Rrrrrrrrrrrrrrrrr... Tyliai ir monotoniškai urzgia
palatos lempos. Ilgos, baltos bei trapios kaip ledo kardai. Jų akinanti šviesa
slysta žemyn, atsimuša į visiškai plikai skustą berniuko galvą ir nepastebimai
išsibėgioja po tamsiausius užkampius, klastingai tylinčius tarp ligoninės
spintelių bei lovų. Sesutė laibu delnu mėgina pridengti žiovulį, tačiau šis
pasirodo esąs gerokai platesnis – akimirką net išsigandau, jog galiu būti
prarytas dar nė neprasidėjus šiam pasakojimui. Netrukus ji tartum sraigė
susitraukia į savo baltojo chalato gelmę, visu korpusu truputį „paslysta“ nepatogioje
kėdėje, o tylų lempų urzgesį užgožia traktoriškas knarkimas. Visa laimė, tai
tebuvo epizodinė įmygio ekspresija, daugiau nepasikartojusi iki pat ryto.
- Išjunk šviesą, – ramiu ir maloniu balsu paprašo
maždaug devynerių metų sergantysis, kuris, jei man teisingai pasirodė, jau
senokai plačiomis giliomis akimis stebi mane, sėdintį ant nedidelės spintelės
ir laisvai tabaluojantį neregimas kojas. Visa tai manęs visai neglumina, nes
jau ne kartą savo kailiu patyriau, jog vaikai mane pastebi kur kas dažniau, nei
suaugusieji. Lėtai pakylu virš gyvatiškais laidais apraizgytų lovų (iš viso jų
čia keturios, bet ligonių kartu su manuoju berniuku – tik du) ir skrieju
jungiklio link.
„Cakst“, – nebelieka šviesos bei monotoniško lempų
urzgimo. Visiškos tylos ir visiškos tamsos simfonija palaipsniui virsta beveik
nebyliuoju prieblandos ir šešėlių teatru. Galiausiai išryškėja didžiulio lango
kontūrai, už kurių Paslapties miegu alsuoja Nežinomybės vizijos. Šiapus,
valdiškoje patalpoje, kol kas esame priversti tenkintis siūloma įrėminimo duotybe. Aš linkteliu galva ir
žvelgiu tenais, kur visi paveikslai išsineria iš savo rėmų ir be atvangos veržiasi
į Tikrąją Saulę. Aplinkui mus – vien atkritusios driežų uodegos.
- Praverk langą... – itin paprastai ištaria
berniukas.
Aš taip ir padarau. Abu vienu įkvėpimu siurbiame į
save naktį. Rugsėjis... Baltajame sraigės kiaute akimirką krūpteli snaudžianti
sesutė, o kitas palatos ligoniukas taip saldžiai ir tolygiai miega ranką
pasikišęs po taipogi plikai skusta galva, jog net gražu žiūrėti.
- Papasakok man apie... naktinį oro uostą, –
netikėtai pašnabždomis iškošia devynmetis.
Negalėjau nepapasakoti. Ir man ši tema, šie
vaizdiniai būdavo ir tebėra labai įdomūs:
„Šie plieniniai paukščiai... jie beveik niekuo
nesiskiria nuo tikrųjų. Debesų rykliai, kurie be Žemės visgi būtų lygiai taip
pat niekam tikę kaip ir be savo sparnų. Ypač naktį svarbu įžiūrėti tą pagrindą,
nuo kurio buvo kažkada atsispirta ir kurio dabar vėl prireikia, jei nori vakare
jaukiai įsitaisyti prie garuojančios arbatos puodelio. Štai ten, žemai žemai po
kojomis, tartum žvakučių juosta klampioje tamsoje žėri oro uosto tūpimo takas,
į kurį plieninis paukštis privalo įtaikyti savo nagus. Dabar arba daugiau
niekados. Sparnai ir snapas vis dar aplipę debesų pūkais, širdis riaumoja, nes
persipildė gaivaus padangių šalčio. Šis šaltis netrukus bematant išnyks
artimųjų glėbiuose ar pagaliau priglaudus virpančias lūpas prie daugybę metų
vien sapnuose bučiuotos gimtosios žemės. Atsilenkia lėktuvo delnas, juo
pasipila vis labiau įkaistantys žmonės, o paskui juos entuziastingai darda
lagaminų ratukai, kuriuos tuoj pat įkels į didesnius ratus bei pajudės kas
kur... Žinoma, yra čionai ir visiškai abejingųjų nusileidimui, nes jie lygiai
tokie pat abejingi buvo ir atsiplėšiant nuo Žemės. Toks jų darbas. Tokia
kasdienybė. Dailūs kostiumai, blizgantys batai, vizitinių kortelių dėklai
storais odiniais viršeliais, už kurių slypi daugybė pačių netikėčiausių vardų
ir pavardžių bei pareigų derinių, liežuviai be kaulų (o ką, jie gali būti dar ir
kaulėti?), laikini namai visur ir visada, kur tik benuvyktumei. Kita vertus, kas
gi čionais nelaikina? Apvalusis visų mūsų viešbutis, kabantis ir besisukantis
neišmatuojamoje erdvėje, Visatos atrakcionų parke. Apie jį daugiausiai turbūt
galėtų papasakoti tikrieji paukščiai. Prie kūnų limpantys apkasai prieš keliant
sparnus į Tikruosius Namus. O čionai dabar visgi naktis. Naktis oro uoste.
Ilsisi padebesių laivai. Neberiaumoja galingosios širdys. Nei burių, nei
inkarų. Nebent koks apdriskęs poetas ar dailininkas galėtų visa tai nusitapyti
lakiose guminėse vaizduotėse. Išgūžėjo visi į savuosius kampus bei pakampes,
išsibėgiojo kaip vabalai vidurnaktį virtuvėje įjungus šviesą... O aukštai
aukštai, klampioje nakties smaloje, ir vėl sumirgėjo švyturėliai, lemputės ar
net švyturiai... Dažnai, ypač kai būdavau mažas, negalėdavau suprasti, kuo
skiriasi dangus ir vandenynas. Dar ir dabar nesuprantu iki galo. „Surask dešimt
skirtumų“ šiuo atveju būtų užduotis su pernelyg sunkia sąlyga, su pernelyg
dideliais užmojais. Žiūrėkite, žiūrėkite, laivo kapitonas mums moja ranka! Vyriausiasis pilotas, jei Jums labiau
taip patinka. Jis pasipuošęs plačia šypsena, nes namuose jo greičiausiai jau laukia
taurelė škotiško viskio bei karštas žmonos guolis...“
Ištaręs šiuos žodžius, staiga prikandau liežuvį ir
visiškai nutilau. Dažnai neatleistinai užsimirštu, jog kalbu su vaikais ir
neretai lepteliu tai, ko galbūt jiems dar nereikėtų sakyti. Iš kitos gi pusės,
manau, kad jie supranta kur kas daugiau, nei mes pajėgiame įsivaizduoti.
Savastis suaugusiųjų pasaulyje ima ir išslysta iš mūsų esybių, o susidūrus su
dar gyvenimo nuosėdomis neapsinešusiomis pusiau angelų sielomis, vėl tartum
sugrįžti pats į save, gal dėl to ir užsimiršti...
Užteks čia teisintis! Manasis klausytojas, regis, nė kiek nesutrinka.
Jis tarytumei pusiau yra čia, laidais priraizgytas prie lovos, o likusia dalimi
– visiškai nugrimzdęs savo mintyse, kuriose jo nebepasiekia jokie pincetai.
Nežinau, kur jis dabar klaidžioja (gal po naktinį oro uostą?), tačiau man šią
akimirką kažin kodėl pasirodo esąs gerokai vyresnis. Plikame pakaušyje kaip
lygiame ežero paviršiuje atsispindi pro pravirą langą į mus žvelgianti
pilnatis.
- Klausyk, o aš dar kada nors sugrįšiu namo? – prieblandos
tylą pertraukdamas baugiai, bet tuo pačiu viltingai klausia mažasis ligoniukas
ir tuojau pat priduria, – Ar tai bus naktis, o gal rytas?..
- Sugrįši, būtinai sugrįši, visai netrukus sugrįši!
– džiaugsmingai išsprūsta man, taip, kad net kitoje lovoje giliai įmigęs
bendrapalatis, berods, krusteli, šiek tiek išblaškydamas saldųjį savo sąstingį,
o baltojo chalato kiaute susmukusi sesutė-sraigė tartum trumpam į išorę kyšteli
ant ilgos antenos įsitvirtinusią akį.
Tuo tarpu už
praviro lango, kažkur aukštai aukštai (o gal tik taip šmėkštelėjo?) girdėjosi į
rytą besiveržiančio lėktuvo aimana. Gaivus rugsėjis palaipsniui aplink save kol
kas vos pastebimai sėjo… mirtį.
- - -
Kai ryte aš
visas tvatėdamas nuo drebulio stebėjau, kaip šiurpiais ligoninės koridoriais
daktarų brigada ant ratuoto gulto vežė balta medžiaga uždengtą nedidelį kūną, prisipažinsiu,
iš tikrųjų tą akimirką norėjau nusikąsti ne tik savo liežuvį, bet ir visus kojų
bei rankų pirštus, kurių seniai nebeturiu. Paskui gultą nebesraigišku žingsniu
dusdama lėkė visus sapnus pamiršusi baltoji sesutė. Priešais akis man staiga
išdygo „Brolių Karamazovų“ Ivanas, akiplėšiškai Dievui tiesiantis (grąžinantis)
šio Gyvenimo bilietą. Bet tai tebuvo tik aptemusios sąmonės trumpalaikis
vaizdinys, kurį po sekundės išblaškė ant ligoninės koridorių sienų kabantys
ryškūs vaikų piešiniai. Viename iš jų pastebėjau kylantį lėktuvą, saulę ir
žydrą skaistų dangų. Nežinau kodėl, bet tuomet sustojau it įkastas į žemę ir
žaibiškai nurimau, nes buvau iki pačių giliausių gelmių įsitikinęs, jog tuo
lėktuvu į nebeatšaukiamai tyrą rytą išskrido manasis berniukas.
Nerijus Laurinavičius,
2012
09 06.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą