2012 m. vasario 17 d., penktadienis

Paskutiniai mėnesiai

 Nemėgstu teatro. Ir niekada nemėgau. Kas gali būti blogiau už egzaltuotą paranojišką sceninę isteriją? Na, nebent teatralizuotas lietuviškas kinas. Lietuviško kino sąvoka yra itin abejotina. Turbūt teisingiau būtų šį reiškinį vadinti emocionaliai ekranizuotu teatru (išskyrus kelias ant pusės rankos pirštų suskaičiuojamas išimtis). Teatrui gi labiausiai trukdo... jo teatrališkumas. Todėl norint išsaugoti uždegančiąją scenos meno kibirkštį, reikia kiek įmanoma labiau ištrinti teatrališkumą.
Įsivaizduoju, kaip dabar išsipučia kostiumuotų teatro-lietuviško kino valgytojų-snobų vyzdžiai. Prašyčiau padėti akmenis į šoną! Nebent norėtumėte išgiršti labai šveplą kalbą. Ne viškaš taip ir blogai, mielieji...
Mes turime... Regimantą Adomaitį. Nemėgstu teatro. Ir niekada nemėgau. Bet... Regimantas Adomaitis. „Paskutiniai mėnesiai“. Prieš keletą dienų. Mažajame teatre. Didysis gyvasis teatras. Jis man įrodė, kad scenos menas gali būti kitoks. Jis patvirtina, jog įmanoma įveikti patį didžiausią teatro priešą – teatrališkumą, paranojišką sceninę isteriją.
Pats didžiai gerbiamas Regimantas Adomaitis apie šį spektaklį sako taip: „Intelektuali pjesė, čia daugiau apmąstymų nei veiksmo. Tokiai pjesei reikia kameriškumo ir intymaus kalbėjimo. Ji lyg reikalauja nieko nevaidinti, nedaryti jokio teatro. Įdomu, ar galima teatre nevaidinti?.. Įpratę, kad čia linksminame, kad čia šou, pajacai su žvangaliukais...“ Trumpai ir aiškiai išsakomas pagrindinio vaidmens atlikėjo kritiškas požiūris į perdėtus mėginimus visais įmanomais būdais įsiteikti žiūrovui.
Pirmą kartą „Paskutinius mėnesius“ išvydau... televizoriaus ekrane. Prieš... nepamenu kiek metų. Prisipažinsiu – verkiau... Tikrai. Ledkalnio šaknies ašaromis. Tas, kuris nemėgsta teatro. Ir niekada nemėgo. Begalinė vienatvė, troškimas senelių namuose, „Malonumų viloje“ (kandus ironiškas pavadinimas) numirti per Kalėdas ir švelniai glostanti vaikiškų pirštų paguoda – ši spektaklio atomazga smigo giliai, kažkur labai giliai, nes pradūrė pasipūtusius ir išdidžius ašarų maišus. Pasirodo, jų sienos nėra tokios storos. O gal adata buvo itin smaili bei ilga? Po spektaklio Mažajame teatre ne vieno (net ir jauno) žmogaus akyse žaižaravo iš širdies atplaukę suskystinti dvasios akmenys.
Paskui tame pačiame televizoriaus ekrane („ledai per stiklą“, pasakytų priekabūs scenos meno mylėtojai ir turbūt būtų teisūs) mačiau ir „Emigrantus“ – 1989 metais Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatytą Sławomiro Mrożeko pjesę (režisierė – Irena Bučienė). Regimantas Adomaitis vaidino kartu su Vytautu Rumšu vyresniuoju. Taip pat minimalistinis apipavidalinimas, bet maksimalus efektas. Įdomus niuansas – nepaisant to, jog spektaklyje būna ir kitų aktorių, ten, kur vaidina Regimatas Adomaitis, tvyro monospektaklio dvasia. Nemenkinant kitų aktorių. Tiesa, tai dar priklauso ir nuo kūrinio parinkimo. „Emigrantai“ man dar kartą įrodė, kad teatras gali būti kitoks. Labai įdomu būtų kada nors išvysti šį kūrinį gyvai. Apskritai monospektaklio dvasia kažkodėl, mano manymu, yra labiau taurinanti (norėčiau paminėti, pavyzdžiui, ir Rolando Kazlo prieš keletą metų pagal Vlado Šimkaus eiles pastatytą bei įkūnytą „Geležį ir sidabrą“).
Regimantas Adomaitis tikrai labai talentingas, išties apdovanotas. Tikras talentas, ilgus metus brandintas nuoširdaus pasiaukojančio darbo statinėse.

Net ir patį geriausią literatūros kūrinį (pjesę) galima itin lengvai sugadinti. Tereikia šliūkštelėti šiek tiek teatrinės isterijos, tačiau jeigu prastas pats literatūros kūrinys (pjesė), jokie teatriniai, techniniai ar kitokie triukai situacijos nebeišgelbės. O jei pasirodytų kitaip, vadinasi tai tebūtų paprasčiausia optinė apgaulė. Todėl gyvosios scenos meno kibirkšties išsaugojimui ir įsiliepsnojimui būtina stipraus, gilaus kūrinio ir jo veikėjus įkūnijančių aktorių brandžios vaidybos sintezė. Šis atitikimas kuo puikiausiai atsiskleidžia Mažajame teatre Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio pastatytoje italo Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (parašyta 1993 metais), kurioje pagrindiniu smuiku griežia Regimantas Adomaitis, o jam talkina aktoriai Inga Burneikaitė ir Almantas Šinkūnas. Kažkada dvidešimt penkerių metų teisininkas Furio Bordonas nusprendė visiškai atsidėti rašytojo ir režisieriaus darbui. Ir gerai padarė. Nepaisant to, jog dramatiškai komiškas arba komiškai dramatiškas, saviironiškas bei kandus požiūris į senatvę šiame gan intelektualiame kūrinyje ir galėtų būti tam tikrais aspektais kritikuotinas, tačiau tai neužgožtų paties kūrinio šviesos. Nors kartais gali atrodyti, kad senatvė galutinai užtemdo žmogaus egzistenciją...
Bet... Į gilų amžių įklimpęs mąstantis ir jautriai viską išgyvenantis žmogus, savo noru pasitraukiantis jauniesiems iš kelio, užsidarantis atskirtyje ir guodžiančiuose praeities prisiminimuose, dažnai tampa kur kas subtilesnis – jis girdi ne tik minkštų šlepečių šiugždesį, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų šmėklų šlamesį. Jis supranta, kad net ir tyla gali turėti savo atspalvius (atgarsius), kad absoliuti tyla turbūt neegzistuoja. Toks žmogus savotiškai atsiduria tarpnėje būsenoje – mirusiųjų gyvųjų arba gyvųjų mirusiųjų pasaulyje. Gyvieji mirusieji niūrioje kasdienybėje mirštantiems gyviesiems iš kanalizacijos vamzdžių dainuoja dainas. Galiausiai suprantame, kad visgi gyvuosius ir mirusiuosius sieja tam tikra bendra platforma.
Kūrinyje stipri vienatvės ir pilietiškumo, bendruomeniškumo priešprieša. Bacho muzika ausinėse tartum išvaduoja iš nūdienos proziškumo, iš kasdienybės smulkmeniškumo. Tačiau... Egoizmą, individualizmą dažnai pergali stiprus bendruomeniškumo jausmas, kuris dar labiau sustiprėja kritinėse situacijose – kai žmogus bendroje egzistencijoje gelbsti žmogų nelyg kareivis kareivį mūšio lauke. Ir nesvarbu, jog apkasai dažniausiai yra nepatogūs, šalti, smirdi bei slegia, tačiau lemiamą akimirką, mirtino pavojaus akivaizdybėje netikėtai karštai prabyla Žmogus.
Tikras menininkas bręsta tyloje. Ne menininkų turgeliuose. Regimantas Adomaitis, greičiausiai, jautrios sielos, nesipuikuojanti asmenybė. Tai irgi yra labai svarbu, nes stuobriams teatre ne vieta, kadangi savo stora oda ir isterijos proveržiais jie gali lengvai užgesinti sunkiai įžiebtą tikrojo scenos meno kibirkštį.

Nerijus Laurinavičius, 2012 02 17

1 komentaras:

  1. ačiū. ką tik grįžom iš teatro, ir galvojau ar ten sugrįžti, o šitas straipsnis taip sušildė, kad į geležį ir sidabrą gal visgi nueisime :)

    AtsakytiPanaikinti