Tėve mūsų

Gauna žmogus kūną. Tenais, po oda, it paryčiais ežero žuvys ima šokinėti visokios aistros, instinktai, intrigos ir kiti malonumai.

- - -

Vienas, žiūrėk, nusiperka BMW. Važiuoja. Miesto centru. 215 km/val. greičiu. Įsirėžia į minią. Dalį jos pražudo visiems laikams. Iš automobilio – vien atskiros dalys: „B“, „M“ ir „W“. Paskui tupi kaip kanarėlė narve ir niekaip suprasti negali, kodėl durys atsidaro tik iš lauko pusės.

Dienos žvilgis (6)

Fotoreporteris Ledkalnis,
2012 06 19

Legenda apie pianistą

Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas (1998 m.), sukurtas remiantis Alessandro Baricco romanu „Novečentas“, atskleidžia žmogaus, gimusio ir aptikto laive istoriją. Našlaitis, aštuonerių netekęs laive jį suradusio ir užauginusio „tėvo“, širdgėlą malšina mokydamasis groti rojaliu ir taip atrasdamas savo vizijų, minčių, miestų pasaulį. Berniukas tampa virtuozu. Jo „netvarkingų“, „neapčiuopiamų“ natų, nukeliančių kažkur ten, kur žmogaus siela išsilaisvina iš skausmo, gyvenimo gniaužtų, klausosi visas tarp Amerikos ir Europos plaukiojantis pasaulis. Patenkama į dar neatrastas erdves arba į ten, kur skrieja vaizduotė ir širdis. Neįtikėtina tai, jog per  30 metų virtuozo koja niekada nestovėjo ant žemės – jis grodavo tik tol, kol laivas plaukdavo vandenynu, o klavišų muzika susiliedavo su bangų virpesiais. Žemė jam – keistai traukianti, bet kartu bauginanti erdvė, kuri neturi nė pradžios, nė pabaigos. Todėl kūrėjas save suvokia tik čia – laive, liūliuojamame vandenyno tarsi motinos, savo gimimo vietoje, kuri jam artima, saugi. Šio žmogaus istorija bei likimas tampa svarbūs kitam kūrėjui, kuris, laivui nusidėvėjus ir jį ketinant susprogdinti, supranta, kad jo draugas tikrai neišlipo ir bando jo ieškoti, o suradęs turi nuryti karčią skausmo piliulę, suprasdamas, jog negali unikalaus muzikanto lemties, pasirinkimo tarsi laivo vairo pasukti kita kryptimi:

Emos laimė

 2006 metų režisieriaus Sveno Taddicken’o puikiai ir linksmai pagaląstas filmas (Vokietija). Iš tos serijos, kai dėl nepagydomos ligos pagyventi lieka ne kažin kiek. Žmones ši tema ir noras kitų akimis pasižvalgyti po visai kitais kampais sužvilgantį pasaulį visais laikais vilioja it širšes bokalas šviežutėlio alaus. Vietoje išsvajotų Meksikos pelikanų – dvasią gaivinanti niekam nežinomo kaimo idilė su daugybe atlėpausių paršų. Filmas, norintiems pasivažinėti (nors ir trumpai) vestuviniu… traktoriumi. Retai pasitaiko tokia proga. Ar skaudėjo, nuspręskite pažiūrėję iki pat galo, kuris neatsiejamai susijęs su pačia pradžia. Jei sutartume, jog tai yra romantinė komedija, keistokai žiūrėtųsi prierašas „Silpnų nervų žmonėms nežiūrėti“. Tačiau… Jei sutiksime, kad tai – saldžiai karti drama, reikėtų dar ir pridurti: „Žmonės dažnai bijo ne pačios mirties, o baimės mirti“.

Karvė ar..?

Vienerių metų ir devynių mėnesių Dorotėja spokso į iš laukų parginamą karvę ir nusistebi: „Ooooo, žiūrėk, šuo...“

N.L., 2012 05..

Praeivis namo

Jis neturto dvasia

Apsigaubęs

Vėl pro rūmus

Praeina ramus - - -

Nes tyrumą

Dainuojantis kraujas

Teka tiesiai

Į Dievo namus.

N.L., 2012 05 26

Biurokratiniai niuansai?

Vėjas sklaido knygos lapus. Elijas (5 m.) klausia: „Mama, o tu leidi vėjui knygą paskaityti?“.

Užuomaršos vizija

Sulos pavidalu

Tu ant manęs

Išlieji Grožį

Ir pincetu

Įspraudi

Skausmo

Į aguonos žiedą,

Kad šitaip

Niekados aš neužmirščiau

Tavo bruožų,

Nes užmaršus esu

Ir man dėl to

Truputį gėda…

„Šerkšno tyla“ gatvės šurmulio verpetuose

Gegužės 19 d. renginyje „Gatvės muzikos diena 2012“ Pilies gatvės pradžioje, šalia dviejų drauge su pavasario medžiais žaliuojančių šiukšlių konteinerių (puiki vieta įkvėpimui!), praeivių dėmesį kaustė ryškiai geltonas duetas-grupė „Šerkšno tyla“. Šis kūrybinis-improvizacinis tandemas ne kartą koncertavo marių pakrantėse Nidoje, o štai pasirodymas vienoje iš Vilniaus gatvių buvo kiek netikėtas net ir patiems grupės nariams. „Šerkšno tyla“ (anksčiau – „Spengiantys tylos kamertonai“) – neseniai gimęs pavadinimas, reiškiantis tam tikrą ramybės, susikaupimo būseną, kuri užklumpa po ilgų nerimastingų bei skausmingų ieškojimų. Tai nėra vien supoetintas metereologinis (ar sezoninis) reiškinys, o veikiau nuolatinis siekis pasinerti į dvasios paprastumą, siekis bent milimetru priartėti prie arktinės askezės dvelksmo.

Išmanizacija

Giedrą gegužės rytą žygiuoja kareivis per buvusią Lenino aikštę ir staiga užsimano užsirūkyti. Įsikiša tarp pageltusių dantų cigaretę, rausiasi po sveiku protu nesuvokiamą gausybę kišenių – nėra ugnies, nors tu ką... „Kareivis aš ar ne kareivis?!“, – filosofiškai pamąsto jis ir tuoj pat pastebi gretimais ant suoliuko sėdintį jaunuolį. Tasai iki padų sulindęs į planšetinę lentą – atrodo visiškai atitrūkęs nuo šios tikrovės.

Nemirtingieji sparnuočiai

Penkerių metų sūnus susirūpina:

-          Tėti, o kai mirsime, Danguje jau mums nebebus vietos…

-          Bus, bus, Dangus juk didelis!

-          O kaip tuomet kapinės? (Suprask, kam tuomet reikalingos kapinės?)

-          Na, per kapines patenkama tiesiai į dangų...

-          Hmmm, – pamąsto sekundę ir priduria: „Aš noriu turėti sparnus!“

N.L.,

2012 05 12

Iš nematomo žmogaus užrašų (11). Ruduo polietileniniame maiše.

Prikulkite mane grėbliu, niekaip negaliu prisiminti, kodėl tą šaltą rugsėjo pabaigos rytą dar pusiau snausdamas slapsčiausi už didelio akmens. Ne, tai nebuvo eilinis kapinių paminklas, o tiesiog paprasčiausias akmuo – be jokių įsipareigojimų, be jokių užrašų, be jokio skausmo bei pareigos metų metus praeiviams byloti apie kažkada šioje Žemėje gyvenusį žmogų. Akmuo. Ore tvyrojo tokia tyla, kokia ir galėjo tvyroti tokiu metu tokioje vietoje. Ant kapaviečių be garso krito savojo skrydžio akimirkos sulaukę medžių lapai ir lyg ryškios laiko adatos smigo į išburkusią žemę – nuo kančių pajuodusią būties adatinę.

Nicostratos le pélican

2011 metais Prancūzijos ir Graikijos pastatytas nuotaikingas režisieriaus Olivje Orle filmas visai šeimai. Galima sakyti: draminė komedija arba komiška drama. Kaip kam labiau patinka. Gal kuris nors pernelyg išsubtilėjęs kino gurmanas šį kūrinį pavadins per daug vaikišku ar tiesmuku, tačiau, jei atsiribosime nuo „subtilių“ klišių ir į šią nuostabios draugystės ikoną pažvelgsime ne akimis, o širdimi.

Dienos žvilgis (5)

Žiūronas

Iš nematomo žmogaus užrašų (10). Saliutai pro džiovyklos langą.

Ne pro langą, o pro langelį. Jis išties buvo nedidelis ir „kabojo“ kažkur pačiose džiovinimo patalpos, jaukiai įsitaisiusios bendrabučio palėpėje, palubėse. Šią patalpą mes tiesiog vadindavome džiovykla. Sakysite, „Nesąmonė, langelis juk negali kaboti...“? O šis „kabojo“ ir ne kitaip! Kaip paveikslas, kuriame kiekvieną kartą kartu su šventiniais saliutais vis kitomis spalvomis sužaižaruodavo ankstyvoji mano vaikystė.

Dygstantys dūmai

Trimetis Elijas spokso į pro kamino angą į giedrą dangų kylančius dūmus ir sako: „O, žiūrėkite, dūmai dygsta!“

Štai Jums ir visa poezija!

N.L.,

2012 04 30

Senas ar naujas?

Su penkerių metų sūnumi lūkuriuojame automobilyje... Pro priekinį stiklą stebime, kaip lėtai lėtai šalimais praklibinkščiuoja jau gerokai pagyvenęs žmogus.

„O, tėti, žiūrėk, čia senukas, ar ne?!“ – guviai, pusiau teiraudamasis, pusiau konstatuodamas faktą, išrėžia berniukas, o po akimirkos priduria: „Se-e-e-nas senukas...“, bet staiga visai natūraliai suabejoja: „Ar naujas senukas???“...

N.L., 2012 04 19

Ištrauka iš senelio dienoraščio

 /.../ Ryte atvažiavo anūkas. „Su Lexus’u“, – taip pasakė akyloji kaimynė. Su Lexus’u, su Lexus’u... Su kuo?! Nežinau, kas tai yra. Pasirodė, kad vaikis lyg ir vienas buvo... Mano regėjimas kasdien vis labiau silpsta, o kaimynė, laikui bėgant, vis daugiau ir aiškiau viską aplinkui regi. Nėra priežasčių ja netikėti. Kiekvieni metai į jos pakaušį (gal net ir į nugarą) įspraudžia papildomą porą akių. Nebesuskaičiuosi, kiek jų turinti... „Su Lexus’u, tai su Lexus’u“, – sumurmėjau sau po nosimi ir daugiau nebekreipiau į tai jokio dėmesio.

      Vakare atvyko... kitas anūkas! Be Lexus’o. Bet užtat su DIDELE širdimi! Tiksliau tariant, atėjo pėsčias vieškelio akmenimis. Neveltui turbūt sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Tačiau… Užmuškite mane prakiurusiu kibiru, bet per visą beveik trimis šimtmečiais nusidriekusį amželį taip ir neišmokau tapti Ryto žmogumi, o stačia galva įaugau į Vakaro-Nakties atvirumą.

Niekam nereikalingi žmonės?

Spec. korespondentas Vilius šiandien mūsų redakcijai atsiuntė šią labai „teisingą“ nuotrauką:

2012 04 16,
Ledkalnis and Co?... And Nieko...

Paskutinės minutės darbininkas

Aš – paskutinės gi minutės darbininkas,

Ir vėl trenkiu pigiausiuoju vynu...

Daugybę metų tuštumą bei tamsą minkęs,

Prie Tavo Šventės durų ateinu.

Štai pro spynos akutę akina baltumas,

Vėl artimieji, regis, taip arti!

Iš dvasios dvasion liejas protėvių šventumas,

Atrodo, net ir tu užeit gali...

Rimtas

Aš rimtas! - - -

Kaip balandžio sniegas,

Kaip lapkritį

Pražydusi žibutė…

O nuotaikingos

Žvirblio pėdos

Gegužio ledą

Laužo

Po truputį…

N.L., 2012 04 02 (…Sninga…)

Dienos žvilgis (4)

Išgiedrėjimas

Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Judita Šmitaitė-Laurinavičienė

 

Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Grįžau iš Vilniaus knygų mugės 2012. Turbūt tikslesnis pavadinimas būtų Vilniaus knygų turgus. Tiesą sakant, mėsos ir daržovių prekyvietėse paprasčiau, ramiau, konkrečiau. Įmanoma pasižvalgyti, prieiti, nusipirkti. Nukakti iš taško A į tašką B, iš taško B į tašką C, o knygų turguje tapo neįmanoma nei kvėpuoti, nei vaikščioti, nei apsisukti. Apie ramų pasižvalgymą negali būti nė kalbos. Jei būčiau  atklydusi be tikslo, manau, kad po dešimties minučių būčiau apsisukusi ir nėrusi iš tos vietos kuo toliau, nors nuo vaikystės esu literatūros mylėtoja, mokytojos kadaise pavadinta „knygų lentyna“. Prieš septynerius metus čia viskas lyg ir buvo kur kas paprasčiau. Panašu, kad knygų mugė virsta ne knygų, o popieriaus turgumi, kuriame vis daugiau formos, o turinio beveik nebėra. Matyt, dėl šios priežasties visur aplinkui knibždėte knibžda potencialūs bei aktyvieji „pirkliai“, užklydę be nuomonės, tikslo, vedami reklamos, pirkimo-griebimo inercijos renkantis prekę pagal masinėse prekyvietėse galiojančius principus – didelės nuolaidos, madinga, blizgu, populiaru, greitai ir lengvai suvartojama. Juk Lietuvos leidyklų padėtis anaiptol nėra puiki, tad tikrosios literatūros tiek knygynuose, tiek šitame knygų kalne-mugėje rasime tik  nedidelį procentą. Juk paklausa atitinka pasiūlą ir atvirkščiai. Bet štai įvairiausių didelio formato Oliverio, Beatos, Nedos bei kitokių receptų „biblijų“, kuriose rašto gal vos dešimtadalis, o visa kita – madingos nuotraukos, paveikslėliai, tikra galybė, nors vežimu vežk! Suprask – knyga dideliems ir ne itin mąstantiems, ką tik skaityti išmokusiems „vaikams“, kurių juslės gerokai išlavėjusios, tad tokią lektūrą nusipirkę ne tik išmoks pasigaminti gardžių patiekalų, kurie pamalonins skrandį, bet ir šiek tiek papuoš savo modernius būstus, nes tai juk be galo svarbu, jei nori būti šiuolaikiškas (beje, šiuolaikiškame būste labai sunku pastebėti knygą). O kur dar sėkmės istorijos, meilės romanai! Jais bando sudominti nuo nežmoniško šurmulio pavargusios, gal penkiasdešimties centimetrų pločio nišose į sienas įsirėmusios pardavėjos, liūdnais, be gyvybės ženklų veidais. Jos šiek tiek atkunta, kai netikėtai prie šios rašliavos stabteli paauglės ar namų šeimininkės.

Dienos žvilgis (3)

Gyvenimas duobėje

Dienos žvilgis (2)

Tuštėjančios žiemos krūtys

Sunkiai įskaitomas įrašas Gyvenimo padėkų ir skundų knygoje

Ačiū Tau už tai, kad leidi man skaudžiai užsigauti koją į vėjo nusmailintą vieškelio akmenį... Nesvarbu, jog dabar sunkiai bepaeinu, apgailėtinai šlubuoju ir prikaustau beveik visų pakelės smalsuolių dėmesį. Regis, pavargusios pėdos išvis nebepataiko į kelio kontūrų apibrėžtą leistinybę, tačiau... Tikiu, tvirtai tikiu – taip Tu mane grąžini į Tikrąjį Kelią, iš kurio kažkada visai neskausmingai išslydau...

N.L., 2012 03 20

Dienos žvilgis (1)

Įkalintas tamsos šauklys

Iš nematomo žmogaus užrašų (9). Kai butelių kakleliais vėjas groja...

Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū... Ne, tikrai ne vilkas. Jei gerai pamenu, tąkart buvau toks pavargęs, jog nieko nebemąstydamas, nebeieškodamas didesnių patogumų ar romantikos, tiesiog sulindau į pirmą pasitaikiusį tuščią alaus butelį pakelėje ir saldžiai užsnūdau. Tasai „Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ iš tikrųjų paryčiais mane ir pažadino. Pasirąžiau visu atkutusios dvasios ilgumu ir pasijutau tarsi zoologijos sodo pingvinas, įtūpdytas į tamsintų stiklų akvariumą. „OKLIV“, – perskaičiau vos įžiūrimą žodį ant stiklo. „SULA“ – kiek žemiau ir kiek mažesnėmis raidėmis. Pasirodo, niekuomet niekuo negali būti tikras! „VILKO ALUS“ – jei skaitytumei ne kaip stiklinės taros belaisvis, o kaip laisvai po parką bimbinėjantis pilietis. „Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ – į ką tik prasimerkusį pasaulį tyliai staugia stiklinio vilko siela. Garuojantys alaus likučiai akimirksniu mane apsvaigina.

Tokį aš tave pažinojau

Tu tyriausia širdimi ir šviesiausiu protu suvokei, jog tau visiškai nereikia jų įžūliai brukamų produktų, tačiau jie vis vien visais įmanomais būdais mėgino įtikinti tave, kad tuose produktuose plaka tavo širdis. Jie visai nieko nenutuokė apie istorinę tavo vardo gelmę, o tiesiog regėjo jį kaip dar vieną potencialią reklaminę plokštumą. Tuomet tu jiems atsukai abejingą nugarą ir tyliomis katino pėdų pagalvėlėmis iškeliavai į nebepasiekiamą ateities (praeities?) sapną. Tokį aš tave pažinojau.

N.L., 2012 02 27

Devyniasdešimt devyneri

Esu jau labai senas. Man – devyniasdešimt devyneri. Baisu net pagalvoti! Ne, ne, nekrūpčiokite, manęs tikrai nebereikia bijoti, nes seniai nebeturiu nė vieno danties... ir net kai kurių žandikaulių. Laiko pelės bei šikšnosparniai kažkur išnešiojo. Ir štai tokiam karkasui, įsivaizduokite, paryčiais prisisapnuoja senelė!.. Regiu ją palengva besisūpuojančią pintame lopšyje prie praviro pirkios lango, pro kurį nesulaikomai sunkiasi užgimstančio pavasario spinduliai. Senelei maždaug vieneri. Jos akys šiek tiek jau pramerktos. Du gaivios Pradžios šulinėliai. Kūdikystės sapnai visgi tvirtai tebelaiko prispaudę jauną kūnelį prie pasakomis garuojančio šiaudų lopšio.

Net ir profesoriai kartais prisėda...

Kartą vienas smegeningas profesorius universitete studentui uždavė įdomų klausimą.
Profesorius: Dievas geras?
Studentas: Taip.
Profesorius: O Velnias geras?
Studentas: Ne.
Profesorius: Teisingai. Sakyk, mielasis, ar egzistuoja Žemėje blogis?
Studentas: Taip.
Profesorius: Blogis visur aplinkui, juk taip? Ir Dievas sukūrė viską, ar ne?
Studentas: Taip.
Profesorius: Kas tuomet sukūrė blogį?
Studentas: ...

Paskutiniai mėnesiai

 Nemėgstu teatro. Ir niekada nemėgau. Kas gali būti blogiau už egzaltuotą paranojišką sceninę isteriją? Na, nebent teatralizuotas lietuviškas kinas. Lietuviško kino sąvoka yra itin abejotina. Turbūt teisingiau būtų šį reiškinį vadinti emocionaliai ekranizuotu teatru (išskyrus kelias ant pusės rankos pirštų suskaičiuojamas išimtis). Teatrui gi labiausiai trukdo... jo teatrališkumas. Todėl norint išsaugoti uždegančiąją scenos meno kibirkštį, reikia kiek įmanoma labiau ištrinti teatrališkumą.

Trumpi gyvenimai, ilgi pirštai ir begalinis laukimas...

 „Vagis“. 1997 metais Rusijos ir Prancūzijos pastatytas meninis filmas. Drama. Režisierius ir scenarijaus autorius – Pavelas Čuchrajus. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Vladimiras Maškovas, Jekaterina Rednikova, Michailas Filipčiukas bei Jurijus Beliajevas. Filmas gavo šešias Rusijos kinematografijos meno akademijos premijas, taip pat ir „Geriausio metų filmo“ titulą, nominuotas oskarui kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“, buvo įvertintas specialiu žiuri prizu Venecijoje.

- - -

Pagrindinis veikėjas Sania, kurio prisiminimai įkūnyti šioje juostoje, niekada neregėjo tikrojo savo tėvo, iškart po karo mirusio nuo sužeidimų, berniukui dar neišvydus šio pasaulio. Sania gimsta tiesiog ant purvino vieškelio, vedančio į skausmų ir išbandymų kupiną gyvenimą. Vaikystėje jį nuolat (iki tam tikro laiko) lanko guodžiantis bei įkvėpiantis tėvo, už Tėvynę žuvusio herojaus, vaizdinys. Gimdytojo idealą vėliau pakeičia Vagis.

Pradurtos skraistės

Tu laikinumo skraistę

Kiaurai perregi

Ir atsidūsti,

O tas atodūsis

Toksai lengvutis,

Tartum šilkas - - -

Aš ant kamieno

Vėlei užsitraukiu

Storą riebią pusnį

Ir vėl girdžiu

Į ją alsuoja kas(?)-

dienybės vilkas…

Iš nematomo žmogaus užrašų (8). Geležiniai keliai, įvyniotos į laikraščius pėdos...

 Minus dvidešimt vienas. Laipsnis. Celsijaus. Vasario pirmoji. Garvežiui – nė motais. Jis rūko ir jam karšta. Garuoja, prakaituoja, puškuoja senukas. Į niekada neužgęstančio perono šviesas pamažėl jau smelkiasi rytas. Rytas dar labai jaunas – vos kelios minutės teatkovotos iš monopolistės Nakties gniaužtų. Regis, žūtbūtinė kova vyksta palubėse kabančio laikrodžio ciferblate. Rodyklės įstrigusios ties penkta valanda. Ciferblatas baltas, o Naktis...

...Paslapčia prisėlinu prie tepalais iškvėpinto garvežio veido ir karštai pabučiuoju jį į lūpas. Nustebęs spokso į mane išpūstomis apvaliomis lempomis, o aš staiga pajuntu, kaip vagonais atgalios nuvilnija švelnaus pasitenkinimo šiurpulys...

Pričiuptos fikcijos

Pričiumpu pagaliau (!)

Už gerklės

Tą įmitusį aktorių,

Minkštą tokį visą

Ir putlų,

Lankstų, kvepiantį, slidų...

Prisisiurbusį mano jausmų,

Svetimų pasaulėžiūrų vergą –

Metų metais

Smaugęs mane iš vidaus –

Pagaliau įkliuvai!

Horoskopas

Jei aš būčiau gerai „prasuktas“ ir brangiai vertinamas horoskopų kūrėjas, už atitinkamą honorarą parašyčiau, pavyzdžiui, tokią prognozę:

- Avinas. Jei Jums šiandien tektų eiti vaikų darželio teritorija, greičiausiai ant nuogo krūmo šakelės rastumėte... užmautą vaikišką pirštinaitę... -

Jei Jūs būtumėte Avinas, iš tikrųjų tą dieną eitumėte tenais, kur nurodžiau, ir, duodu nukirsti liežuvį, būtinai surastumėte ant nuogo krūmo šakelės užmautą vaikišką pirštinaitę, nes Jūs juk – tikras avinas!

N.L.,

2012 01 10

Šaldytuvas

Taip, šaldytuvas... Ir jei kas nors tuo metu, kai dar buvau ne ką aukštesnis už savo žaislų dėžę, būtų bandęs mane įtikinti, kad šaldytuvas – negyvas daiktas, tokie mėginimai, manau, tikrai būtų pasibaigę visiška nesėkme. Tačiau tai dar nereiškia, jog tada tiksliai (ar bent jau apytiksliai) galėjau įvardinti, kas jis toks per vienas (o kartais, turbūt, dar ir dabar suabejočiau) – greičiausiai nei gyvas daiktas, nei gyvūnas, nei ateivis iš kitos planetos... Ne, geriau ne taip. Verčiau pabandykime šitaip: truputį gyvas daiktas, truputį gyvūnas, truputį ateivis iš kitos planetos ir truputį dar kai kas...

Iš nematomo žmogaus užrašų (7). Kareivinių sapnai.

 Kai buvau mažas, labai mėgdavau žaisti... su degtukais. Po tokio sakinio turbūt tikėsitės išgirsti, jog man taip pat labai patikdavo kišti pirštus į rozetę... Ne, ne, degtukų nedegindavau, o su jais iš tikrųjų žaisdavau! Netgi ne su jais, o labiau su pačiomis dėžutėmis. Pamenu, man tai būdavo pati geriausia dovana. Į violetinį popierių įpakuota degtukų dėžučių kaladė. Tik, susimildami, nepradėkite manęs gailėtis! Vienas senų laikų pažįstamas mėgdavo sakyti: „Sunki vaikystė: mediniai žaislai, vežimėlis be dugno...“. Po šių žodžių prisišliedavo prie sienos ir garsiai nusikvatodavo. Visiškai nesunki – būtumėt matę, kokias pilis pastatydavau! Jose „apgyvendindavau“ lieknus medinius žmogeliukus, kurių rudos potencialiai karštakošiškos galvos spindėdavo iš pasitenkinimo. Visgi jie buvo taikūs ir labai geranoriški. Tokia tad medinė pasaka – su trupučiu sieros ir su violetiniais popieriaus kilimais.

Iš nematomo žmogaus užrašų (6). Gyva eilė.

Man labiau patinka... gyva eilė! Nors tu ką… Galbūt paklausite, kokia ji dar gali būti? Gali būti ir negyva. Negyva eilė, arba mirusi eilė. Kaip kas labiau mėgsta.

Blakstienų vaikai

Juk jei Gyvenimas

Tiktai akimirka yra,

Aš vis bandžiau

Vėl įsistverti

Į gaivias blakstienas,

Kad nuo kupros

Žemyn

Man nusiristų

Rutina,

O iš širdies

Bedugnėn ištrupėtų

Niūrios sienos...

Ir jei man kartais

Gal pavykdavo

Bent krašteliu

Nuslyst

Už voko,

Visgi - - -

Aš nuolat

Vėl ir vėl

Bandžiau panert

Į išganingą Begalybės

Vyzdį - - -

N.L., 2011 11 22

Apylanka - - - Apylanka - - - Apylanka…

Aš stebiu,

Kaip tu išaugi

Iš Miego,

Kaip išnyri

Į saulėtą budrumą

Lyg svogūno laiškelis

Žiemą,

Prigludęs prie lango

Nuogumo.

Beaches Jazz Festival in Toronto (Johannes Linstead)

Iš nematomo žmogaus užrašų (5). Karuselės, karuselės...

            Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn, ratu, ratu, ratu... Žemyn, aukštyn, žemyn... Ech, veizėtojai iš apačios, žinau, kad taip ir pamanėte, jog visos gulbės užimtos, tik štai viena sukasi tuščia, vieniša tarp savo skardinių kolegių... Bet ne! Joje, žinokite, esu aš! Taip, taip, tas pats kiaurai perregimas bastūnas, vėjo pamušalas, per metų metus visiškai iškramtytas kandaus Gyvenimo kandžių.

Neišgirstas pašaukimas

 Žmonės kartais visą gyvenimą taip garsiai šaukia, jog neišgirsta... savo pašaukimo.

N.L., 2011 10 08

Vidaus reikalų ministerija, arba klounas (?) ir kiti mamonovai...

2011-ųjų rudenį, rugsėjo 20 d. Vilniuje trepsėjo charizmatiškasis Piotras Mamonovas. Trepsėti jis moka, prikaustyti publikos dėmesį ir visą laiką išlaikyti įtemptą ryšio virvutę – taip pat. Iš visų pašalių į šalia Žirmūnų žiedo dunksantį gremėzdišką pastatą gūžėjo įvairiaplaukė publika – šmėžavo čia ir neblogai prasukti (prasisukę) kunigai, ir dainininkai, ir namų šeimininkės, ir šiaip reginio ištroškę prabangių restoranų lankytojai, ir laikraščių skaitytojai, ir rusiškosios kultūros bei dvasios perlams neabejingi daugiau ar mažiau rafinuoti (arba genetiškai modifikuoti) veizėtojai, ir kiti mamonovai, norintys išvysti tą tikrąjį, vienintelį...

Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek Mamonovas, nebūtinai Piotras, bet visgi... Buvo ir tokių, kurie aiškiai suprato: „Na, aš tai jau tikrai ne toks!“ ir dar neįpusėjus renginiui pakilo iš savo vietų ir patraukė išėjimo link. Kiti juokėsi, plojo katučių, aimanavo... Ne kiekvieną juk dieną ant Didžiosios scenos gali išvysti... apnuogintą patį save. Dažnai mes savo privatumo užsklęstyje esame slaptieji kasdienybės agentai-klounai, bet ne visada tai pripažįstame. Publikai reikia reginio. Ji jo trokšte trokšta. Tokiuose ir panašiuose renginiuose visada iš neregimų pakampių pasigirsta entuziastingų plyšavimų „Bravo!“ – saldu bent jau lyžtelėti įžymybės šešėlį ir taip bent jau akimirkai patraukti dėmesį į patį save? Valdiški „Bravo!“ dažniausiai tėra vien išorinis proplyšis, nesusiturėjimas, o ar viduje kas nors atsiliepia?

Užmarškinis ruduo

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo,

Kutena širdį švelniai, o jinai,

Sugundyta jo pirštų stebuklingų,

Galop prieš mirtį išsirengs nuogai...

Štai aš visa, ir jokios jokios sagos

To mano džiaugsmo nebeužsagstys!

Iš kurgi toji atvirybė rados,

Kai į kišenę žvalgos Nebūtis?..

Žinau, kišenvagė ji, ir paleidžiu –

Gyvenimo stoty lai sukas, lai...

Be žodžių šiandien aš gimstu, be raidžių –

Nebeįdomūs Nebūties žaislai...

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo...

Kutena širdį švelniai, o jinai,

Akimirkai vienai tiktai sustingo –

Ir ta akimirka išliko amžinai...

N.L., 2011 08 29

Mamonovas - Vilniuje!

Dosugi-bugi:

 

Po septynerių metų pertraukos – Piotras Mamonovas („Zvuki Mu“ siela) vėl Vilniuje... 2011 rugsėjo 20 d. VRM rūmai.

Tą vaiskų rytą atėjau į darbo biržą

Tą vaiskų rytą atėjau - - - į darbo biržą.

Po pažastim – Mačernis, po kita – Maceina,

Ir vaizdžiai išsijuosęs riebų storą diržą

Visiems surūgėliams štai taip išrėžiau: „Einam!“

Einam, visiems visiems visiems jums duosiu darbo:

Tik pažiūrėkite kiek daug dangaus virš miesto!

Jį reiktų apmąstyt – galbūt ir ne iš karto

Norėti užsitept ant duonos vietoj sviesto...

Štai ten Neris rangi į tolumas flirtuoja –

Gal galit išmatuot ūmais jos laisvę?

Ne metrais, ne, ne sprindžiais ir ne žirgo šuoliais,

O ilgesiu širdies, kuris be proto kaista...

Štai ten, virš plikių ir virš stoglangių Saulutė,

Tokia neekonomiškai karšta, žaisminga,

Nors kartą leiskit jai pačiu centru pabūti –

Šiandien jau nebėra nedarbo, dingo birža...

2011 08 04, Nerijus Laurinavičius

Iš nematomo žmogaus užrašų (4). Atvirų durų, langų ir dangaus dienos.

                Anksčiau labai pavargdavau nuo savo kontūrų. Jie mane iš visų pusių imdavo slėgti tarytum cemento maišai. Tarytum visaaprėpiantis nuobodulys paskutiniąją sargybos valandą.

Dabar jau nuo nieko nepavargstu, todėl ir sėdžiu ant dangoraižio stogo atbrailos, tabaluoju basomis kojomis, kurių nesimato nei iš apačios, nei iš viršaus. Net pats savęs nebesuvokiu, apstulbintas šitokio lengvumo jausmo!