2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Iškvėptis delne

Oooooo... jeigu kada nors
Sugausiu
Aš tave,
Gyvenime,
Neabejodamas įkąsiu
Į tą vietą,
Iš kurios išdygsta
Vėjas - -
Kad permainų klastingam žvilgsny
Įžiūrėčiau džiaugsmo-skausmo
Kaitą...
Tu dėbsai
Į mane
Štai iš viršaus
Toks abejingai pasikėlęs...
Kaip į drugelį
Netyčiom nutūpusį ant delno - - -
Džiaugiesi tyliai,
Tyliai gi džiaugiesi
Pirštus galįs sugniaužti
Kumštin
Kada tik panorėjęs.

N.L. 2015-11-29.

2015 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

ŠERKŠNO TYLA: Dauguma Lietuvos muzikos padangėje liaupsinamų kūrėjų yra pervertinti

Interviu su neįtikėtinai įdomia grupe ŠERKŠNO TYLA (2015 12 02).

Mindaugas Peleckis

- Papasakokite plačiau apie grupės pavadinimą, veiklą, kuri, kiek žinau, yra gana plati...

- Mes paraleliai kuriame kelis originalius projektus, kurių vienas vadinasi „Šerkšno tyla“, o kitas – „Nieko sau teatras!“. „Šerkšno tyla“ – muzikinė grupė, grojanti autorines dainas suaugusiems, o „Nieko sau teatras!“ – interaktyvaus teatro studija, dovanojanti džiaugsmą mažiesiems žiūrovams ir klausytojams.
Pavadinime „Šerkšno tyla“ užkoduotas siekis klausytoją bent trumpam „išsivesti“ iš šio pasaulio sumaišties. Kas gi nežino, kokia šviesa ir ramybė visą esybę užplūsta, kai vieną žiemos rytą, pratraukę užuolaidas, staiga išvystame viską aplinkui apglėbusį šerkšną. Reikia bent kartais nugrimzti į tylą, nes tyloje gimsta muzika... Bet tai dar nereiškia, kad mūsų galima klausytis tik žiemą ir kad turime tik lyriškąją pusę.
Atidžiau perskaičius pavadinimą „Nieko sau teatras!“, galima įžvelgti dviprasmybę: nieko sau! – sušunkame, kai dėl ko nors labai nustembame, o žvelgiant kitu kampu – nieko sau reiškia, kad kūrybinę kibirkštį atiduodame kitiems, šiuo atveju, vaikams, sau nepasilikdami nieko. Nors ne, turbūt sakome netiesą – kai mažieji žiūrovai laimingi, mums lieka kur kas daugiau, nei kas nors galėtų įsivaizduoti.

- Ką Jums reiškia knygos?

- Knygos mūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Ypač mėgsta skaityti grupės vokalistė, aktorė Judita Šmitaitė-Laurinavičienė, neretai dėl to pavadinama vaikščiojančia knygų lentyna. Ji skaito visur ir visada, todėl, jeigu galėtų, knygų lentyną turbūt pasikabintų net automobilyje, ant vidinės priekinio stiklo pusės. Tai gal ir būtų visai neblogas sprendimas, nes dabar staigesniuose posūkiuose knygos skraido po visą saloną. Aš, tekstų autorius Nerijus Laurinavičius, skaitau saikingai, saikingai išleidau kelias savo knygas: „Apvalyk mane isopu“ (Versus Aureus, 2013: novelės ir etiudai) ir „Spengia tylos kamertonai“ („Firidas“, 2013: eilėraščiai). Dar keletą knygų rengiu spaudai, bet kol kas neaišku, kada jos išvys dienos šviesą. Taip pat rašau ir vaikams, gali būti, kad ateityje koncentruosiuosi į vaikų literatūrą.