Minus dvidešimt vienas.
Laipsnis. Celsijaus. Vasario pirmoji. Garvežiui – nė motais. Jis rūko ir jam
karšta. Garuoja, prakaituoja, puškuoja senukas. Į niekada neužgęstančio perono
šviesas pamažėl jau smelkiasi rytas. Rytas dar labai jaunas – vos kelios
minutės teatkovotos iš monopolistės Nakties gniaužtų. Regis, žūtbūtinė kova
vyksta palubėse kabančio laikrodžio ciferblate. Rodyklės įstrigusios ties
penkta valanda. Ciferblatas baltas, o Naktis...
...Paslapčia prisėlinu prie
tepalais iškvėpinto garvežio veido ir karštai pabučiuoju jį į lūpas. Nustebęs
spokso į mane išpūstomis apvaliomis lempomis, o aš staiga pajuntu, kaip
vagonais atgalios nuvilnija švelnaus pasitenkinimo šiurpulys...
„Lietuvos rytas“,
„Respublika“, „Pirmadienis“, – kiaurai žvilgsniu verdama mane plonu balseliu
beria maždaug aštuonerių metų mergaičiukė, nuo galvos iki kojų apsibintavusi
violetinių siūlų šaliku. Iš pradžių vos ne vos pavyksta ją įžiūrėti už didžiulės
laikraščių krūvos ant gležnučių rankų. „Rytas tai rytas...“, – berods garsiai
pamąstau, tačiau greičiausiai niekas to neišgirsta, – „...bet šiandien – tikrai
ne pirmadienis!“ Kai dar
buvau visiems regimas, šeštadienius užuosdavau iš tolo, todėl ir šį kartą esu
visiškai tikras – šiandien kažkuris eilinis gūdžiųjų tūkstantis devyni šimtai
devyniasdešimt kažkelintųjų šeštadienis. Laikraščiais ir barbarisais dvelkianti
mergaičiukė nepaisydama žemėn lenkiančio spaudos leidinių svorio it voverė
mikliai liuokteli į vieną iš traukinio vagonų ir prapuola jame.
Tenais, truputėlį tolėliau,
kur jau baigiasi perono stogas, žilaūsis kiemsargis (labiau norėtųsi jį vadinti
stotsargiu) plačia lopeta įnirtingai nuo grindinio plėšia naktį gausiai
iškritusį sniegą. Priskrendu šiek tiek arčiau. Ūsų spalva beveik nesiskiria nuo
apšerkšnijusių medžių šakų spalvos. „Negalima juk šitaip, negalima...“, – po
nosimi murma stotsargis, iš kurio burnos, tarsi iš senovinio garvežio, virsta
karšto oro burbulai. „Jei ne aš, turbūt visas miestas seniai būtų paskendęs
nebeišbrendamose pusnyse...“, – užtikrintai tęsia darbštuolis. Žvelgiant iš
šalies, pavydėtinai energingi jo viražai išties gerina nuotaiką ir palieka
įspūdį, jog ši asmenybė kažkada aiškiai bei nedviprasmiškai išgirdo savąjį
pašaukimą ir visa širdimi į jį atsiliepė.
Stiprokai timptelėjęs žvarbus
skersvėjis įtraukia mane atgal po perono stogu. Palei nosį išvystu brutaliai
pakištą kristalais švytintį rankinį laikrodį. Apyrankė užmauta ant nuo speigo
pamėlusių pirštų. Į mane (o gal tik taip atrodo?) spokso įžūlaus veido esybė,
žūtbūt siekianti čia ir dabar realizuoti savo naująją prekę, greičiausiai ką
tik nuluptą nuo stoties viduje atlošiamoje kėdėje įmigusio vokiečių turisto
riešo. Dziegorius iš tikro tebekvepia vokiečiu. Įžūlusis prekeivis nė
nenutuokia, kad laikrodžių man jau seniai nebereikia. Turbūt pamanysite, jog
esu be galo laimingas? Galbūt ir taip. Jei bent akimirką tuo suabejočiau,
užtektų žvilgtelėti į baltąjį ciferblatą perono palubėse. Po penkių dvidešimt.
Voilà!
„Lietuvos rytas“,
„Respublika“, „Pirmadienis“, – vėl išgirstu ploną jaunosios laikraščių
pardavėjos balsą, išnyrantį iš kažkurio vagono ir netrukus pasislepiantį
laukimo salės gilumoje. Prie speigo pritvinkusio traukinio pašonės pavargusios
šliejasi kelios prostitutės. Žieminės naktinės plaštakės, atsilaupiusiais
sparnais, nuo kurių gabalais krenta pigiausios kosmetikos luitai. Viena
užtinusiom lūpom iš vienkartinio plastmasinio indelio iš lėto sriūbčioja dar
labai karštą kavą, o kita buku žvilgsniu spokso į geležinių kelių monstrą, lyg
niekaip negalėdama suvokti, kur link jis greitai pajudės. Traukinio išvykimas
matyt jai simbolizuoja purvinos nakties atsitraukimą.
Aš irgi visaip mėginu šalčio
išraižytuose vagonų languose įžiūrėti bent jau vieną lentelę, kurioje būtų
galima įskaityti maršrutą, bet... Veltui. Gal šis traukinys išvyksta į dar
gilesnę žiemą, o gal į tolimąjį išsvajotąjį Pavasarį, kur jau kurį laiką žydi
švelniai rožinės sakuros, o žmonių širdys aistringai atsiveria ne vienkartinei,
tikrajai ir begalinei Meilei? Kas ten žino, kas ten žino... Ir kas dabar
besupaisys...
Iš plastmasinio indelio kavą
sriūbčioja ir po peroną lyg gerokai įmitęs kalakutas šuldubuldžiuojantis
policininkas. Žalia jo uniforma akimirką primina nerūpestingą vasarą. Vienoje teisėsaugos
pareigūno pašonėje odiniame dėkle maskatuoja pistoletas, o kitoje – bananas.
Tik ne geltonas, žinoma, o juodas. Net jei ir būtų geltonas, tokiame šaltyje
turbūt pavirstų tikrų tikriausia anglimi. Štai prie visuomenės sargo jau
plakasi įžūlusis laikrodžio pardavėjas ir, regis, šį kartą jam pasiseka! Taip
nusprendžiu todėl, kadangi policininkas iš vidinės stiukės kišenės lėtai išsitraukia
rudą dirbtinės odos piniginę, atseikėja prekeiviui keletą tyliai sušlamančių
kupiūrų ir, baugščiai apsižvalgęs į visas puses, į valdiško rūbo kišenę
šmurkšteli vokiečiu tebekvepiantį rankinį laikrodį.
Akimirką pajuntu tarytumei
mano žvilgsnis prikepa prie kantriai kelionės laukiančių vagonų. Kad ir kaip
ten besuktum, kai pagalvoji, ir žilaūsis kiemsargis (stotsargis), ir
barbarisais dvelkianti laikraščių pardavėja, ir įžūlusis laikrodžių vagis, ir
atsilaupiusios stoties prostitutės, ir atlošiamame krėsle lyg niekur nieko
tebesnaudžiantis vokietis, ir net į kalakutą panašus policininkas (!) – visi
juk jie yra... amžininkai. Galbūt ne taip ir svarbu, kaip ir kada bet kuris iš
jų išgirdo (arba neišgirdo) savąjį pašaukimą. Tarp nuožmiai besiplakančių
kasdienybės eilučių, jei tik panorėsime, galėsime aiškiai įskaityti visų mūsų
bendrai išgyvenamo laikmečio džiaugsmą. Galbūt ne taip ir svarbu, kada mes
čionai atvykome ir kada išvyksime iš šios Gyvenimo stoties. Mes – tarsi to
paties krūmo uogos. Kiekviena uoga sunoksta ir nukrenta jai paskirtu metu. Kai
kurias nulesa padangių sparnuotieji. Kiekvienai būtinas ne vien tos pačios
šaknies, to pačio krūmo, tos pačios šakos jausmas, bet ir taurios vienatvės
užtaisas, idant Saulė galėtų persmelkti mūsų syvus ir pripildyti mus savimi.
Mes – tarsi to paties sąstato vagonai, vienas paskui kitą netrukus
pajudėsiantys baugiai džiaugsmingo Tikslo link. Didelėmis apvaliomis akimis
garvežys pirmasis išvys informacinius pasienio ruožo ženklus. Po kelių akimirkų
kiekvienas vagonas pats patirs Neregėtosios šalies vėją, kvapą ir skonį...
„Iš pirmojo tako traukinys
išvyks penktą valandą keturiasdešimt minučių“, – iš perono palubių aidi sausas
moteriškas balsas, kuris veikiau sklinda ne iš moters, o iš metalinės roboto
gerklės. Labai nustembu, nes neišgirstu kelionės tikslo – kiek pamenu,
geležinkelio ar autobusų stotyse tai išgirsti būdavo lyg ir įprastas bei
savaime suvokiamas dalykas. Dar įdomiau nuskamba šios (nežinia kodėl, šiek tiek
papildytos) informacijos vertimas į rusų kalbą: „С первого пути поезд уходит в
пять часов сорок минут. Нумерация вагонов с головы поезда“. Nieko sau,
pasirodo, ir traukinys turi galvą! Net aš pačiais geriausiais savo
laikais ne visada ją turėdavau…
Gūsingas skersvėjis šiek tiek
ima erzinti, todėl nedelsdamas šmurkšteliu į laukiamąją salę. Čia viskas
purvina beveik kaip perone, tačiau gerokai šilčiau. Vokietis, ilgas kojas
užsikėlęs ant kelioninio lagamino, tebesnaudžia toliau. Priešais jį ant medinio
suoliuko pūpso jaunoji laikraščių pardavėja. Ilsisi. Pašonėje – atsipalaidavusi
laikraščių krūva. Prie barbarisais kvepiančios mergaičiukės prieina barzdotas
ankstyvasis pirkėjas. Jis labai panašus į Kalėdų senelį arba į ortodoksų
kunigą. „Lietuvos rytą“, „Respubliką“ ir... „Pirmadienį“, – švelniai paprašo ir
tiesia dešimties litų banknotą. „Grąžos nereikia“, – priduria barzdotasis.
Mergaičiukės akys sužaižaruoja, ji tučtuojau nuo suolo vieną po kito stveria
laikraščius, sukomplektuoja „užsakymą“ ir paskubomis įduoda „užsakovui“. Dosnusis
pirkėjas jai į delną dar įspraudžia keletą pieniškų irisų, gerumu švytinčia
ranka draugiškai kakedena baltą mažutėlės prekeivės triušinę kepurę, palinki
geros kloties, neskubėdamas patraukia bilietų kasos link, ir niekam nepastebint
visą makulatūros krūvą švysteli į apstulbusią šiukšlių dėžę.
Mažutėlė ant suolo palieka
savąją naštą, nubilda į viename iš salės kampų tvyrančią prieblandą, kurioje iš
skardinių sienos angų stipriai pučia šiltas oras. Čia į išganingas tranšėjas
atrėmęs padus jau šildosi vienas apšepęs ir, švelniai tariant, ne itin
kvepiantis, benamis. Mergaitė mikliai kresteli ant vieno iš prieblandos suolų,
laibais piršteliais atriša sužvarbusius batraiščius ir lėtai iš aulinių batų
ištraukia į laikraščius įvyniotas pėdas. Laikraščiai gerokai apdriskę,
susigarankščiavę. „Į laiko raštus įspraustos vaikiškos pėdos“, – pamintiju
tyliai, – „Tai bent – amžininkų naujienos ne tik ant gležnų rankų, bet net ir
batuose! Gal ir tokiu būdu, netiesiogiai, amžininkai vieni kitiems sušildo
apšalusias galūnes?“. Jaunoji laikraščių pardavėja atsargiai ant vilnonių
kojinių pervynioja plonas popierines skiautes ir lėtai apsiauna aulinius batus.
Tuomet pakyla nuo suolo ir prisliūkina prie skardinių prieblandos angų, iš
kurių tebepučia šiltas oras. Pats metas šiek tiek pasišildyti.
Benamis į mane įsiremia tokiu
žvilgsniu, jog net pasijuntu gerokai nejaukiai. Žiūrint iš šalies, Jums
atrodytų, kad jis kalba pats su savimi, tačiau neabejodamas patiriu, jog ši
žmogysta tarytumei mane regi iš tikrųjų ir visais įmanomais būdais smailių
žodžių vinimis mėgina prikalti prie sienos. „Aš, prancūzų kalbos profesorius,
štai kuo dabar pavirtau! Štai kas iš manęs beliko...“. Iš akių trykšta
sentimentalios alkoholiko ašaros, o į plačiai prasivėrusią gerklę iš apvalaus
stiklinio buteliuko jau kunkuliuoja citrina trenkiantis parfumerijos gaminys. „Kche,
kche, kche, mano sūnau...“, – tęsia jis spoksodamas į mano gelmę, – „Niekados
nepasiduok bohemos kerams! Pi_ _ _ aš tą bohemą! Bohema – tai niekuomet nesibaigiantis pasturgalių
uostymo čempionatas. Tik jie kur kas šiuo klausimu išradingesni už visus
beveislius ir veislinius šunis kartu sudėjus... Kche, kche... Žinai, mano sūnau
(nė nežinau, ar jis panašus į mano tėvą, kurio niekada nesu regėjęs),
nepasiduok, niekada, nepasiduok... Pažiūrėk į ką aš dabar pavirtau! Haremai, morenos, bohemos, barakudos, bomžai, tfui, kad jį
kur...“, – į estetikos vatą žodžių nevynioja vietinės reikšmės filosofas. „À ta
santé, mon cher ami!“, –
drumzlina ranka nusibraukęs pritvinkusias ašaras iškošia benamis ir į plačią
gerklę susipila odekolono likutį. Tada jis nuleidžia akis žemyn, žvilgsnis
tartum prilimpa prie purvinų grindų, ir toliau šiltame vėjyje patylomis šildosi
iš prasižiojusių batų kyšančius pirštus.
Mergaičiukė, žinoma, nekreipia
į jį jokio dėmesio. Ji tiesiog nieko nesupranta. „Bomžas turbūt teisus...“, – spėju
pagalvoti ir pritrūkstu oro, todėl išskrieju atgal į gaivų peroną.
- - -
„Penkios valandos keturiasdešim
minučių. Iš pirmo tako išvyksta traukinys į...“, – iš perono palubių aidi sausas
moteriškas balsas, kuris vos tik ištaręs „į“, iš karto užsikerta ir daugiau
nieko nebeįmanoma išgirsti – vien nesureguliuotos radijos zirzimas.
Staiga pavargusios prostitutės
it kengūros strykteli į vagoną, žilaūsis kiemsargis (stotsargis) į šoną tėškia
plačiašonę lopetą, taip pat įšoka į traukinį, kuris jau riaumoja ir virpa kaip
išalkęs liūtas. Tuomet iš laukimo salės gilumos išnyra žvaliai besišypsantis
pasitempęs vokietis su kelioniniu lagaminu, įžūlaus veido laikrodžių vagis,
violetiniu šaliku apsivyniojusi barbarisais dvelkianti mergaičiukė (kažin kodėl be laikraščių?), apdriskęs ir jau gerokai apspangęs
kiaurabatis benamis, prancūzų kalbos profesorius, taip pat ir į Kalėdų senelį
ar į ortodoksų kunigą panašus dosnusis laikraščių pirkėjas, ilgesingai
žvelgiantis į garvežio ryžtą pajudėti iš vietos. Net ir kaip kalakutas
šuldubuldžiuojantis policininkas su vokiečio laikrodžiu kišenėje, ir tas... Visi
jie sušoka į traukinį, kol kas vėžlio žingsneliu pajudantį Didžiojon kelionėn.
Štai slidžiu perono paviršiumi dusdamas čiuožia didžiapilvis vyrukas, o vos jį bepavejanti
apkūni, į karvę panaši žmona bliauna: „Юра, Юра, паспорта дома оставили!!!“ „Да хрен с ними!“, – entuziastingai
atsikerta vyras, šiaip ne taip užsikabinantis už metalinių rankenų ir
įsikabarojantis į vagoną. „Oho, koks platus žmogaus vardas... Jūra...“, – šauna
į galvą mintis. Vokietis, žinoma, nė nepastebi savo netekties. Gal ir niekuomet
nebepastebės, kas ten žino...
Visi jie be galo laimingi,
žvelgia į horizonte lėtai išnykstantį baltąjį laikrodžio ciferblatą, kuris
intensyviai pulsuoja į auštančią dieną...
Aš taip ir lieku stovėti šalia
nutėkštos kiemsargio (stotsargio) lopetos ir šalia ištuštėjusio traukinio tako.
Tarp perono šviesas atspindinčių bėgių vėjyje plaikstosi apdriskę laikraščių
skuteliai bei sutraiškyti vienkartiniai kavos puodeliai. Net ir dabar nežinau,
kur išvyko Amžininkų traukinys – ar į dar gilesnę žiemą, ar į tolimą neregėtą
kraštą, į kurį atvykus jau tikrai žydės švelniai rožinės sakuros ir kuriame
širdys aistringai atsivers Tikrajai Begalinei Meilei.
Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą