Ačiū Tau už tai, kad leidi man
skaudžiai užsigauti koją į vėjo nusmailintą vieškelio akmenį... Nesvarbu, jog
dabar sunkiai bepaeinu, apgailėtinai šlubuoju ir prikaustau beveik visų pakelės
smalsuolių dėmesį. Regis, pavargusios pėdos išvis nebepataiko į kelio kontūrų
apibrėžtą leistinybę, tačiau... Tikiu, tvirtai tikiu – taip Tu mane grąžini į
Tikrąjį Kelią, iš kurio kažkada visai neskausmingai išslydau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą