2015 m. birželio 28 d., sekmadienis

2015 m. birželio 3 d., trečiadienis

Dienos žvilgis (31). Senieji Vilniaus stogai.

 
Fotoreporteris Ledkalnis.
2015-05-31.

2015 m. gegužės 8 d., penktadienis

Vaikščiojanti pensija


Pokalbis prieš miegą su ketverių metų dukra Dorotėja.
- Tėti, o pensija ateina tik pas senus žmones?
- Na taip, turbūt, dažniausiai. O kaip ji ateina, gal kojomis? – pasitikslinu aš.
- Taip, kojomis, – neprieštarauja dukra.
- Kaip manai, kiek kojų turi pensija?
- Septynias, – užtikrintai atsako Dorotėja.

N.L. 2015-05-06

Programos tinklelis


Vos tik žvilgsniu užuolaidas
Patraukiu atsargiai į šoną,
Pats vėl įsižiebia
Rytinio lango televizorius,
Saulėtekį šiandien transliuoja
Pieniškai geltoną!
Bet vis dar negaliu
Iš sąmonės išjungt
Nakties kerus.
Paskui, žiūrėk, žuvėdros –
Baltosios korespondentės,
Atrodo, kiaurai per ekraną
Į namus sulėktų...
Kodėl ir vėl dangus pritvinkęs
Kasdienybės šventės?
Nors neturiu antenos, laikraščių
Ir net elektros!
Taip visą dieną
Nieko neveikiu,
O, sako, kenkia!
Stebiu vien plaukiančią
Čiurlionio debesų programą,
Kol vakaras
Kaip peilį
Dieną paslapčia sulenkia,
Naktis ištraukia
Iš Būties rozetės
Mano namą.

Nerijus Laurinavičius
2015-05-08

2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (31). Vizitinių kortelių valdovas ir dulkių šokis.


Kunigas atrodė pavargęs. Nuo jo plikai skustos galvos keli stambūs prakaito lašai smilkiniais čiuožė žemyn į vešlią tamsią barzdą. Pro šiek tiek praskleistas vienintelio bibliotekos lango užuolaidas mėnulis įtaikė savosios šviesos spindulį ir jau atsargiai kėsinosi į senokai ataušusios žaliosios arbatos puodelį, pusiau nugertą ir ant stalelio kampo paliktą prieblandos žiniai. Sieninis laikrodis – būties metronomas – tiksėjo monotoniškai (nebūtų laikrodis!), tiksliau nei žmogaus širdis, norom nenorom vis primindamas apie dar vieną viešnagę žemėje. Pusė dviejų nakties. Tamsiai mėlynas nedidukės stalinės lempos korpusas buvo taip įkaitęs, kad, jeigu norėtumei, turbūt galėtumei į jį įrėmęs prisidegti cigaretę. Bet gal geriau čionai nerūkykime.

2015 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Žmonės, kurie gyvena ant stogo

„Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos kieme Dorotėja (4 m.) užverčia galvą į viršų ir ekspresyviai stebisi:
- Tėti, tėti, žmonės gyvena ant stogo!
- Kodėl? – klausiu nepakeldamas galvos.
- Pažiūrėk, kokie namukai, – rodo į palėpes pačiame namo viršuje. – O kas ten gyvena?
- Nežinau… gal Karlsonas, – atsakau, žvigtelėjęs viršun ir nebesuvaldydamas juoko.
- Daaaaug Karlsonų, – konstatuoja Dorotėja.

N.L. 2015-04-29.

2015 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (30). Raštelis, kurį prižiūrėtojas rado ant paslaptingai dingusio kalinio kameros grindų.


Niekada netikėkite tais, kurie giriasi turį daug tikrų draugų. Daug tikrų draugų būti negali. Tai neįmanoma, tai prieštarauja visiems logikos dėsniams. Prisiekiu nematomo žmogaus oru, nes kažkada išgyvenau savo kailiu. Tikras draugas geriausiu atveju būna vienas. Arba net ir... nė vieno. Nors ir kaip pasirodytų liūdna, tačiau neretas galiausiai įsitikina, kad kažkas visus jo draugus prisėlinęs piktdžiugiškai padaugino iš nulio. Kas nutinka atlikus šį paprastą aritmetikos veiksmą, žinote patys.

2015 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Dienos žvilgis (30). Kažkada...

Kažkada... Su draugu Poliu ir šuneliais Meške bei Loke.

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

(Ne)įminta mįslė


Ir kas mus įverpė
Į šitą keistą mįslę?
Plonyčiu siūlu srūva
Abejonių syvai,
Kaskart atsakymas
Gudraudamas išslysta,
Kutena orą, dingsta
Iš akių nebyliai...
Vien ežeras man lieka,
Upė, sraigės kiautas,
Dar pažemiu vis
Kuždančių rugių kursyvai,
Kai lieptas į KITAPUS
Įžūliai nupjautas,
Girdžiu, kaip voras
Stiebiasi į saulę tyliai - -
Nušvinta visas lyg
Ištraukęs aukso šaknį,
Jau nebe voras –
Nauja galaktikos žvaigždė!
Bent mintimis bandau
Į ją kaip nors nukakti - - -

Bet pabundu –
Akis pralaižo
Šalta gyvenimo varlė.

Nerijus Laurinavičius
2015-04-13.

2015 m. kovo 31 d., antradienis

Nekvieskit išminuotojo


Nekvieskite šiandieną
Išminuotojo –
Tegul susprogsta viskas
Į visas šalis!
Tegul nelieka jokio
Jokio nuotolio,
Tegul pavasaris
Skeveldromis susmigs
Į tavo baltą
Arkties skausmo odą...
Gilyn po ja
Lai sunkiasi
Vilties kerai,
Atsėlinu per bundantį jau
Sodą,
Nekvieskit išminuotojo šiandien,
Gerai?

Nerijus Laurinavičius
2015-03-30.

2015 m. kovo 17 d., antradienis

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.



Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.

2015-02-07, šeštadienis

Zestafonio link

Vairuotojas Konstantinas vėl buvo tikslus kaip šveicariškas laikrodis ir 9.30 val. jau laukė mūsų prie hostelio. Be Gogos, kuris žadėjo taip pat lydėti į stotį. Goga susirgo. Matyt, peršalo, nes vienmarškinis lakstė po kalnus kaip pašėlęs. „Herojus! Tautos herojus!“, – juokėmės su vairuotoju, skrosdami Gruzijos sostinę. Konstantinas atrodė labai patenkintas ir itin nuoširdžiai bendravo su mumis. „Klingeriai, klingeriai, klingeriai“, – ore raitėsi nesibaigiantys sąmojai. Nebepasimatėme su Goga, tautos herojumi. Nieko tokio. Kitą kartą gal susitiksime.

2015 m. kovo 9 d., pirmadienis

2015 m. kovo 7 d., šeštadienis

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.



Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.

2015-02-06, penktadienis

Kol vairuotojas neprivažiavo, suspėjome nustraksėti iki „Carrefour“ prekybos centro. Pasiėmėme dar šiek tiek „Borjomi“ jėgoms palaikyti. Bananai Tbilisyje gan brangūs šiuo metų laiku – čia jie parduodami ir po vieną, o už vienetą prašo 1 lario (1,50 Lt).
Hostelio administratorius Goga, vos baigęs naktinį darbą, visai nesudėjęs bluosto, buvo žvaliai pasirengęs keliauti su mumis į Gruzijos grožybes. Tikrasis jo vardas – Georgijus, bet sutrumpintai – Goga, o draugai pravardžiuoja Dudu. Ši pravardė atsirado taip: iki ketverių metų Goga žindė mamos krūtį, kuri gruziniškai vadinama dudu (spenelis) ar panašiai. Todėl mama jį taip ir praminė, o valgyti kviesdavo: dudu, dudu!

2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (29). Ekvilibristika.


Man niekada nepatiko judesių gausa. Sustingdavau kartais kaip mumija ir sėdėdavau dienų dienas vienoje vietoje. Net musės stebėdavosi. Tačiau gyvenimas tokių dalykų pakęsti negali – kibildinkšt ir išspirdavo taburetę iš po užpakalio. Gyvenimas, dievaži, kartais labai panašus į arklį. Tai jis dailus, raumeningas, šuoliuojantis per laukus, įkvepiantis – tikras pasigrožėjimas – tai jau, žiūrėk, ir kanopa kaktoje!
Norėdavai ar nenorėdavai, vis vien tekdavo žaisti visuomenę. Sociumą. Santykius. Net patį save. Bet niekada to nežaidęs, taip ir nesuprastum, kaip retkarčiais būna smagu pabėgti iš bendros smėlio dėžės, nusipjauti patogiai į kūną įaugusius saugos diržus. Žaislus galite pasilikti sau. Nes žinodavau, jog niekur nesidėsiu – teks sugrįžti atgal. Ir, žinoma, grįždavau. Tik dabar jau visa tai – praeitis.

2015 m. vasario 27 d., penktadienis

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.


Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.
Pusryčiavome toje pačioje ištaigingoje salėje.
2015-02-05, ketvirtadienis.

Be mūsų pusryčiais mėgavosi dar keli žmonės. „Ja soldat!“ – nugirdau, kaip pasakė į kazachstanietį panašus pusamžis vyrukas, prie savęs pasikvietęs padavėją su arbatos virduliu. Pasirodo, iš tikrųjų iš Kazachstano. Trumpai šnektelėjome, nes po pusryčių, palikęs savo damą, priėjo prie mūsų ir paprašė padėti aktyvuoti gruzinišką SIM kortelę. Turbūt irgi neseniai atvyko. Čionai neretai pasigydyti, atgauti jėgų atvažiuojama ir iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, iš Azerbaidžano. Tačiau šiuo metu aplinkui beveik tuščia, nes sezonas dar tikrai neprasidėjo.

2015 m. vasario 25 d., trečiadienis

Iš kur atsirado tėvai

Priešužmiegančių vaikų diskusija dviaukštėje lovoje. Ketverių metų Dorotėja svarsto:
- Iš kur atsirado mūsų tėvai? Mamą pagimdė Dievas.
- Ne, mamą turbūt pagimdė jos mama, babukas, – patikslina aštuonerių brolis Elijas.
- Neeee, – nenusileidžia Dorotėja, – mamą pagimdė Dievas, o tėtis... pats atsirado!

2015-02-25
N.L.

2015 m. vasario 24 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (28). Žirnis.

Pirmą kartą gyvenime pasijutau toks mažas ir dėl to labai laimingas. Kaip žirnis. Žirnis ant palangės. Manęs nebeslegia intelektas, internetas, dvasingumas ir kiti žmogiškieji privalumai (trūkumai?). Esu apvalus, nedidelis ir žalias. Kiek paritus, tiek pastačius. „Intelekto nesužalotu veidu“, – pasakytų koks nors ne visai originalus šmaikštuolis, bet greičiausiai būtų visiškai teisus. Nesiginčysiu.
Jaučiu iš apačios sklindančią švelnią radiatoriaus šilumą. Pro šiek tiek pravirą langą smelkiasi gaivi pavasario drėgmė ir palaipsniui beįsismaginančių paukščių čiulbesys. Kažkur tolumoje staiga sucypsėjo sūpynės. Akimirką pamaniau, gal pelės? Bet ne, čionai pelių niekada nebūna. O gal man tik taip pasirodė? Gal visas gyvenimas tiktai žaismingai-skaudžiai-žaismingai (kaip bilietas TENAI ir ATGAL) pasivaideno?
Vasaris yra pats geriausias metų mėnuo. Visiems tai nuolatos kartojau, bet niekas nenorėjo manimi tikėti. Jis yra Didžiojo Šviesos Išsipildymo (galutinė maršruto stotelė?) pradžia ir viltingiausias uostas. Birželio pirmąją dieną pavasaris absurdiškai toli, o vasario pradžioje... ranka pasiekiamas. Ypač pro pravirą langą.
Gera būti mažam. Gera būti žirniu. Vėjas švelniai glamonėja šonus. Visos negandos ir džiaugsmai praslydo pro šalį. Kaip vėjas pro lėktuvo sparnus.
O kas gi čia?! Milžiniškos bjaurios kojos, aštrūs pirštai apsupa mane beveik iš visų pusių. Nežinia kodėl, nejaučiu jokio nerimo ar baimės. Vien neblėstantį džiaugsmą. Netrukus skrendu virš tyliai alsuojančios žemės. Paukščio snape. Gera būti mažam. Žirnis.

Nerijus Laurinavičius
2015-02-04
Pakeliui į Gruziją, virš debesų.

2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!

Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!
Kelionės laukimas yra Didžioji kelionės dalis. Kaip ir vasaris yra didžiojo kelio į vasarą pradžia ir esmė. Vasaris mūsų kraštuose – pats viltingiausias mėnuo, nes viskas dar tik kažkur toli toli priekyje. 
          Už šią kelionę nuoširdžiai dėkojame Tauragės MKC direktorei režisierei Jolantai Kazlauskienei ir visiems Gruzijoje mus sutikusiems žmonėms.

2015-02-04, trečiadienis. Vilnius. Išvykimas.

4.55 val. Rytas. Sėdime ryškiai raudonų lūpdažių spalvos lėktuve (Wizzair), kuris maždaug už dešimties minučių atsiplėš nuo žemės ir pasuks pietryčių kryptimi. Į Gruziją, į Kutaisį – Imeretijos regiono centrą, istorinę Gruzijos karalystės sostinę. Stiuardesė jau plasnoja rankomis, programiškai demonstruodama svarbiausius gelbėjimosi veiksmų judesius. Plasnok neplasnojęs, o mes jau virš debesų! Ryškus dangaus lūpdažis paskui save palieka ilgą pūkinę liniją.

2015 m. vasario 20 d., penktadienis

2015 m. vasario 13 d., penktadienis

Akustika

Girdžiu, kaip horizonto vynas
Laša
Į kalnų viršūnes
Ir tučtuojau išnyksta
Akinamam baltume,
Netrukus užgimstu iš naujo
Buvęs kur nebuvęs,
Prašau, įausk
Pašlaitėje suklususį
Mane.

Nerijus Laurinavičius
2015-02-07
Gruzija

2015 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Gruzijai


Nerijus Laurinavičius

Gruzijai

Uždeki manyje
Nakties Tbilisį,
Kuriuo lėtai
Žingsniuoja Suliko,
Ir kai jau iš gyvenimo
Išbrisi,
Pajusi, venom
Gruzija tekės
Po to...

2015-02-06
Tbilisis.

- - -

Нериюс Лауринавичюс

Грузии

Зажги во мне
Ночной Тбилиси,
Где не спеша
Шагает Сулико,
А там, уже ни в этой
Жизни,
По венам Грузия
Течет легко…

2015-02-06
Тбилиси.

Из литовского языка перевел автор.

2015 m. sausio 30 d., penktadienis

„Šerkšno tyla“ – „LRT radijo“ laidos „Muzikinis vidudienis“ svečiai

Laidos įrašas: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011370999/muzikinis_vidudienis_2015-01-26_12_10

Laidos vedėja – Audronė Kažukauskaitė.

Smagaus klausymo!

2015 m. sausio 16 d., penktadienis

Balkono reportažai (9). Dangiškas sausio vynas.

Sausio rytas. Sausas ir raudonas. Kaip vynas:
Fotoreporteris Ledkalnis
2015-01-16.