2011 m. kovo 26 d., šeštadienis

Perlų skrynelė (19)

/.../ Tuo tarpu išdidumas yra melas. Išdidus žmogus elgiasi taip, tarsi jis turėtų savo būtį pats iš savęs. Jis mėgina būti nepriklausomas ir savarankiškas. Be abejo, psichologiškai visa tai yra galima. Kaip yra galimas psichologinis ateizmas, taip yra galimas ir psichologinis išdidumas. Tačiau kaip psichologinis ateizmas nepadaro, kad žmogus iš tikro nuo Dievo atitrūktų pačia savo būtimi, taip lygiai psichologinis išdidumas nepadaro, kad žmogus iš tikro pasidarytų savos būties savininkas. Net ir didžiausias puikuolis pasilieka toks pat būties elgeta, kaip ir nusižeminęs šventasis. Todėl išdidumas yra ir pasilieka tiktai psichologinis. Jokio pagrindo būtyje jis neturi. Priešingai, išdidaus žmogaus valios linkmė nesiderina su jo būties linkme: valia puikuolė nori būtį laikyti savarankiška, tuo tarpu pati būtis yra dovana, tiek savo kilme, tiek savo išsilaikymu. Štai kodėl tokiame žmoguje nėra tiesos. Išdidus žmogus yra melagis ne tik savo mintimi ar žodžiu, bet ir pačiu savo gyvenimu. /.../

Antanas Maceina „Saulės giesmė“

2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Žinau, tikrai reikės palikti...

Gyvenimo trapume, leisk nupūsti
Šias laiko apnašas nuo tavo delno,
Grįžtu namo per klaikią spūstį
Aš be turėklų ir be pelno...

Ir paukščiai grįžta, – štai tenai!!!
Ar parnešat mums brandą?!
Įkaitę saulėje snapai
Vėl žemės plutą kanda.

O gerklėje lyg skruzdėlyno skonis,
Lyg prasmės gomurį kutena,
Štai pilnas ašarų ąsotis –
Aš pabučiuoju priešą seną...

2011 m. kovo 15 d., antradienis

Aktorius Pavasaris

„Актриса Весна“. Kaip čia išvertus? „Aktorius Pavasaris“...? Na, jei taip, tai jau vos ne lyties keitimo operacija... :)

Dėde Myša, duok mums pavasarį!

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Absurdo kepštelėjimai


Jis atsisėdo ant taburetės. Ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo, dainavo... Ilgai dainavo. Išgėrė šiek tiek alaus, paskui dar truputį... Išgėrė alaus kaip vokietis, o dainavo kaip koks rusas. Ilgai ilgai dainavo. Iš pradžių pasibaigė virtuvė, kurioje stovėjo taburetė. Paskui pasibaigė visi kiti kambariai bei patalpos. Po to pasibaigė namas, mikrorajonas, savivaldybė ir miestas. Galiausiai pasibaigė valstybė, sąjunga, makroekonomika, santvarka ir visas pasaulis. O jis vis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo... Tik žmonės dar buvo nepasibaigę. Jie vis žiūrėjo į jį negyvų silkių žvilgsniais, o jis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo. Ir tebedainuoja. Jei netikite, įsiklausykite.

Perlų skrynelė (18)

(apie turtą ir naudą)

/…/ Tuo tarpu krikščioniui visa šiapusinė tikrovė yra tiktai trumpas praėjimas. Krikščionis iš esmės yra keleivis žemėje, o ne pastovus jos gyventojas. Keleivinis buvimas, tasai „homo viator“ yra Krikščionybei pagrindinis. Jeigu tačiau turtas esmingai būna šiapus, jeigu mes jo kaip turto negalime pasiimti į anapus, vadinasi, jis savaime stabdo mus mūsų kelyje, neigia keleivinį mūsų pobūdį ir verčia mus pasilikti šiapus, kaip ir jis pats. Turtas žmogų-keleivį paverčia sėsliu žemės gyventoju. Širdis, būdama pas turtą, daros šiapusinė širdis. Žvilgis, glamonėdamas naudą, daros žvilgis žemyn. Turtas žmogaus buvimą ne tik sudaiktina, bet ir prapuldo pasaulyje. Turtuolis nebetenka anapusinės tikrovės ilgesio. Jam atrodo, kad amžinybę jam galinčios atstoti naudos vertybės. /.../

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“

2011 m. kovo 2 d., trečiadienis

Perlų skrynelė (17)

/.../ Mes būname pakeliui ne tik laiko prasme, kad kinta mūsų kūnas, mūsų sielos gyvenimas, mūsų pažiūros ir nusistatymai; ne tik erdvės prasme, kad mes pačiu savo organizmu nesame, kaip gyvuliai, pririšti prie vienos erdvės, bet turime prieš akis visą pasaulį ir todėl nuolatos keičiame savo gyvenamąją vietą; bet svarbiausia metafizinės mūsų sąrangos prasme, kad nešame savyje Absoliutą ir todėl negalime nurimti tol, kol Jis mumyse visiškai bei tobulai apsireikš ir kol mes patys virsime Jo transparentu. Kol mes kaip Viešpaties paveikslas nesame sutapę su savo Originalu, tol mūsų egzistencija yra nerami pačia savo esme: mes virpame kaip kompaso adatėlė, nerandanti šiaurės poliaus.