaug jam buvo skirta laiko šioje žemėje – vos 23-eji metai, todėl viskas klostėsi labai intensyviai. Be to, koks sudėtingas tai buvo laikmetis! Antrojo Pasaulinio karo mėsmalė.
Tomas Sakalauskas, beje, miręs visai neseniai, meistriškai savo knygose atkuria išskirtinių asmenybių gyvenimus. Vien ko verta „Miltinio apologija“! T.S. buvo legendinio Miltinio biografas. Įdomu tai, kad Vytauto Mačernio ir Juozo Miltinio bei jo aktorių Vaclovo Blėdžio, Donato Banionio gyvenimų linijos susikirto paskutinėmis tragiško likimo poeto dienomis. Traukdamasis nuo vokiečių bombardavimo Miltinis su aktoriais iš Panevėžio atvyko į Mačernio gimtinę, Šarnelę. Įtampos kupinas akmirkas, svarstant, kur dėtis toliau, ši įstabi kompanija išnaudojo savotiškų kūrybos vakarų improvizacijoms, kurios vykdavo V. Mačernio namuose ir kitur.

2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

Sugrįžimo viltis

Šį rytą Saulė teka
Iš kamieno,
It vynas brendusi
Šaknų plotmėj...
Ir šiurpuliai
Laja
Akimirksniu prabėga,
Kai įsitaiso Ji
Šakų tankmėj.

Sekundės lūžta,
Verčiasi kaip bangos,
Į dangų skrieja
Aukso kamuolys,
O daugiapirštės
Drėgnos medžių
Rankos
Vėl sugrįžimo viltį
Iškėlusios - - -

Laikys.

Nerijus Laurinavičius
2017-09-08

2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

Nemadingi praeivio užrašai (9). Minčių kratinys

Liepos 19 d.

Jei kas nors šioje šalyje yra susireikšminęs, tai ilgos kelionės po daugybę svečių šalių yra pats geriausias vaistas – antisusireikšminas. Koncentracijos užtenka net ir drambliui!
- - -

Per daug aplinkui alkanų modernistų, kad dar rasčiau jėgų į kokią nors leidybą. Visai neseniai pats lipau ant modernizmo grėblio, daugiau nebenoriu.

- - -
Rugpjūčio 26 d.

Jei netyčia tardami žodį „asmenybė“ sušvepluotumėte, išeitų „ašmenybė“. Bet tai nebūtų pernelyg didelis nukrypimas nuo tiesos, nes asmenybė privalo turėti aštrius ašmenis.

2017 m. rugpjūčio 14 d., pirmadienis

Klausimas bitei

Sakyki, bite, atvirai,
Iš kur tokie keisti kerai:
Iš kur žinai tu kelią,
Kryptį...
Ir ar gali
Bent kartais apsirikti?

Kas įmezgė tau kompasą
Į širdį,
Kurios pasaulis
Ošiantis
Negirdi?

Kodėl nebyliai
Mano mintį
Puoli,
Palikdama joje
Geluonį?

Bet štai ir vėl
Lėtai pakyli,
Kol pievos
Prieš saulėtekį
Dar tyli...

Po to stebiuos
Šešėlyje parimęs:
Iš kur tasai
Liturginis dūzgimas? - - -

Nerijus Laurinavičius
2017-08-13

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Degalinė dykumos viduryje


Degalinė dykumos viduryje

Nežinau, kaip tenai atsidūriau ir kiek laiko visa tai truko. Pamenu tik tiek, jog visur aplinkui buvo daugybė smėlio. Smėlis, smėlis, smėlis... vien smėlis. Tikrų tikriausia dykuma. Nei žemės, nei dangaus, nei medžių. Anei žolelės jokios – ką ir bekalbėti apie menkiausią šešėlį! Nė trupinio duonos, nė lašelio vandens. Kaip ilgai taip klampojau vos vilkdamas kojas? Gal dieną, gal dvi, gal savaitę... O gal mėnesį, metus, amžinybę. Tiek, kiek buvau ir esu žmogus.

- - -

Ir staiga tolumoje, tenai, kur turėtų būti horizonto linija, jau beveik sutemus išvydau tarytumei švieseles. Sukaupęs paskutiniuosius jėgų likučius, paspartinau žingsnį. O gal man taip tik atrodė. Nesvarbu. It uodas į laužą veržiausi švieselių link.

- - -

„H-O-P-E“ – ryškiai švietė keturios tūrinės žmogaus aukščio raidės virš degalinės stogelio. Nesąmonė! Ar gali taip būti? Ką reiškia tasai užrašas? Stipriai įsikandau į riešą. Šviečiančios raidės virš degalinės neišnyko. Iš ašarojančių akių byrėjo smėlis.