2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (6). Gyva eilė.

Man labiau patinka... gyva eilė! Nors tu ką… Galbūt paklausite, kokia ji dar gali būti? Gali būti ir negyva. Negyva eilė, arba mirusi eilė. Kaip kas labiau mėgsta.

Tokių eilių dabar daug, tik gerai, kad kol kas ne visos. Juk modernūs laikai, elektronikos amžius, išmaniosios technologijos... Šiais laikais gyventi labai patogu. Ne kažin ką gali išmanyti (o kam to ir reikia?) – verčiau ramia sąžine palik visa tai elektroninėms smegenims, taip ir laukiančioms, kol unikali piršto pagalvėlė spustelės plazminio ekrano paviršių ir pasiųs joms reikiamą impulsą. Šiais laikais gyventi man patiktų. Įsivaizduokite, kur tik beeinu, durys pačios veriasi, svetingai į šonus skleidžiasi mielosios!.. Lyg negalėčiau pats jų atsidaryti ar išspirti (?)...

Tiesa, truputį užsižaidžiau, atleiskite... Taigi negyva, elektroninė eilė būna tada, kai, pavyzdžiui, dar nespėjus nurasoti akiniams, jau tiksliai žinau, kelintas mano numeris. Tuo pasirūpina viso labo vienintelis pirštas. Spust ir viskas! Prašom – 834-as. Sėsk ir lauk! Kompiuteris sulos, kada ir kur tau prieiti. „Cinktelės, o ne sulos“, – pataiso mane racionalioji esybės pusė. Sėdi visi lyg mirę – nesiginčija, laukia... Suguldyti reikėtų. Ne jau, ne, tokios eilės man visai nepatinka! Iš jų beveik niekada nieko nesitikiu.

Vieną kartą aš patekau… į gyvą eilę. Kai dar buvau matomas, tokiose eilėse stumdydavausi nuolat, tačiau tas kartas taip įsirėžė į vidurius, kurių nebeturiu, jog iki šiol niekaip negaliu užmiršti. Tiksliai nepasakysiu, kokia tai buvo įstaiga, tik pamenu, kad siauri koridoriai itin kvepėjo ką tik atliktu euroremontu. „It žarnos blizgančių koridorių siaurumas suartina žmones“, – netikėtai prabilo poetiškasis esybės pradas ir liepė koridoriaus gale patogiai įsitaisyti ant aukštos palangės. Kitur laisvų vietų ir nebuvo.

Turbūt artėjo Kalėdos. Taip pamaniau, nes žvilgtelėjęs pro langą pastebėjau, jog ant aukštų kopėčių pasilypėję darbininkai įspūdingo ilgio lempučių girlianda mėgino „apibintuoti“ prie pagrindinio įėjimo augančią kvapniąją žaliaskarę. Buvo toks metas, kai temti ima vos tik prašvitus. Šviesą atspindinčių darbininkų liemenių blykstelėjimai mano žvilgsnį netrukus sugrąžino atgal į koridoriaus žarną. Maždaug dvidešimt, o gal trisdešimt įvairiausio plauko žmonių kantriai lūkuriavo prie kartkartėmis besivarstančių kabinetų durų. Pamaniau, kad situacija labiau panaši ne į statišką pasyvų laukimą, o į pakankamai ramiai kunkuliuojantį sriubos katilą, į kurį vis įberiamas koks nors dar neragautas prieskonis. Vieni žmonės staiga išgaruodavo, kiti atsirasdavo, koridoriumi biurokratiškais žingsniukais prakaukšėdavo pilkosios įstaigos darbuotojos, kurių rankose svyravo beveik lubas siekiančios gyventojų bylos. Nepaisant gan nemenko susibūrimo, ore didžiąją laiko dalį tvyrojo stebėtina tyla, kurią akimirkomis perskrosdavo klausimas „Kas paskutinis?“ arba kelių mažamečių vaikų šėlionės, tvinksėjimai, baubimas, juokas ar ašaros.

Gerokai vėliau supratau, ko jie ten visi susirinko. Pasirodo, valstybė prieš didžiąsias metų šventes sumanė tam tikru būdu pamaloninti kai kuriuos savo piliečius – įteikti neįprastų dovanų. Nė vienas tiksliai nežinojo, ką šis žodžių junginys („Neįprastos dovanos“) reiškė, bet daugelis iš tolo užuodė, jog tai turėtų būti „kažkas už dyką“. Žinoma giliai viduje beveik niekas netikėjo, kad tokie dalykai šiais išgudrėjusių pelių ir modernių spąstų laikais įmanomi, tačiau smalsumo bei inercijos vedami vis vien patraukė žinomos įstaigos link.

Iš kelių kabinete jau apsilankiusių paraiškų įteikėjų pokalbio nugirdau, kad norint gauti „neįprastą dovaną“ reikėjo tinkamai užpildyti septynias specialias dokumentų formas ir teisingai atsakyti į keliolikos puslapių klausimyno klausimus bei pateikti keletą pažymų iš kitų įstaigų. Tokia griežta atranka vykdyta matyt todėl, kad potencialių gavėjų iš anksto priskaičiuota kur kas daugiau, nei buvo paruošta dovanų. Kas gi nenori būti pamalonintas, ypač prieš pačias didžiausias metų šventes?

Maždaug penkerių metų berniukas už apdriskusio palto rankovės vis timpčiojo perkarusį tėtį ir inkštė, kad šis su juo vėl ir vėl eitų į kitą koridoriaus galą iškviesti liftą. Iš tikrųjų tenais buvo liftas. Tad jiedu netgi ne kartą prapuldavo tyliai prisėlinusioje kabinoje, o po kelių ar keliolikos minučių vėlei išnirdavo iš laiptinės durų… Kas ten supaisys, ar jie kildavo į viršų, ar leisdavosi žemyn. Galų gale tai juk visai nesvarbu. Svarbiausia, jog jau beveik tris valandas eilėje „gyvenantis“ berniūkštis jautėsi be galo patenkintas pagaliau atradęs naują būdą bent kažkiek paįvairinti nuobodžioje įstaigoje įstrigusį laiką.

Tuo tarpu kur kas mažesnė ką tik išmokusi vaikščioti jo sesutė abejingai žiaumojo batono riekę, kartkartėmis ją vis įsprausdama į šalia sėdinčios mamos skaitomos knygos puslapius. Gimdytoja akivaizdžiai buvo paskendusi pasakojimo siužete, todėl kartais entuziastingai perversdavo lapą nė nepastebėjusi dukrelės manevrų. Per visą laiką atrodė niekas net ir nepabandė nors šiek tiek palengvinti šios šeimos padėtį – begalinėje eilėje bent žingsneliu užleisti į priekį. Visi jautėsi vienodai svarbūs ir verti „Neįprastos dovanos“. Kuo greičiau, tuo geriau! Net ir patys tėvai, regis, jau senokai buvo nurimę ir pripratę prie susiklosčiusios situacijos. Kiek labiau jie sutrikdavo tik tuomet, kai atžalos unisonu imdavo baubti, savo gerklėmis kiaurai perverdami storas už euroremonto besislepiančias sovietinio pastato sienas.

Tokiomis minutėmis neišpasakytai užtemdavo vieno jauno kostiumuoto taisyklingų bruožų rudaakio vyro veidas, kurio šeimininką, nė kiek neabejoju, iš prigimties kamavo ūmi alergija vaikams. Kai koridoriuje įsivyraudavo sąlyginė tyla, jis švelniai žieduota ranka glostydavo naujutėlio kostiumo siūles, vis žvilgtelėdamas į sidabru blizgantį rankinį laikrodį, tačiau vos tik vaikai pradėdavo intensyviau čiauškėti ar bliauti, dabita abu rodomuosius pirštus žaibiškai susikišdavo į savo plaukuotas ausis. Jei būčiau turėjęs, būčiam jam pasiūlęs lėktuvo salone naudojamus ausų kimštukus. Surauktoje jo kaktoje galėjai aiškiai perskaityti: „Na jau ne, vaikai prie gyvenimo tikrai nedera!“

Nevisai prie kostiumuotojo derėjo ir šalia drybsantis pusamžis „kaimynas“, kuris nežinia kodėl į valstybinę įstaigą atsivilko... visą glėbį virve perrištų žabų ir „pasodino“ juos šalia savęs, ant gretimos sėdynės. Šis neįsitempęs žmogelis nuolat po nosimi vos girdimai švilpiniavo kažkokias nuotaikingas nostalgiškųjų laikų melodijas, o jo tanki ruda barzda, regis, seniai buvo ragavusi muilo ir šiek tiek trenkė gerokai spirituotu alumi.

Į „sėdinčius“ žabus klausiamai įrėmusi žvilgsnį spoksojo nedidelė kuprota maždaug aštuoniasdešimties metų į skarą įsisukusi senučiukė, kuriai vienintelei tą akimirką neatsirado vietos priglausti užpakalį. Ji tik lingavo galvą ir nieko nesakė. Man net šovė mintis pasiūlyti jai prisėsti šalia manęs, ant aukštos palangės, bet tai turbūt būtų buvęs ganėtinai rizikingas sumanymas. Vos tik mane apleido ši mintis, rudabarzdis švilpiniuotojas netikėtai tvirtu rankos judesiu nukėlė žabus nuo sėdynės, pastatė juos koridoriaus viduryje ir sodriai mėlynų akių žvilgsniu leido suprasti senolei, kad ši galinti nutūpti. „Merci beaucoup!“, – it nesutepti durų vyriai gergždžiančiu balseliu padėkojo skarotoji ir energingai krestelėjo į valdišką krėslą. Dabita švelniai glostė kostiumo siūles.

Laikas slinko be galo lėtai. Lėčiau nei šis pasakojimas. Skersvėjai plasnojo kabinetų durimis, koridoriumi retkarčiais prakaukšėdavo savo mintyse nugrimzdusios įstaigos darbuotojos, o storos gyventojų bylos vos ne braukė dulkes nuo viskam abejingų lubų. Tik gerokai vėliau susivokiau, kad pretendentai į „Neįprastą dovaną“ registruojami tik viename kabinete (Nr. 323), kuriame sulaukusieji savo eilės prapuldavo neribotą laiką. Ką neperprantamos sistemos grandinėje reiškė kiti kabinetai nesuprantu iki šiol. Kelis kartus plačiai nusižiovojau (tiek plačiai, kiek pajėgus nematomas žmogus) ir man pasirodė, kad tą akimirką visi sužiuro į lango pusę, tačiau greičiausiai į mane spoksojo vien mano paties vaizduotė.

„Aš labai skubu, pusė šeimos guli ligos patale!..“, – išbėrė aukštas pakrikusios laikysenos vyras, vos tik iš laiptinės angos išlindęs į koridoriaus šviesą ir nusitaikė tiesiai į „Neįprastos dovanos kabinetą“. Jis dėvėjo „Sąjūdžio“ laikų trispalvį sportinį kostiumą, bet anaiptol neatrodė labai sportiškas. Visas jo turtas turbūt slypėjo... burnoje. Vienintelis likęs auksinis dantis užtikrintai spindėjo pačiame viršutinio žandikaulio viduryje. Šalia lango jau ilgokai kaip vaškinė skulptūra sėdėjo kur kas sportiškesnės išvaizdos vyrukas, kuris iš karto lėtai ėmė kilti iš savo vietos ir agresyviai prašvepleno: „Ir pač tuojauš tenaiš atšigulši!“. Kietuolis kol kas turėjo šiek tiek daugiau dantų ir vilkėjo dirbtine oda kvepiančią pūstą striukę. Ilgšis matyt nenorėjo prarasti vienintelio savo turto, todėl tučtuojau žengė lango link, užkliuvo už žabų ryšulio ir vos visu ūgiu neišsitiesė ant koridoriaus grindų, bet užtat kur kas greičiau atsidūrė ant aukštos palangės. Įsitaisė visiškai šalia manęs. Paspirti žabai liko tysoti ant grindų. Agresyvusis šveplius žnektelėjo atgal į savo kėdę. Koridoriumi nuaidėjo nuoširdus kolektyvinis juokas. Ilgšis pėdomis lietė žemę, o aš smagiai tabalavau perregimas kojas. Netrukus jis užmigo ir ėmė garsiai knarkti. Dabita dusliai pokštelėjo delnais – knarkimas pritilo. Jaunasis tėvelis šį kartą su abejomis atžalomis „išvažiavo“ liftu, mama tebeskaitė batonu įtrintą knygą, o skarota senučiukė garsiai nusikikeno.

Staiga prasivėrė kabineto Nr. 323 durys. Tarpduryje it šmėkla subolavo valstybinės įstaigos darbuotoja, kuri atrodė ne ką jaunesnė už ką tik nusikikenusią senučiukę ar net už patį daug ką regėjusį pastatą. Akimirką net pamaniau, kad ji gali čia pat visų akivaizdoje subyrėti į gabalus. Bet nesubyrėjo, o tuščiomis akimimis įsistebeilijusi priekin lėtai paklausė: „Kodėl niekas visą pusvalandį neužeina?“ Tebeaidint šiems žodžiams, iš laiptų aikštelės į koridorių išnėrė antikvarinę skrybėlę užsimaukšlinusi ilganosė senė, o jai ant peties tupėjo... milžiniška vaivorykštės spalvų papūga! Plunksnomis aplipęs senės paltas beveik vilkosi grindimis. Smaila nosis, regis, galėjo pradurti ne tik pabalusius sustingusios paraiškų priėmėjos akių obuolius, bet ir storas įstaigos sienas. Visi nuo šio pasaulio neatitrūkę laukiantieji iš karto sužiuro į ką tik pasirodžiusią „viešnią“, kuri nosies tiesumu šovė į kabineto vidų. Šį kartą skustagalvis vyrukas nespėjo net mirktelėti, o vaivorykštės spalvų papūga tokiems paukščiams būdingu balsu išdrožė du žodžius (tiek turbūt ir temokėjo), pirmąjį itin ištęsdama, o antrąjį kapodama skiemenimis: „Sooooooooooooooooooo-dra, so-li-da-ru-mas!“ „Neįprastos dovanos“ kabineto durys užsitrenkė. Ilgšis ant aukštos palangės vėl užknarkė, dabita dusliai pokštelėjo delnais, o skarota senučiukė garsiai nusikvatojo.

Tuomet pro duris į koridorių tingiai įsliūkino... katinas. Tikras katinas. Rainas, blizgančiu kibirkščiuojančiu kailiu, storas lyg būtų kaip reikiant prikimštas pelių. Ničnieko nepaisydamas jis pasuko į kairę, lėtai lėtai minkštais žingsneliais pajudėjo lango link. Stabtelėjęs ties knygoje paskendusia vaikučių mama abejingai snukučiu pabaksnojo ant grindų pabirusius trupinius, riebiu šonu katiniškai pasitrynė į laukiančiosios ilgaaulį odinį batą ir nukiūtino tolyn. Tada stryktelėjo ant palangės ir įsitaisė ant įmigusio ilgšio kelių. Netrukus rainasis užsimerkė ir ėmė protarpiais burgzti tarsi besikraunantis šaldytuvas.

Mano nuobodulys po truputį ėmė sklaidytis – viskas tapo pakankamai įdomu. Kitaip tariant, išsitiesinau ir įsitraukiau. Išties patekau į gyvą eilę! Nežinau, ko iš viso to tikėjosi katinas... Gal jis vylėsi, kad „Neįprastos dovanos“ sudėtyje bus ir žuvies produktų. Tiesa, jis toli gražu neatrodė alkanas, o aš nelabai įsivaizdavau, kaip rainasis pateiks reikiamas pažymas bei užpildys atitinkamus dokumentus ir atsakys į klausimyno klausimus. Bet aš juk nemėgstu kištis ten, kur man nereikia, tad ramiai laukiau toliau.

Pro langą žvilgtelėjau į apačioje brazdantį miestą, kuris plastikinio lango ekrane regėjosi tarsi nebylusis kinas. Šį kiną, tiesa, kartais įgarsindavo greitosios pagalbos, policijos ar gaisrinių automobilių sirenos. Puikiai žinojau, kad tenais gausu ir džiaugsmų, ir nelaimių, ir citrinų, ir cukraus, ir Mendelsono maršo melodijos, ir gedulingų dūdų baubimo, ir permirkusių tvarsčių smarvės, ir baigiančio kepti braškinio svarainių pyrago aromato... Darbininkai nusirenginėjo šviesą atspindinčias liemenes – eglė jau buvo apraizgyta įvairiaspalvių lempučių girlianda. Beliko tiktai įžiebti.

Kai pro duris koridoriun įžengė skiauterėtasis pankas ir pietietiškų bruožų į ramentus įsirėmęs ilgaplaukis vaikinas su gitara ant nugaros, iš pradžių pamaniau, jog jie atėjo kartu, tačiau vienas iš karto pasuko į kairę, o kitas – į dešinę. Panko akys atrodė tarsi padengtos stiklo plėvele, o žalia skiauterė lyg ilgas išgaubtas tiltas beveik jungė abi koridoriaus sienas. „Vardan tobulos šukuosenos jis turbūt miega stovėdamas“, – pasufleravo kandžioji mano esybės pusė, bet aš ją kaipmat nuvijau šalin. Ekstravagantiškasis pilietis kaip ir kalbanti papūga iš karto prikaustė beveik visų būdraujančiųjų dėmesį. Pankas jautėsi gana laisvai ir nieko nelaukdamas atsisėdo ant žabų krūvos. Rudabarzdžiui švilpiniuotojui, žabų šeimininkui, tai nelabai patiko, todėl jis atsistojo ir ūkiškai driokstelėjo įžūliam vėduokliagalviui per marmūzę. Šis nuvirto nuo žabų ir liko gulėti lyg niekur nieko. Skarota senučiukė garsiai nusikikeno, dabita susigūžė it pelė po šluota, vaikučių mama tebeskaitė knygą, o atžalos su tėveliu turbūt vaikštinėjo lauke, nes jų čia nesimatė jau gerą pusvalandį. Ilgšis su katinu snaudė toliau.

Pietietiškų bruožų ilgaplaukis vaikinas nubangavo iki lango priešingame koridoriaus gale, vieną ramentą atrėmė į kampą, visu svoriu atgulęs ant kito vargais negalais nuo kupros nusikrapštė gitarą, tuomet ja pasiremdamas liuoktelėjo ant palangės, kitą ramentą taip pat švystelėjo į kampą, iš dėklo palengva išsilukšteno instrumentą ir atgal atmetęs į akis lendančius storus karčius ramiu bei skaidriu žvilgsniu nužvelgė laukiančiuosius, kurie visai į jį nekreipė dėmesio. Iki pirmojo akordo...

Staiga lyg saulė iš už kalnų pakilo panko skiauterė, ilgšis su katinu žaibiškai vienu metu atsimerkė, net knygoje paskendusi vaikučių mama, regis, pagaliau „išlipo į krantą“ ir suspindėjo savo giliomis žydromis akimis. Atsivėrė lifto durys – į koridorių įbildėjo tėvelis su vaikais, bet tuoj pat nuščiuvo ir įsistebeilijo į užgrojusį „svečią“...

Sunku keliais žodžiais atpasakoti apie ką jis dainavo, tačiau leiskite man pamėginti. Jis dainavo apie tai, jog esame vieni kitiems labai reikalingi, net jei kartais ir įgrisę iki gyvo kaulo, apie tai, jog visus mus veikiau sieja ne paviršutiniškų pragmatiškų pažinčių grandinė, kuria vos tik pasitaikius progai sąmoningai ar nesąmoningai imame žvanginti, o giluminis iš tūkstantmečių alsuojantis giminystės ryšys, kurio pajautimą kažkodėl nuolat nugrūdame į pačias slapčiausias savivokos kerteles; apie tai, jog vieną kartą gimus Išganytojui, mums dėl nieko nebereikia per daug nerimauti; apie tai, jog mes visi kartu gyvename Didžiąjame Stebukle – dėl to kartais jo ir nepastebime, primygtinai reikalaudami kur kas mažesnių akivaizdesnių išsipildymų; ape tai, jog net apiplėšdami mes kartais vieni kitus papildome, praturtiname, o neva papildydami, apdovanodami – apiplėšiame... Jis dainavo apie gamtinę Atlaso kalnų įvairovę, apie į daržovių krūvas įsmeigtas satelitines antenas, kyšančias iš Egipto kaimų bestogių, apie perdžiūvusių Afrikos vaikų šypsenų šviesą ir apie nutukusių civilizuoto pasaulio dėdžių nafta trenkiančią užuojautą, apie tai, jog kiekviename iš mūsų slypi kur kas gausesni lobiai nei beprotiškose Sibiro platybėse bei gelmėse. Jis dainavo ir apie gūdaus lietuviško miško paslaptingą samanų poeziją, apie viduryje žiemos įkaitusį stirnos guolį, apie po girią slampinėjančių vilkų kasdienybę; apie gerus ir paprastus kaimo žmones, kurie vietoje universalaus protingo patarimo atriekia tau ką tik krosnyje iškeptos duonos gabalą ir žiūrėdami tiesiai į akis, o ne į kišenę ir ne po stalu, į druska praskalautą stiklinę šliūkšteli žeme bei dangumi įsodrinto kisieliaus; apie tai, jog kiekviename iš mūsų kiekvieną dieną pritrenkiančiai aidi ne tik Mendelsonas, bet ir dangiškieji šventovių varpai, tik mes per ilgai be atvangos savyje statėme gremėzdiškus karkasus, į kuriuos nuolat kimšome garsą izoliuojančias medžiagas. Apie tai, kad Didysis Pavasaris jau nebe už kalnų ir kada nors tikrai išauš.

Skarotoji senučiukė nebekikeno, o rudabarzdis švilpiniuotojas stovėjo apsikabinęs panką, kurio vyzdžiuose, man pasirodė, įsiskėlė kibirkštis, kuri palaipsniui virto vos įžiūrima liepsnele, iš lėto tirpdančia stiklinį akių apvalkalą. Net iš virvės gniaužtų ištrūkę žabai berods sukluso... Ilgšis plačiai šypsojosi, o jo auksiniame dantyje ryškiai atsispindėjo koridoriaus lempų šviesos. Vaikai su tėveliu smagiai plojo katučių. Tik rainas katinas, iš pradžių kiek suklusęs, kas čia dedasi aplinkui, vėliau susigūžė į patį save ir nerimastingai krutindamas uodegos galiuką burzgė sau toliau. Dabita viena ranka glostė naujojo kostiumo siūles, o kita atpalaidavo kaklą veržiantį kaklaraištį.

Netrukus atsivėrė „Neįprastos dovanos“ kabineto durys. Tarpduryje stovėjo šiek tiek išraudusi senoji įstaigos darbuotoja, apsikabinusi ilganosę skrybėlėtąją papūgos šeimininkę. „Sooooooooooooooooooo-dra, so-li-da-ru-mas!“, – tarė paukštis ir grakščiai suplasnojo vaivorykštės spalvų sparnais. Tai labai sudomino katiną. Net visą laiką abejingai kėdėje drybsojęs skustagalvis ėmė keistai krapštinėti smilkinius bei vašku spindintį savo pakaušį. Vėliau atsivėrė ir kitų kabinetų durys. Pilkosios darbuotojos, nešinos lubas beveik siekiančiomis storomis gyventojų bylomis, sustingo vietoje lyg kas būtų jas įkasęs į stebuklingojo koridoriaus grindis.

- - -

Cinkt-cinkt-cinkt. Prasimerkiau ir žvilgtelėjau aukštyn. „834“ – segmentuotame ekrane raudonai blyksėjo skaičiai. Į dvyliktą langelį... Mėšlungis sutraukė tariamas blauzdas. Einu jau, einu... Einu... Mano eilė...

P.S. Visus kantrybe pasikausčiusius skaitytojus nuoširdžiai sveikinu su praėjusiomis, esančiomis ir būsimomis šventėmis! Linkiu, kad kiekviena metų diena ir kiekvienas gyvenimo kelyje sutiktas žmogus taptų Neįprasta Dovana... Niekada dar nerašiau tokio ilgo sveikinimo :)

Pagarbiai,
Nerijus Laurinavičius
2011 12 26

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą