2012 m. spalio 13 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (15). Skubėjimas.


Negi plačiai upei reikia kur kas mažiau skubėti nei siauram srauniam upeliūkščiui? Kodėl? Ypač, jei ji teka per miestą... Mieste ir taip dažniausiai visi skuba. Tai – jokia paslaptis. Tiesa, ne visada. Kartais ir miestus ištinka sekmadieniai, naktys bei rytai po aršių švenčių. Ar lėta tėkmė gali savyje slėpti gelmę? Po savimi, jei būsime tikslensi. Gal sraunus upeliūkštis tiesiog veržiasi neišnykti, tačiau prasliuogia per pievą kaip įnirtinga gyvatė, o po jos pilvu telieka vien prie žemės paviršiaus prigludusi žolė, vis mėginanti per skrudintą plutą kaip nors išgirsti nualintos žemės širdies dūžius.

Visu išlaisvėjusios minties platumu tą ankstyvą pirmadienio rytą (buvo pati birželio pradžia) veržiausi Neries pakrante, kažin kur į priekį, prieš upės tėkmę. Atsidūriau beveik Valakampiuose, kitame krante rytine nokstančios vasaros gaiva spinduliavo Trinapolio bažnyčios bei vienuolyno kompleksas. Kas ten mane sugaudys, o juolabiau susaistys ar supaisys... Kur noriu, ten ir skrendu! Dangus buvo giedras kaip nuolankaus vienuolio mintys. Maloni šiluma pamažėl, labai pamažėl sunkėsi į betonines tiltų konstrukcijas ir į ne visai betoninius žmonių kaulus.

Kaulai vis judėjo, judėjo, judėjo... Iš taško A į tašką B, iš taško B į tašką C ir taip toliau, o paskui atgalios. Ir vėl iš pradžių – opiat‘ dvacat‘piat‘! Tenai, už upės, tikrai yra gatvė, tikrai yra vienuolynas, miškas, sanatorija, o po to vėl gatvė, gatvė, gatvė… Neris lėta, susimąsčiusi, srūva lėčiau nei mūsų polėkiai, į jos užmaršties tamsumą, į jos užmaršties drumzles nepatenka net vis labiau sodrėjančios birželio saulės spinduliai. Kažkada čionai nuo pat Gedimino pilies kalno pašlaičių atpuškuodavo garlaivis, tasai lėtapėdis baltasnukis vaikystės simbolis, apkarstytas įvairiaspalviais balionais su šonuose ryškiai išsitempusiais įvairiausių žvėrių kontūrais. Išsižergę tiltai irgi atrodė kaip begalviai žvėrys, nuolatos grakščiai šokantys iš vieno upės kranto į kitą. Jų apačios, pilvai, raibuliuodavo nuo žaižaruojančių šešėlių, paslaptingai kuždančių tiesiai iš vandens paviršiaus ir šiek tiek smagiai kutenančių… Baltasnukį geraakį garlaivį kapitonas kuriam laikui atidžiai pririšdavo prie tyrumu garuojančio kranto, kuriuo dabar ir veržiuosi. Niekas niekur neskubėdavo, dvelkdavo maudynėmis, žemuogėmis bei svajingais priemiesčio takeliais, staiga išnykstančiais kvapniojo pušyno užkulisiuose.

- Ką tu čia darai? – tiesiai šviesiai paklausiau ant didelio akmens sėdinčio gerokai pagyvenusio žmogelio.

- Sėdžiu, – lyg niekur nieko atkirto šis, trimis suglaustais dešiniosios rankos pirštais galantiškai pasitaisydamas ryškiai geltoną kaklairaištį, tartum norėdamas man pasirodyti kuo elegantiškesnis bei labiau pasitempęs.

- Tiesiog sėdi?.. Hmmm… Kodėl? Juk visi tokiu metu kažkur juda…

- O aš sėdžiu, – ramiai atsakė nė kiek nesutrikęs sėdėtojas ir ta pačia ranka, kuria ką tik taisėsi kaklaraištį, grakščiai kilstelėjo tamsiai mėlyną velvetinę skrybėlę, nuo kurios į šalį nuplasnojo nepastebimai iki tol ant atbrailos tupėjęs šviesiai violetinis drugelis. Tuomet užsimaukšlino skrybėlę atgal ant chaotiškai perplikusio pakaušio, drebančiomis rankomis ramstydamasis į didelio akmens šonus ėmė palaipsniui stotis (matyt, jam gerokai skaudėjo kojas), o šiaip ne taip atsistojęs nuoširdžiai nusilenkė vos ne iki pačios žemės ir vėl atsisėdo ant to paties akmens. Nuo jo žilų retų ūsų galiukų protarpiais varvėjo rytinės rasos lašeliai, kurie, regis, krito tiesiai į Nerį, tarsi savotiški mikrokriokliai, svajojantys pagaliau išsiveržti į platesnius vandenis.

- Ir kaip ilgai? – paklausiau aš, nematomas žmogus, kuriam laikas ne taip jau turėtų ir rūpėti.

- Kas kaip ilgai? – šiek tiek suglumęs pasitikslino senukas.

- Sėdi…

- Aaaaaaaaaa… Sėdžiu… Pusę amžiaus. Gal truputį ilgiau, o gal ir truputį trumpiau, – nežymiai linguodamas į šonus (ar man tik taip pasirodė?) tarė kantrusis sėdėtojas.

- ???

- Taip, taip… Žinai, dabar jie visi širsta, neapsakomai širsta regėdami, jog tu sėdi, o jiems reikia bėgti. Jie to tiesiog negali pakęsti! Bet juk aš jų nevarau!.. Ir kodėl dauguma žmonių nesupranta tokio paprasto dalyko – kad patys bent retkarčiais galėtų sustoti, kažkas juk privalo sėdėti! Juk ir tu dabar stabtelėjai vien dėl to, kad išvydai mane lyg niekur nieko rymantį ant šio didelio paupio akmens, kurio net ir labai norėdama šį rytą nelyžtelėtų lėta Neries tėkmė. Na, nebent staiga neapsikęsdama kvailų mano kalbų labai įsiustų…

Paukščiai nutrūko be paliovos čiulbėti, o jo veido raukšlių tankmėje spindėjo du nedideli, bet itin ryškūs žiburėliai. Akys. Taip, akys. Tikrų tikriausios akys. Taip tęsė sėdėtojas:

- Kas gi būtų, jei kūrėjas netikėtai driokstelėtų iš vietos kaip koks Usainas Boltas? Ir taip nuolat: iš sprinto rungties į maratoną, iš maratono vėl į sprintą… Be jokio atokvėpio, be jokios pertraukėlės. Ar kada nors jis aplenktų ar bent prisivytų visus savo priešininkus, o gal net ir patį save? Kas ten žino, kas ten žino… Galbūt. Bet tuomet, kai prisiartintum prie kvapo dar nespėjusio atgauti vikruolio, beveik neabejoju, jo delnų sunertyje nebeišvystum tos unikaliosios žvakutės, kurios liepsną tegalima išasaugoti tik ramiai įsispeitus į atokų kampą, į niekieno netrikdomą užuovėją. Nuo slidžių delnų į bėgimo takelį lašėtų druskingas prakaitas ir sočiu liūtu burzgianti tuštuma.
O kažkada ji ruseno!.. Išties ruseno, galbūt net degė. Kūrėją ugningai sutrypė šėlstančios tribūnos, o paskui dar ir prarijo. Nori papasakosiu, kas pakeitė mano gyvenimą? Vieną vasarą, tai buvo labai jau seniai, gal prieš pusę amžiaus, o gal ir seniau, aš, vikrus, žvalus bei stiprus vyras, viešėjau viename civilizacijos visiškai užmirštame kaime. Ir štai tą šiltą rugpjūčio vakarą prie praviro trobos lango namų šeimininkas, kur kas senesnis, nei dabar esu aš (jam tuomet buvo devyniasdešim šešeri, o gal devyniasdešimt septyneri metai), nedideliu atlenkiamu peiliuku suglebusiais pirštais lėtai lėtai lupo saulėlydžio raudonumo obuolio odelę… Žinai, tame subtiliame nužievinime (tiksliau sakant, nuodinime), tada man pasirodė, jog sutilpo net keli, o gal daugiau šimtmečių. Švelniai ant ąžuolinio stalo atkrentančioje obuolio odelėje pulsavo daugelio kartų išmintis. Regis, net saulė tą vakarą kur kas ilgiau užsibuvo tankių obelų šakų plyšiuose, įdėmiai žvelgdama į pravirą mūsų trobos langą. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tad kam čia dabar bėgioti, aš juk ne vabalas…
- - -

Vos pastebimai senukas atsiduso, vėl pasitaisė kaklaraištį ir mąsliai žvilgtelėjo pasroviui. Niekur neskubanti Neries srovė tilto link braukė išsikišusį juodą gumulą, panašų į kažkokio gyvūno galvą. Galbūt tai buvo bebras, o gal šiaip koksai pagalys… Sėdėtojas keliais pirštais pasiglostė retus savo ūsus ir vėl prašneko:

- Jau seniai pripratau prie bėgančiųjų neapykantos. Kūrėjui ši patirtis yra neišvengiama ir būtina. O jei kuris kartais sustoja, tuomet šiek tiek praskleidžiu suglaustus delnus ir taip kaip moku, taip kaip man išeina parodau jam savąją liepsnelę, baugiai virpančią nuožmių laikų skersvėjuose. Ne visi ją pamato, ne visi įžiūri, bet visgi… Visgi ir tave ne visi regi, bet tu vis vien, kur buvęs kur nebuvęs, išnyri tai Antakalnyje, tai Žirmūnuose, tai dar kur nors… O, nematomas žmogau! Būna ir tokių, kurie nutėškia į šalį savo portfelius, nusiplėšia kaklaraiščius bei peteliškes, visa tai netgi pamiršta paskui pasiimti... Kiti prisidega sielas tartum cigaretes, „išsineša“ šiek tiek ugnies bent jau kuriam laikui, kol sudegs, kol ištrupės pelenai. O aš taip sau ir sėdžiu – lai lekia pro mane paukščiai, upės tėkmė, mašinos, žmonės ir žuvys. Nebūtų jų visų, ir aš čionai nesėdėčiau.

- - -

Pro mus su šiaurietiško ėjimo lazdomis tarsi pingvinas praklibinkščiavo pusamžis solidus vyriškis. Vasarinis slidininkas be slidžių. Kur jis veržiasi? Galbūt į Šiaurę? O gal tenais, kur paukščiams sodininko žirklėmis seniai jau nukirpti sparnai.
 
2012 10 11,
Nerijus Laurinavičius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą