Aš visada
labiausiai nekenčiau lapkričio. Bet ir dantistų bei chirurgų daug kas
dažniausiai tiesiog negali pakęsti. Matyt, lapkritis iki skausmo apnuogina tai,
kas kitais mėnesiais būna daugiau ar mažiau pridengta. O tas kosmine pasiutlige
užkrėstas vėjas, nuo pakelės krūmų be gailesčio plėšiantis baltas mirties
uogas! Šlapias sniegas, iš kampo į
kampą šlitinėjantis lietus, dulksna, dangaus ir žemės tešla su visais įmanomais
beišsikvepiančio rudens prieskoniais...
Jeigu manęs neapgauna atmintis (o ją man dovanojo
auksinę!), tuomet ir buvo
lapkritis. Jei turėčiau odą, vos tik prisiminus aną rytmetį, imtų šiauštis
plaukeliai. Pūtė žvarbus šiaurys, į akis tarsi molį tėkšdamas sunkios šlapdribos
kąsnius. Vilniaus autobusų stoties perono palubėse gūžėsi nuo šalčio tirtantys
balandžiai ir žvirbliai, kurie pasišiaušusiomis plunksnomis gožė garsiakalbius,
iš kurių nerišliai sunkėsi pakimęs moteriškas balsas, skelbiantis, kuris
autobusas, iš kurios aikštelės, kada ir kur išvyksta. Šie nuvalkioti mūsų
kraštų paukščiai (jei būsime grubūs ir nemandagiai apie juos atsiliepsime)
tokiomis akimirkomis, be abejo, patylomis keiksnojo gandrus, žąsis ir visus
kitus sparnuočius, išskridusius vasaros atotostogų į kur kas šiltesnius
horizontus.
Paltų bei striukių kiautuose susitraukę žmonės,
sunkiai benulaikantys savuosius lietsargius (šiuo atveju turbūt labiau
praverstų šlapdribsargiai), žinoma, norėjo kuo greičiau kur nors išvažiuoti. Ne
taip ir svarbu, kur, svarbiausia – išvažiuoti! Net jei staiga vežėjai
pakeistų visus maršrutus ir be sąžinės graužaties gabentų keleivius bala žino
kur, dauguma greičiausiai pernelyg nesiginčydami sutiktų su šiomis
nenumatytomis sąlygomis, kad tik kuo greičiau galėtų šiltai įsitaisyti prie
autobuso lango. Maršrutų, aišku, niekas nepakeitė. Kai kurie laimingieji jau
buvo priploję nosis prie sausosios stiklo pusės ir ne be pasitenkinimo veizėjo
į tuos, kuriuos vis dar nuožmiai plakė negailestingi lapkričio peronų
skersvėjai. Šlapiojoje stiklo pusėje viliokliškas gaudynes žaidė žmonėms
abejingi lašiukai.
Maždaug po
dešimties minučių vėjas šiek tiek aprimo, o tirštas tamsių debesų sluoksnis truputį
suplonėjo, todėl miestas bei protas gerokai prašviesėjo. Trisdešimt trečiosios
aikštelės gilumoje, šalia kiaurai permirkusios (!) pilkos betoninės kolonos, vienoje
vietoje trepsėjo į moterį panaši būtybė. Praeiviams akis badė iš jos skėčio
įžūliai išsišokę metaliniai strypai. Ji buvo… be kelnių, dėvėjo gerokai
aptriušusias ryškiai raudonas blizgias pėdkelnes, kurių viršutinę dalį nežymiai
dengė juoda turginė striukė, apkarstyta dirbtinio kailio girliandomis, avėjo violetinius
vasarinius aukštakulnius, kurių galai jau atrodė gerokai nubalnoti. Vos užmetus
akį, nesunku buvo nuspėti, jog į moterį panaši būtybė prekiavo ne laikraščiais
ir ne kibinais. Juodose akiduobėse glūdėjo tuštuma persunktos akys, kurių
žvilgsnis, regis, ilgesingai smigo į apgriuvusį baltą namą priešais autobusų
aikšteles. Daugiau veido ir neįžiūrėtum – vien storas apsilaupęs pigiausios
kosmetikos sluoksnis, kur ne kur pridengtas šimtus kartų perdažytais plaukų
likučiais.
Už kelių
žingsnių nuo prostitutės, į šonus drimbantį kebabą šlemštė vienuolė. Ji atrodė
kaip reikiant įmitusi ir visiškai nebijanti net ir stipriausių vėjų. Juodo apdaro
apsiaustyje švytėjo patenkinti visai dar jaunučiai žandai. Niekam nematant,
vienuolė riebaluotus pirštus nusitrindavo į užnugario klostes.
Iš kitos
perono pusės (ne iš tos, kurioje šiltai pastate įsitaisiusios bilietų kasos) trisdešimt
trečios aikštelės link iš lėto artėjo tamsus gumulas, kuris palaipsniui įgavo
žmogaus pavidalą. Tai buvo visai dar nesenas vyras, gal keturiasdešimties, o
gal keturiasdešimt penkerių metų, tačiau gyvenimas kartais mėgsta išradingai
pajuokauti, priklijuodamas mums papildomų metų kaukes – išties jis atrodė bent
dešimčia-penkiolika metų vyresnis. Kaip armonika visu platumu išsiskleidusi
vietomis jau šiek tiek žilstelėjusi Kalėdų senelio barzda, pamėlusi kumpa
nosis, stipriai paburkę paakiai, išraizgyti unikaliais gilių raukšlių
ornamentais. Benamio veide švytėjo ir kažkoks neapčiuopiamas gerumas, ir
begalinis nuovargis bei klampi neviltis.
Jis lėtai
prisliūkino prie vienuolės ir kažin ką burbtelėjo. Žodžių man nepavyko
nugirsti, nes kartu su tirtančiais perono palubių balandžiais bei žvirbliais
tupėjau kiek atokiau nuo trisdešimt trečiosios autobusų aikštelės. Nuolankioji
Dievo tarnė kaip tik tuo metu baigė žiaumoti kebabą, taukais permirkusį maišelį
su popiergaliu nutėškė į greta dunksojusią šiukšlių dėžę, dar kartą į užnugarį
nusišluostė delnus, tuomet iš juodos kuprinės mikliai išsitraukė knygą, panašią
į Šventąjį Raštą, atsivertė kur pakliuvo, paskubomis persižegnojo ir kaipmat
nugrimzdo į priešais akis atsivėrusį tekstą. Skersvėjis įnirtingai mėgino
perversti lapus – turbūt jis mokėjo skaityti kur kas greičiau. Benamis,
supratęs, kad nieko nepeš, nedrąsiai žengė prostitutės link ir jai taip pat
kažką sumurmėjo. Ši iš karto prasisegė sidabriniais atspalviais blizgančią
rankinę, iš jos ištraukė nedidelį artipilnį buteliuką su ryškiai geltonu
skysčiu ir ištiesė jį nuolatiniam perono praeiviui. Vyro akys nušvito tartum iš
jų vidaus būtų patekėjusi Saulė. Nieko nelaukdamas pajuodusiais nagais nusuko
kamštelį, į plačiai atsivėrusį gomurį susikliunkino prostitutės kvepalus,
buteliuką lėtai nuleido į šiukšlių dėžę, atsitiesė, o po to žemai nusilenkė,
atiduodamas pagarbą, iš vidinės dvokiančio palto kišenės šiaip ne taip
išsikrapštė aplūžusią cigaretę be filtro, permirkusiais degtukais po keliolikos
nesėkmingų bandymų visgi kažkaip prisidegė, į palubes išpūtė tirštą dūmą ir
svirduliuodamas nupuškavo į laukiamųjų salių pusę. Sustingusi prostitutė
tebežiūrėjo į apleisto balto namo griuvenas, o vienuolė… vienuolė kažkur
nepastebėtai dingo.
- - -
Autobuso
stiklai sausi iš abiejų pusių. Net ir betoniniu perono grindiniu ritinėjosi
visu platumu išsiveržusi šviesa. Sugrįžusia šiluma džiaugėsi ne tik kantriai
peržiemoję paukščiai, bet ir suskilusios šaligatvių plytelės. Gegužės pradžia. Po penkerių metų. Kas ten žino, iš kur netikėtai išnyra
tasai kaulus bei sielą kiaurai veriantis dežavu
jausmas?! Jam negalioja nei ruduo, nei pavasaris, nei… Kur aš visa tai jau
regėjau? Jei būčiau mokslininkas, nesavanaudiškai žmonijai kuriantis vaistus,
visų pirma išrasčiau skystį, kuris vadintųsi „Antidežavuinas“. Niekada nemėgau
tos būsenos, gal netgi labiau nei lapkričio…
Ant kelių dailiai susidėjusi rankas ant neseniai
perdažyto, bet visiškai jau išdžiūvusio
medinio suoliuko ramiai sau sėdėjo vienuolė. Meilės kupinu žvilgsniu ji
žiūrėjo į baigiantį griūti baltąjį namą. Ir žinote ką?! Aš pažvelgiau
jai tiesiai į akis… ir nustėrau… Tos pačios akys juk kažkada priklausė tai
pačiai lapkričio perono prostitutei! Ir dar – prie sausos storos kolonos,
beveik be kelnių ramstėsi į vienuolę abejingai spoksojusi ne laikraščiais ir ne
kibinais prekiavusi moteris, kuri kadaise rudens darganoje godžiai rijo gundančiai
garuojantį kebabą, o paskui demonstratyviai spruko į savąją knygą.
- - -
Aš nebegalėjau
ilgiau čionai užsibūti, todėl, vos tik nutaikęs progą, sprukau tiesiai į vasara
jau alsuojantį autobusą, ant kurio, jei spėjau teisingai perskaityti, kabėjo
lentelė su užrašu „Vilnius-Naujoji Žemė“. Gal ten buvo parašyta ne „Naujoji
Žemė“, o „Naujoji Akmenė“, tačiau tai jau juk visai ne taip ir svarbu! Bilieto
aš, žinoma, nepirkau, bet man jau jo ir nereikia… Pakėliau akis. Už vairo
patenkintas šypsojosi tvarkingai barzdą susišukavęs vairuotojas, kuris kažkada
taip godžiai išmaukė ryškiai geltonus prostitutės kvepalus. Dievo keliai
nežinomi! Važiuojam!
Nerijus Laurinavičius,
2012
10 29.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą