Anksčiau labai pavargdavau nuo savo kontūrų. Jie mane iš visų pusių imdavo slėgti tarytum cemento maišai. Tarytum visaaprėpiantis nuobodulys paskutiniąją sargybos valandą.
Dabar jau nuo nieko nepavargstu, todėl ir sėdžiu ant dangoraižio stogo atbrailos, tabaluoju basomis kojomis, kurių nesimato nei iš apačios, nei iš viršaus. Net pats savęs nebesuvokiu, apstulbintas šitokio lengvumo jausmo!
Apačioje knibždėte knibžda skruzdėliažmogiai. Per daugybę amžių jie pagaliau išsigudrino moderniai transportuoti gerokai už save didesnius daiktus ir dėl to yra labai patenkinti. Tarsi siūlai susipainiojusios gatvės. Likimų, pasilikimų, vienatvės ir vilties keliai bei klystkeliai. Plevėsuojančiais pirštais sučiumpu nežinia iš kur atplasnojusį drugelį, švelniai aplaižau jo sparnus ir paleidžiu atgal į neuždengtą dangų. Dangus dengia Žemę, o pats taip ir lieka neuždengtas. Batsiuvys be batų, stogdengys – be stogo? Pamenu, vaikystėje vienas nebevaikiškai įsifilosofavęs žmogus paklausė: „O kas būtų, jei staiga imtum nuolat kilti aukštyn?“. Prisipažinsiu, nė dabar nežinau, kas būtų. Tuomet atsakiau, kad sugrįžtumei į tą patį tašką, iš kurio pajudėjai. Bet juk tai tereikštų tam tikrą ribotą (sferinį?) judėjimą uždaroje sistemoje? Pats su savimi pakyli, kad sugrįžtumei į patį save?
Pro atvėpusius viršutinių aukštų ofisų langus į mano padus jau sunkiasi nebesulaikomas kavos aromatas ir švelniai aitrūs cigarečių dūmai. Sandariai priglaudžiu ausį prie spindinčio miesto išsišokėlio stogo ir klausausi – gal kažkur stiklinės krūtinės gelmėse išgirsiu širdies plakimą? Vien polifoninės telefonų melodijos „lipa“ viena ant kitos, kur ne kur prašuoliuoja dirbtinio juoko kumelaitės, aštrių pastabų strėlės užtikrintai sminga į beprotiškai subadytą kasdienybės smiginio lentą. Visa tai girdžiu tarytum išorinio pasaulio gaudesį, taip, kaip jį girdėtų į ežero dugną nunėręs naras. Stiklinė oda atspindi Dangų (taip jį grąžindama sau pačiam?), todėl šis ir nepatenka tenai, kur apie jį mažai kas beprisimena.
Štai tenai, po mano nematomomis kojomis, už gluosnio šakų užsklandos, vežimėlyje snaudžia kūdikis. Tėvų nesimato. Greičiausiai jie kažkur yra. Miestas judrus. Jis net nenutuokia, kad jo mažyliai gali miegoti ir dieną. Kūdikiško sapno nekaltybė, visą šviežią esybę atverčianti neabejotinai ateičiai.
Neris betonuotu taku vynioja vandenis tolyn į užmiesčio idiles, o iš nuobodulio žaliuojanti Žvėryno futbolo aikštė niekada nėra regėjusi gyvos karvės. Vien žoliapjovė, vien žoliapjovė... Man šis stadionas dabar telpa į delną (vadinasi, tilptų ir į kišenę?), tačiau koks begalinis atstumas, regis, skiria abiejuose jo galuose boluojančius vartus! Žmogaus kojos bei kamuolys juos kartais susieja. Ir, žinoma, dangus! Nes stadionas visada atviras dangui (kitaip jis nebūtų stadionas), o žmogus dažnai įstringa savo kojų tarpupirščiuose ir nebeįžiūri virš jo galvos plytinčios begalybės.
Užteks man čia visą dieną stoginėti be darbo ir tabaluoti kojomis! Kas iš tų klausimų bei svaičiojimų... Taip gali ir gaisrininkų (o gal net psichiatrų) kopėčių susilaukti. Kaip Astridos Lindgren filosofinėje pasakoje apie Mažylį ir Karlsoną... Galutinai apsisprendžiau veikti po to, kai prisiminiau vieną sparčiai kylančių sovietinių daugiabučių vaikų žaidimą. Trise ar keturiese viską pradėdavome nuo šešiolikto arba nuo devinto aukšto. Kiekviename aukšte sutartinai vienu metu spausdavome butų skambučių mygtukus ir į kojas – žemyn, žemyn, žemyn! Iki pat apačios, iki pat dugno, iki pat ištrūkimo į laisvę – į nuo purvo išpampusius laukus, pragariškai liepsnojančius pleškančiomis ką tik išpakuotų baldų kartoninėmis pakuotėmis. Vos tik įsikėlę žmonės puldavo atidaryti durų (nejaugi jau braunasi kažkas į svečius?)... Jie žiūrėdavo į priekį, žiūrėdavo vieni į kitus, dairydavosi į šonus, kartais pasigirsdavo riebaluoti keiksmai, o kartais – geraširdiškas juokas. Nežinau kodėl dėl to mums būdavo be galo linksma ir smagu...
Paakintas tokių prisiminimų, po daugelio metų ryžausi savotiškai atkurti šį žaidimą. Tik pats iš anksto su savimi susitariau, jog tai jau bus visai ne žaidimas ir niekur aš tikrai nebėgsiu. Pamąsčius blaiviai – kam gi apskritai galėtų būti naudinga tokia niekam neregima būtybė, kuri vien tik kiša nosį tenai, kur visai nederėtų arba dienų dienas apsinuoginusi dangui tupi ant dangoraižio stogo atbrailos? Šiek tiek susigėdęs pats savęs ir savo neveiklumo, lietvamzdžiu nučiuožiau žemyn, pabučiavau po gluosniu miegantį kūdikį ir išskridau į patį tolimiausią miegamąjį rajoną.
Giliai viduje jaučiau, kad labai trokštu kažką pažadinti (nors dar buvo visai nevėlu – abejoju, ar išvis kas nors jau miegojo)... Bet juk miegamųjų rajonų būtybės pačia savo būtimi greičiausiai yra nuolat snūduriuojančios, somnabuliškai pulsuojančios daugiakojo miesto ir Planetos dalys? Galbūt ne tiek pažadinti, o tiesiog kam nors palengvinti gyvenimo naštą – tokia intencija užplūdo tą akimirką. Skausmo arba džiaugsmo, nelaimės arba laimės (net nežinau, kuri sunkesnė) naštą. Palengvinti...
- - -
O, ko aš tik nepatyriau vykdydamas šį nedidelį eksperimentą! Pasirodo, kai kurie žmonės kartais būna labai kantrūs, kai kurie žmonės kartais moka drąsiai žvelgti į priekį su begaline viltimi, net ir tada, kai į jų akis tiriančiai žiūri pati Tuštuma, net ir tada, kai paaiškėja, jog niekas nesislepia už kampo, niekas nei laiptais, nei liftu nepaspruko žemyn. Ir tegul kiti, niekada nepatyrę tų žmonių žvilgsnių, kalba, jog tai tik kvailos vaikėziškos išdaigos! Kai kurių apsnūdusiųjų akys akimirksniu įsiplieksdavo Išsilaisvinimo kibirkštimi ir veržliu noru nežinia su kuo pasidalinti savo vienatve, savo bendrabu(ū)tiška atskirtimi nuo tikrosios Esmės, nuo pačių savęs... Pasidalinti sapno būsena, sapno labirintais, su kažkur giliai įstrigusiu Pabudimo išėjimu... Aš tai netgi drįsčiau pavadinti Vienatvės perpilimu (panašiai kaip perpila kraują). „Kokia čia dar vienatvė tokiame skruzdėlyne!“, – išrėžtų koks nors alumi akis užsipylęs dėdė ir greičiausiai bent dalinai būtų teisus.
Pasitaikė ir tokių, kurie tiesiog spjaudė į orą, mosikavo kumščiais, tuštumai rodė špygas ir liežuvius... Suprask, „Kas per mulkis drįsta drumsti mano privačios nuosavybės savipakankamumą?!“ Kai kurie manė esą bent sąlyginai laimingi ir todėl labai bijojo, kad pro be reikalo varstomas duris jų laimės dalelės gali išsprūsti kitiems.
Kai kurie nelaimingieji žiūrėjo į mane ryžtingai, oriai ir drąsiai. Taip, jog netrukdavau ir pats užsikrėsti jų viltimi. O vėlyvą vakarą buvau toks be galo sunkus, toks sunkus, kad niekaip nebeįstengiau pakilti ant dangoraižio stogo ir sulindęs į pirmąją pasitaikiusią šiukšlių dėžę saldžiai užmigau...
P.S. Jei Jums kas nors kada nors pasibels į duris, o atidarę nieko neišvysite, žinokite, tai greičiausiai būsiu aš, atvirų durų, langų ir dangaus dienų atstovas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą