Nemėgstu teatro. Ir niekada
nemėgau. Kas gali būti blogiau už egzaltuotą paranojišką sceninę isteriją? Na,
nebent teatralizuotas lietuviškas kinas. Lietuviško kino sąvoka yra itin
abejotina. Turbūt teisingiau būtų šį reiškinį vadinti emocionaliai ekranizuotu
teatru (išskyrus kelias ant pusės rankos pirštų suskaičiuojamas išimtis).
Teatrui gi labiausiai trukdo... jo teatrališkumas. Todėl norint išsaugoti
uždegančiąją scenos meno kibirkštį, reikia kiek įmanoma labiau ištrinti
teatrališkumą.
Įsivaizduoju, kaip dabar
išsipučia kostiumuotų teatro-lietuviško kino valgytojų-snobų vyzdžiai. Prašyčiau
padėti akmenis į šoną! Nebent norėtumėte išgiršti labai šveplą kalbą. Ne viškaš
taip ir blogai, mielieji...
Mes turime... Regimantą
Adomaitį. Nemėgstu teatro. Ir niekada nemėgau. Bet... Regimantas Adomaitis.
„Paskutiniai mėnesiai“. Prieš keletą dienų. Mažajame teatre. Didysis gyvasis
teatras. Jis man įrodė, kad scenos menas gali būti kitoks. Jis patvirtina, jog
įmanoma įveikti patį didžiausią teatro priešą – teatrališkumą, paranojišką
sceninę isteriją.
Pats didžiai gerbiamas
Regimantas Adomaitis apie šį spektaklį sako taip: „Intelektuali pjesė, čia
daugiau apmąstymų nei veiksmo. Tokiai pjesei reikia kameriškumo ir intymaus
kalbėjimo. Ji lyg reikalauja nieko nevaidinti, nedaryti jokio teatro. Įdomu, ar
galima teatre nevaidinti?.. Įpratę, kad čia linksminame, kad čia šou, pajacai
su žvangaliukais...“ Trumpai ir aiškiai išsakomas pagrindinio vaidmens atlikėjo
kritiškas požiūris į perdėtus mėginimus visais įmanomais būdais įsiteikti
žiūrovui.
Pirmą kartą „Paskutinius
mėnesius“ išvydau... televizoriaus ekrane. Prieš... nepamenu kiek metų.
Prisipažinsiu – verkiau... Tikrai. Ledkalnio šaknies ašaromis. Tas, kuris
nemėgsta teatro. Ir niekada nemėgo. Begalinė vienatvė, troškimas senelių
namuose, „Malonumų viloje“ (kandus ironiškas pavadinimas) numirti per Kalėdas
ir švelniai glostanti vaikiškų pirštų paguoda – ši spektaklio atomazga smigo
giliai, kažkur labai giliai, nes pradūrė pasipūtusius ir išdidžius ašarų maišus.
Pasirodo, jų sienos nėra tokios storos. O gal adata buvo itin smaili bei ilga?
Po spektaklio Mažajame teatre ne vieno (net ir jauno) žmogaus akyse žaižaravo
iš širdies atplaukę suskystinti dvasios akmenys.
Paskui tame pačiame
televizoriaus ekrane („ledai per stiklą“, pasakytų priekabūs scenos meno
mylėtojai ir turbūt būtų teisūs) mačiau ir „Emigrantus“ – 1989 metais Lietuvos
nacionalinio dramos teatro pastatytą Sławomiro Mrożeko pjesę (režisierė – Irena
Bučienė). Regimantas Adomaitis vaidino kartu su Vytautu Rumšu vyresniuoju. Taip
pat minimalistinis apipavidalinimas, bet maksimalus efektas. Įdomus niuansas –
nepaisant to, jog spektaklyje būna ir kitų aktorių, ten, kur vaidina Regimatas
Adomaitis, tvyro monospektaklio dvasia. Nemenkinant kitų aktorių. Tiesa, tai
dar priklauso ir nuo kūrinio parinkimo. „Emigrantai“ man dar kartą įrodė, kad
teatras gali būti kitoks. Labai įdomu būtų kada nors išvysti šį kūrinį gyvai.
Apskritai monospektaklio dvasia kažkodėl, mano manymu, yra labiau taurinanti
(norėčiau paminėti, pavyzdžiui, ir Rolando Kazlo prieš keletą metų pagal Vlado
Šimkaus eiles pastatytą bei įkūnytą „Geležį ir sidabrą“).
Regimantas Adomaitis tikrai
labai talentingas, išties apdovanotas. Tikras talentas, ilgus metus brandintas
nuoširdaus pasiaukojančio darbo statinėse.
Net ir patį geriausią
literatūros kūrinį (pjesę) galima itin lengvai sugadinti. Tereikia šliūkštelėti
šiek tiek teatrinės isterijos, tačiau jeigu prastas pats literatūros kūrinys
(pjesė), jokie teatriniai, techniniai ar kitokie triukai situacijos
nebeišgelbės. O jei pasirodytų kitaip, vadinasi tai tebūtų paprasčiausia optinė
apgaulė. Todėl gyvosios scenos meno kibirkšties išsaugojimui ir įsiliepsnojimui
būtina stipraus, gilaus kūrinio ir jo veikėjus įkūnijančių aktorių brandžios
vaidybos sintezė. Šis atitikimas kuo puikiausiai atsiskleidžia Mažajame teatre
Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio pastatytoje italo Furio Bordono pjesėje
„Paskutiniai mėnesiai“ (parašyta 1993 metais), kurioje pagrindiniu smuiku
griežia Regimantas Adomaitis, o jam talkina aktoriai Inga Burneikaitė ir
Almantas Šinkūnas. Kažkada dvidešimt penkerių metų teisininkas Furio Bordonas
nusprendė visiškai atsidėti rašytojo ir režisieriaus darbui. Ir gerai padarė. Nepaisant
to, jog dramatiškai komiškas arba komiškai dramatiškas, saviironiškas bei
kandus požiūris į senatvę šiame gan intelektualiame kūrinyje ir galėtų būti tam
tikrais aspektais kritikuotinas, tačiau tai neužgožtų paties kūrinio šviesos. Nors
kartais gali atrodyti, kad senatvė galutinai užtemdo žmogaus egzistenciją...
Bet... Į gilų amžių įklimpęs
mąstantis ir jautriai viską išgyvenantis žmogus, savo noru pasitraukiantis
jauniesiems iš kelio, užsidarantis atskirtyje ir guodžiančiuose praeities
prisiminimuose, dažnai tampa kur kas subtilesnis – jis girdi ne tik minkštų
šlepečių šiugždesį, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų šmėklų šlamesį. Jis supranta,
kad net ir tyla gali turėti savo atspalvius (atgarsius), kad absoliuti tyla
turbūt neegzistuoja. Toks žmogus savotiškai atsiduria tarpnėje būsenoje – mirusiųjų
gyvųjų arba gyvųjų mirusiųjų pasaulyje. Gyvieji mirusieji niūrioje kasdienybėje
mirštantiems gyviesiems iš kanalizacijos vamzdžių dainuoja dainas. Galiausiai
suprantame, kad visgi gyvuosius ir mirusiuosius sieja tam tikra bendra
platforma.
Kūrinyje stipri vienatvės ir
pilietiškumo, bendruomeniškumo priešprieša. Bacho muzika ausinėse tartum
išvaduoja iš nūdienos proziškumo, iš kasdienybės smulkmeniškumo. Tačiau...
Egoizmą, individualizmą dažnai pergali stiprus bendruomeniškumo jausmas, kuris
dar labiau sustiprėja kritinėse situacijose – kai žmogus bendroje
egzistencijoje gelbsti žmogų nelyg kareivis kareivį mūšio lauke. Ir nesvarbu,
jog apkasai dažniausiai yra nepatogūs, šalti, smirdi bei slegia, tačiau
lemiamą akimirką, mirtino pavojaus akivaizdybėje netikėtai karštai prabyla Žmogus.
Tikras menininkas bręsta
tyloje. Ne menininkų turgeliuose. Regimantas Adomaitis, greičiausiai, jautrios
sielos, nesipuikuojanti asmenybė. Tai irgi yra labai svarbu, nes stuobriams
teatre ne vieta, kadangi savo stora oda ir isterijos proveržiais jie gali
lengvai užgesinti sunkiai įžiebtą tikrojo scenos meno kibirkštį.
ačiū. ką tik grįžom iš teatro, ir galvojau ar ten sugrįžti, o šitas straipsnis taip sušildė, kad į geležį ir sidabrą gal visgi nueisime :)
AtsakytiPanaikinti