2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Žodis ir dešra

Jis žodį degantį jiems nešė visados,
Bet abejingai miniai amžiais tereikės
Vien kaspinų, trimitų, klounų ir... dešros.

N.L., 2014-08-28.

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Gyvenimo viešnamis


„Reikia mokėti save parduoti“, „Jūs neteisingai save parduodate“, „Jūs ne ten ir ne tuo metu save parduodate“, „Jūs ne tiems, kam reikia save parduodate“ – nuolat vapa gyvenimu užtikrinti specialistai – prakutę verslininkai, strateguotojai, darbuotojų atrankos agentūros… Tai kaip čia išeina – visas gyvenimas yra didžiulis VIEŠNAMIS? Aš parduodu save tau, tu parduodi save kitam, paskui aš irgi parduodu save kitam, tu save – dar kitam, paskui perki, perki, perki, kol galiausiai užsilenki, nes viskas nebeįdomu ir nebeturi prasmės, tavo vaikai sėkmingai arba mažiau sėkmingai parduoda save toliau, nes juos nuo pat pirmų mokslo metų mokyklinės (vėliau universitetinės) staklės visam tam ruošia, ruošia, ruošia… O gal galima kaip nors be viso šito? Gal vietoje PARSIDAVIMO galima būtų dažniau vartoti ŽMOGUS-ŽMOGUI sąvoką? „Kvailys, taip nebūna, toks gyvenimas, iliuzijos, niekur nesidėsi…“, – jau girdžiu nustebusiųjų specialistų drąsius priekaištus. Bet visgi, ar galima bent kiek kitaip? Galiu bent šiandien aš niekam neparsiduoti, nieko nepirkti, o tiesiog pasikviesti Tave į svečius, užplikyti imbierų arbatos su medumi, ir mes sėdėsime medinio namuko terasoje visą vakarą žiūrėdami į saldžiai kartų ūkanotą rudens tolį, klausydami kaip atsidūsta išskrendantys paukščiai, klausydami, kaip aimanuoja obuoliai, skaudžiai susimušdami kaktas į Nebūtimi jau garuojančią sodo žemę… Galiu šiandien aš uždaryti Gyvenimo viešnamį?

2014-08-27 Nerijus Laurinavičius.

2014 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Latvijos dienoraščiai (4). Apie „Šerkšno tylą“ Ventspilyje, apie Melodiją ir apie vandens pramogų parko žarnyną


2014 m. liepos 29 d., antradienis

Žmonių koncentracija čia tokia nedidelė, kad net ir vietą susirasti grojimui ne taip jau paprasta. Nutarėme suskambėti šalia įėjimo į pagrindinį pliažą, priešais ledų (saldejums) kioskelius. Prisėdome ant suoliuko, išsitraukėme gitarą, lūpinę armonikėlę ir „Šerkšno tyla“ pirmą kartą iškrito užsienyje, jei šį juokingą ir nuotaikingą kraštą apsivers liežuvis taip pavadinti. Anoks čia ir užsienis: vieni lietuviai Ventspilyje, vienas kitas rusas, vienas kitas latvis – ir tai šaknys Lietuvoje...

2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (3). Absoliučios ramybės miestas


2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Atsiimu visus palapinės pagaliukus, kuriais leidau save prismaigstyti vakar dėl to, kad niekaip nepataikome į kempingą, kuris apžavėtų ir nepaleistų važiuoti tolyn. Pataikėme. Liepenes kempingas. Liepos mėnesiui kaip tik! Vos apie 20 kilometrų nuo Ventspilio. Bet apie viską iš pradžių.
Iš Kolkos rago pajudėjome Ventspilio kryptimi. Palei jūrą, kuri čia yra dešinėje plento pusėje, bet gerokai toliau nuo kelio nei Jūrmalos-Kolkos maršrute. Nurodomasis ženklas, kurio fonas rudas, paprastai reiškia lankytiną vietą, tačiau mums jau ne pirmą kartą nepavyksta rasti kažko lankytino važiuojant pagal tokius ženklus. Kartais randame, o kartais ir ne. Gal čia Latvijos ypatumai, o gal mes ypatingai neatidūs? „Ragu kolekcija“ – bylojo ženklas, bet, privažiavę jaukią gyvenvietę miške, galiausiai patekome į paprasčiausią kiemą, iš kurio teko grįžti atgal į plentą. Ragai. Ragų kolekcija. Skriejam tolyn!

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Apsivartojusios karvės

Beveik ketverių Dorotėja nuo Seredžiaus Palemono kalno žiūri į šlaituose gulinčias karves ir sako: „Mama, žiūrėk, karvės apsivartojusios!“ (turi omenyje, kad apvirtusios). 

N.L.
2014 liepa.

Sesute, krenta obuoliai…

Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Susmuks materijos kampai
Kaip uodas, lekiantis į dagtį.
Sesute, krenta obuoliai!
It sagos iš Visatos švarko,
Nebesučiups turbūt gandrai –
Tik bumpt, ir jie išskris iš karto.
Sesute, krenta obuoliai!
O kai kurie rūke pakimba
Ir laša rudeniu lėtai,
Paskui ant jų, žiūrėk, jau sninga…
Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Trupu į Nebūtį mąsliai –
Ar dar pavyks iš TEN parkakti?..
Sesute, krenta obuoliai…

Nerijus Laurinavičius
2014 08 19.

2014 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Latvijos dienoraščiai (2). Baltoji kopa, miško serbentai ir meškos paslauga


2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Šįryt pakilti su saule nebeužteko jėgų. 7.17 val. Šeima tebemiega. Jei vakarykštei nakvynės vietai skyriau 5 žvaigždutes iš 5 galimų, tai šiai vietai, kurioje dabar esame, skirčiau 3, nors, įvertinęs neišpasakytą ramybę, nepagailėčiau ir 4. Juolab vėl pavyko išvengti kempingų, kurie, prismaigstykite mane palapinės pagaliukais, niekaip nepajėgia sužavėti ir pavilioti. Nors tu ką... Ne dėl kainų. Dėl turgaus dvasios, kuri paprastai ten tvyro.
Tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje akis neužmato nė vieno žmogaus. Keista, bet vos tik parašiau praeitą sakinį, iš miško glūdumos išlindo trijulė ir latviškai pasisveikino: „Sveiki!“ (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). Koks čia dar latviškai, taigi lietuviškai! Turbūt vyras, žmona ir jau išstypusi dukra. Praėjo pro mūsų palapines, pasuko į kairę ir lėtai nužingsniavo palei jūrą.

2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai (1). Esi sveicināta, Latvija!


2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Nors pakilome ketvirtą ryto, iš Vilniaus Panevėžio kryptimi pajudėjome tik apie devintą valandą. Automobilis prifarširuotas daiktų-daiktelių. Vaikai (septynerių Elijas ir trejų Dorotėja) patenkinti. Jiems – pirmasis gyvenimo užsienis. „Toks čia ir užsienis“, – pasakytų piktas niurneklis, bet visgi... Broliškas užsienis.
Pirmiausiai aplankysime Rygą, o paskui Rygos įlankos pakrante per Jūrmalą trauksime Kolkos rago link. Vėliau palei Baltijos jūrą leisimės į Ventspilį, Liepoją ir grįšime į Lietuvą. Toks apytikris planas. Šiaip tai viskas beveik be plano. Kelios palapinės, miegmaišiai, kirvis, keli ant kaktos pritvirtinami prožektoriai ir pimyn! Senokai neteko kirsti Lietuvos sienos. Vieni kaimyninę šalį aplanko jau įžengę į ketvirtą dešimtmetį (pavyzdžiui, aš – anksčiau vis tekdavo tik kirsti Latviją), o kiti – įžengę į vos ketvirtus gyvenimo metus (pavyzdžiui, mūsų dukrelė Dorotėja). Jau vien dėl to, kad latvių kalba lietuviams turėtų būti (greičiausiai taip ir yra) pati juokingiausia pasaulyje, verta aplankyti šią šalį. Viliuosi, latviams mūsų kalba taip pat yra pati juokingiausia ir labiausiai įkvepianti – juk taip smagu netikėtai svetimšalyje atpažinti save!
Viduje kirba idėja pagroti Rygos gatvėse. Pirmoji tarptautinė „Šerkšno tylos“ (muzikuojančio šeimyninio tandemo) patirtis-misija. Dainuosime, žinoma, lietuviškai. Broliai supras. Seserys taip pat. Lai šypsosi latviai!
Iš dangaus kažkas nuvarė debesis.

Vilnius, Justiniškės, Rygos gatvė.